Martas gyvenime turėjo daug įvairių patirčių, todėl jam nebebaisu niekas. Į Australiją vieno emigravusio vyro laukė naujas gyvenimas ir jis sutiko tai su šypsena.
Anot Marto, tai buvo neatsitiktinis ir gerai apgalvotas žingsnis. „Aš seniai svajojau išvažiuoti pakeliauti po pasaulį, gyventi kur nors kitur, pasisemti patirties, kurią galbūt galėčiau pritaikyti ir Lietuvoje. Siekiant gauti vizą reikėjo mokytis ir dirbti, tad pradėjau stengtis tobulinti anglų kalbą ir dirbti tai, ką dariau ir Lietuvoje, – kol kas papildomų pinigų gaunu dirbdamas asmeniniu treneriu“, – pasakojo Martas.
– Kas jus pastūmėjo emigruoti? Juk Lietuvoje buvote gana žinomas ir sėkmės lydimas.
– Mano gyvenimo tikslas – savirealizacija, siekis pamatyti, išgyventi kaip galima daugiau, stengtis išeiti iš komforto zonos. Manau, aš ir čia galiu tapti žinomas, tik reikia laiko. Juk Australijoje žmonės turi feisbuką, instagramą, jie mato, kad mano gyvenimas Lietuvoje buvo spalvingas, kad buvau žinomas.
Patys australai manęs dažnai klausia, kas privertė išvykti. Mano atsakymas paprastas – noras pamatyti daugiau, išbandyti savo galimybes svetur. Čia būdamas supranti, kad pasauliui nerūpi, kur yra viena ar kita šalis, kad didelių valstybių gyventojams (o Australija – dar ir atskiras žemynas) nuolatos reikia aiškinti, kur yra Lietuva ar kitos mažos valstybės.
Būdami Lietuvoje įsivaizduojame, kad esame pasaulio bambos, bet taip nėra. Taip, esame tūkstantį kartų talentingesni nei daugybės kitų pasaulio valstybių piliečiai, tačiau turime neužsidaryti savo kiaute manydami, kad pasaulis mumis domėsis, mes patys turime keliauti, rodyti save ir garsinti savo šalį.
– Ar nebuvo gaila palikti to, ką turėjote Lietuvoje?
– Labiausiai buvo gaila parduoti pianiną, nes juo buvau išmokęs groti pirmuosius savo kūrinius... Žinote, viskas laikina. Gali sėdėti, daryti tą patį, bendrauti su tais pačiais žmonėmis, vaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, leisti dienas įsivaizduodamas, kad viskas puiku, tačiau visada reikia galvoti apie ateitį.
Deja, aš Lietuvoje nesijaučiau tuo užtikrintas. Esu jaunas, todėl galiu rizikuoti, griauti, vėl statyti, nes visų laukia toks pat likimas. Niekam nesvarbu, ar būsi su milijonu kišenėje, ar gulėsi po medžiu, – mano manymu, svarbiausia – kokių išgyvenimų ir patirčių sukaupi per gyvenimą. Aš jaučiu, kad noriu patirti daugiau, ir būtent tokie pokyčiai gyvenime padės man tai pasiekti.
– Kodėl būtent Australija?
– Rinkausi anglakalbę šalį. Norėjau, kad ji būtų stiprios ekonomikos ir turėtų puikų bei šiltą klimatą, juk nevažiuosi į skurdžią ir atšiaurią valstybę tikėdamasis susikurti mielą bei stabilų gyvenimą. Taip pat Australijoje turėjau pažįstamų, kurie man suteikė informacijos apie šalį ir padėjo įsikurti. O kadangi valstybė didžiulė, galimybių save realizuoti apstu – to aš ir siekiu.
– Kokia buvo artimųjų reakcija?
– Artimieji reagavo dvejopai: liūdėjo, nes būsiu labai toli, tačiau kartu ir džiaugėsi. Jie matė, kad esu pasiryžęs palikti Lietuvą, viską apgalvojęs ir laimingas.
– Kuo žadate užsiimti Autralijoje?
– Iš pradžių stengiuosi tobulinti kalbą, integruotis į svečią šalį, dirbti tą patį darbą kaip ir Lietuvoje – trenerio. Vėliau bandysiu gilintis į muzikos pasaulį. Vienas tikslų – čia studijuoti vokalą, toliau mokytis groti fortepijonu.
– Jau kurį laiką esate ten. Kaip pakito jūsų nuomonė apie šią šalį prieš atvykstant ir jau atvykus?
– Viskas taip, kaip ir įsivaizdavau, Sidnėjus didžiulis, daugiakultūris miestas. Australų čia pamatyti galima itin mažai. Mane šiek tiek pribloškė tai, kad čia kone kas antras žmogus iš Azijos. Tai kartais verčia jaustis, tarsi būčiau Kinijoje ar Japonijoje.
O šiaip žmonės yra pozityvūs, draugiški. Klimatas puikus, toks, kokio ir tikėjausi. Kadangi čia atvykau tik vasarį ir esu vos mėnesį, sunku pasakyti, kokie yra šios šalies trūkumai.
Manau, tam pamatyti reikia šiek tiek daugiau laiko.
– Galbūt jau spėjote ką nors aplankyti ir pamatyti naujoje šalyje?
– Pirmiausia tik atvykęs aplankiau Sidnėjaus simbolius – Operos ir Uosto tiltus. Vaizdas įspūdingas. Pačioje Australijoje yra daugybė paplūdimių, tad jau spėjau aplankyti keletą jų.
Taip pat zoologijos sode susipažinau su Australijos simboliais laikomais gyvūnais – kengūromis, stručiais, koalomis. Ateityje planuoju važiuoti į kelis šalyje esančius parkus, kur kengūrų galima išvysti laisvėje, jas paliesti, pašerti.
– Ar dar nepasiilgote Lietuvos?
– Ryšius su artimaisiais bei Lietuvoje paliktais draugais palaikau dažnai. Kadangi domiuosi nauja šalimi, jos kultūra, taip pat bandau įsilieti ir į darbo rutiną, laiko didesniems apmąstymams neturiu. Tempas čia – milžiniškas. Dienos man čia bėga tiesiog akimirksniu. O apie grįžimą atgal kol kas nemąstau. Viskas priklausys nuo aplinkybių. Jeigu pajusiu, kad galiu grįžti į gimtąją šalį ir ten visiškai save realizuoti, taip ir padarysiu.
