Rugsėjo 1-ąją Gabrielius feisbuke papasakojo dar negirdėtą istoriją su sūnumi Viliumi. Paviešinęs bendra nuotrauką, vyras prisiminė sūnaus vaikystę.
„Kitokia Rugsėjo pirmoji. Stoviu šiandien šalia savo ūgio augaloto jaunuolio ir mėginu nuryt gniužulą, kuris jau kelinta diena spaudžia gerklę.
Žinojau ir racionaliai suvokiau, kad gi užaugs, kad išeis, išvažiuos. Ir viskas bus tvarkoj. Juolab, po metų grįš. Gi taip surėdyta – vaikai užauga. Bet žiūriu į jį ir negaliu matyti nieko kito, bet tik tą susišiaušusį mažytį, kuris be pasakos ir apsikabinimo neužmigdavo prieš keturiolika metų.
Kai Vilius buvo dvejų, Austėja su ketverių Augustu išvyko vasarai į Kaliforniją. Likom su Vilium dviese. Aš, paėmęs visas metų atostogas, prižiūrėsiu jaunėlį, kol jį galės pasiimti seneliai.
Belipdama į lėktuvą Austėja pastebėjo Augustui spuogelytį, nuskrido su jau įsibėgėjusiais vėjaraupiais. Supratau, kad brolio laukia tas pats. Po kelių dienų, nusikasęs visus kaktos pakampius, Vilius kaukdamas mamos slankiojo iš kampo į kampą.
Žinojom, kad bus nelengva, pasiruošėm: turėjom ir mamos įrašytą video, kur ji žada tuoj tuoj grįžti, turėjom ir mylimiausius žaisliukus, rūbelius, žodžiu, viskas buvo vietoj. Bet, kad taip sunku bus- nežinojom.
„Maaaamaaaaaaaa grįįžk...“ sriūbavo jaunuolis piktu žvilgsniu dėbsodamas į televizoriuje kalbančią mamą.
Pasveikom, išmokom, išbuvom, sulaukėm mamos.
Praėjo keturiolika metų. Šiandien jį paleidžiam. Vos tik metams – mokytis. Bet suprantu, kad man jau dabar sunkiau, negu jam tada laukiant mamos. Ir įrašytas video, su pažadu, kad grįš per pirmas atostogas, gali ir nepadėti.
Su rugsėjo pirmąja. Apkabinkit mažuosius, nes nespėsit mirktelt, ir jie jau mojuos sudie“, – jautriai rašė jis.
Jautria žinute apie sūnų pasidalijo ir Austėja. Po jos žodžių ne vienam suspaudė širdį, mat moters išgyvenimai kiekvienam tėvui išties labai artimi. Jį galite pamatyti čia:
