Mokyklos – nes dabar D.Montvydas jaučia tokias patyčias, kokių patirdavo iš mokslo draugų. Apie tai jis su žurnaliste Daiva Žeimyte-Biliene kalbėjosi „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Donatai, esate spalvinga asmenybė, tačiau pastaruoju metu turbūt daug kam kyla klausimas, kas nutiko D.Montvydui?
– Visada žiūriu pozityviai ir teigiamai, kai žmogus keičiasi, nestovi vietoje. O žodis „nutiko“ man visada asocijuojasi su „gal nereikėjo“.
Man tai atrodo viso labo etapas po etapo. Etapai keičiasi – vieni yra ryškesni, kiti mažiau. Gal plaukai labiau patraukia žmonių dėmesį ir atrodo, kad kažkas vyksta gyvenime.
– Tik patraukia žmonių dėmesį ar suformuoja tam tikrą situaciją? Kalbu apie patyčias – susiduriate su tuo?
– Palaikymo man nebūtinai reikia. Aš tai darau dėl savęs, kad išsilaisvinčiau. Tai – kūrybos forma, kaip muzikoje keiti stilių, taip ir čia. Jaučiu žmonių netoleranciją – jie nemoka priimti kito žmogaus tokio, koks jis nori būti.
Negaliu sakyti, kad esu toks, koks noriu būti, nes aš pats dar savęs ieškau. Kai kalbuosi su savo tėvais, jie irgi sako, kad dar vis ieškau savęs. Manau, kad tai viso gyvenimo darbas.
Tiesiog tas norėjimas ieškoti savęs ne visada kitiems patinka – jie įpratę prie tam tikrų dalykų. Pokyčiai visada provokuoja. Kad tai patyčios ar negatyvios kitų žmonių emocijos ir mintys – faktas. Jų labai daug, ypač šiame etape tai pajutau. Labai daug.
– Kai kuriems žmonėms tai gali gerokai sumažinti pasitikėjimą savimi, tuomet krinta motyvacija. Juk patyčios – labai bjaurus ir traumuojantis dalykas.
– Tikrai. Šiame etape jaučiuosi kaip mokykloje. Maniau, kad išėjus iš mokyklos tos nesąmonės baigsis, nes žmonės bus suaugę. Bet iš tikrųjų niekas nepasikeitė – noras užgauti, nepadėti, įžeisti niekur nedingo. Kartais pasijuntu lyg mokykloje – užspeistas į kampą, ignoruojamas. Viskas vyksta ir dabar, tik suaugusiųjų pasaulyje.
– Ir turbūt kur kas bjauriau, nei būdavo mokykloje. Mokykloje buvo daug vaikiškumo, o dabar tai daro suaugę žmonės.
– Būtent. Kai bendraudavau su bendraamžiais, visko būdavo, bet sakydavau: „Užaugsit.“ Bet niekas nepasikeitė. Ir tai mane liūdina labiausiai. Tai manyje provokuoja ne liūdesį, o pyktį. Draugams ir šeimai sakau: „Niekada tiek pykčio nebuvau sukaupęs per savo gyvenimą, kiek dabar.“ Jaučiu, kad tai mane pradėjo labai veikti.
– Kaip?
– Pasidariau irzlesnis, pradėjau nepasitikėti žmonėmis. Visuomet jais pasitikėjau, duodavau jiems ranką ir būdavau atviras. Atsirado nepasitikėjimas kitais, dėl to nuliūdau. Visada sakiau sau: „Būk pozityvus, tikėk žmonėmis.“ Pastaraisiais metais man buvo kritimas. Kaip mokykloje buvo, taip ir dabar. Bet tai mane šiame etape dar labiau skatina nesustoti.
– Dažniausiai mes labai norime patikti kitiems, bet juk neprivalome to daryti. To net neįmanoma padaryti. Jeigu į kitų nuomones reaguojame ir priimame asmeniškai, tai reiškia, kad patys nepasitikime savimi ir tuo, ką darome. Jums taip nėra?
– Aš jaučiuosi taip. Tai, ką darau, iš dalies yra diskomforto zona. Aš darau tai, ko dar nedariau. Nuo kokių 15 metų su tėčiu ir po to, kai baigiau mokyklą, tiesiog dirbau su muzika.
Niekada nebuvau vakarėliuose, tarp bendraamžių. Kūriau muziką, rašiau eiles, dar kažką. Jaučiu, kad nepatyriau to. Ne naktinio gyvenimo, o komunikacijos su žmonėmis, laisvės – pasinėriau į save. Tai, ką darau dabar, yra dėl to, kad man tai reikia patirti. Taip aš savyje provokuoju laisvę, kurios man trūksta.
Manau, kad peršokau tą etapą. Teisingai sakote, tame yra nepasitikėjimo savimi. Ypač pradžioje, kai galvoji: „Nežinau.“ Tai dėl ko bijai? Ką pamanys apie tave kiti? Tada galvoji, kad čia bloga motyvacija, kaip tik turi tai praeiti.
Galų gale tu tai darai ne dėl jų, o dėl savęs. Aš visuomet norėjau būti pavyzdys kitiems ir per pastaruosius kelerius metus supratau, kad nenoriu juo būti. Aš noriu būti toks, koks esu, ir kad mane gerbtų ne dėl to, kad prisitaikau.
– Bet taip lengviau?
– Taip, bet svarbu, kokia tu asmenybė.
– Yra tokių, kurie šildosi prie tų, kurių reikia, ir labai paprastai sau gyvena.
– Tai irgi talentas. Bet priklauso nuo žmogaus. Aš niekada nesišildžiau, bet man buvo labai svarbu žiūrovai. Visą laiką tikėjau, kad tai darau dėl jų. Tuo metu nebuvo žodžio „taikytis“, o buvo „darai dėl žmonių ir stenkis dėl jų“. Bet pamiršau, ko pats noriu. Norėjau būti teisingas, nedaryti klaidų. Pamečiau save, prieš kelerius metus net uždaviau sau klausimą: „Kas aš?“
– Anksčiau turėjote gero, solidaus vaikino įvaizdį. Ar toks ir norėjote būti? Skirtumas, koks buvote tada ir dabar, labai didelis.
– Aš toks ir buvau. Manęs niekas nevertė taip elgtis. Galbūt griežtas auklėjimas šeimoje lėmė, kad save įstačiau į rėmus. Aš niekada neįžeisiu žmogaus, tėvai mokė įvertinti situaciją, kur tu esi, kodėl. Taip pat numatyti 500 žingsnių į priekį. Tai pramogų pasaulyje nelabai reikalinga. Man tai padėjo, nes daug situacijų suvaldžiau.
Aš norėjau būti pavyzdžiu ir sau ne per seniausiai pasakiau: „Nebenoriu.“ Jaučiu, kad žmonėms galiu daugiau duoti būdamas savimi. Nors galbūt atsisijos dalis žiūrovų, žinau, kad po 30–40 metų visi žinos, kas yra Donatas Montvydas.
Aš nenoriu būti populiarus, aš noriu, kad žinotų, kas yra Donatas Montvydas, ir mane gerbtų už tai. Ne dėl populiarumo tai darau, man muzika yra visai kiti dalykai. Kai buvau 6 metų, tiesiog galvojau, kaip dainuoti žmonėms.
– Kokią žinutę siunčiate pokyčiais, kurie vyksta jūsų gyvenime? Kai kas gali suprasti, kad maištaujate prieš pasaulį ir taip bandote atrasti save.
– Ne, aš nejaučiu, kad tai darau dėl pasaulio, dėl dar ko nors. Užsidarau kambaryje arba studijoje ir jaučiu, kad tai mano vidinė praktika. Aš išleidžiu savo dainas, tekstus, ir ta žinutė ski-riasi. Ir tai normalu. Kiekvieno atlikėjo albumai turi kokią nors idėją. Ne mano muzika pakito, o aš pats.
Visi pereiname tam tikrus etapus, tik gal ramiau, pamažu – mano atveju tai ryšku. Man muzika padeda neslėpti to. Tai darau dėl savęs, neatsisakiau savo vertybių. Man labai svarbu šeima, tai, ką atsinešiau iš vaikystės.
Ir visam tam, ką aš darau, man nebūtina pamesti savęs. Tiesiog aš šiek tiek išsilaisvinau nuo pramogų pasaulio taisyklių, nuo to, ką žmogus įpratęs ir nori matyti. Ir man pasidarė baisu.
Kartą svarsčiau, kad jei pristatysiu ar padarysiu vieną ar kitą dalyką, pakenksiu savo karjerai. Galbūt tos baimės nėra blogai, bet tai trukdė man išgryninti savo mintis, kūrybą.
– Kaip į jūsų pokyčius reaguoja pažįstami? Kai žmonės keičiasi, dažnai kartu pasikeičia ir aplinka, su kuria jie bendrauja, – daug žmonių, kurie to nesupranta, atkrinta. Jūsų gyvenime tai vyksta?
– Aš turiu labai mažai draugų, mano artimų žmonių ratas labai mažas. Daug laiko praleidžiu arba su savo vaikais, arba studijoje. 9 val. ryto ateinu, 23 val. išeinu, per pertraukėlę dar nuvežu Adelę į baletą, Kajų pamatau.
Esu atsidavęs savo darbui. Štai grįžau iš Švedijos ir jaučiu, kad negaliu daug komunikuoti ir auginti bendrystę. Yra ištikimiausių draugų, kuriuos galiu vadinti sielos broliais, ir man to užtenka.
Iš pačių ištikimiausių tikrai niekas nenusisuko. Jiems tai viso labo forma. Tie žmonės patys gyvenime daug pasiekę ir supranta, kad tai viso labo forma. O ta forma užgauna žmonių akis, ausis ir protą.
Man pakeisti šukuoseną – kaip kojines užsimauti ar išsivalyti dantis. Manęs tai nebejaudina, išsilaisvinau nuo to. Nusidažyti plaukus man buvo kažkas tokio. Norėjau tai patirti, svarsčiau: „Dieve tu mano, koks aš kompleksuotas!“
– O kaip vaikai reagavo į spalvotą tėtį?
– Adelė sako: „Tėti, tu atrodai kaip mergaitė.“ Tai buvo labai juokinga. Bet ji – nauja karta. Stengiuosi savo problemų nesinešti į namus, noriu būti pozityvus, šiuolaikiškas, modernus tėtis, su kuriuo galima pasikalbėti, kuris turi tvirtas vertybes.
Noriu, kad manimi didžiuotųsi ir su manimi kalbėtųsi kaip su draugu. Viskas „nuo – iki“ sudaro įspūdį apie tėtį. Ta laisvė – drabužių, plaukų, muzikos – tik parodo mano, kaip tėčio, laisvę visuomenėje. Ir mano vaikas dėl to yra laisvas.
– Esu girdėjusi įdomią nuomonę apie jus. Kai kurie sako, kad D.Montvydas ir jo prodiuseriai labai gudrūs, nes su tokiu įvaizdžiu taikosi į labai konkrečią žmonių grupę – 16–18 metų jaunimą, kuris yra paieškose, maištauja, o, žiūrint pagal demografinius rodiklius, tokių žmonių yra didžioji masė.
– Sunku pasakyti ar įrodyti, kad taip yra ar nėra. Esu prastas aktorius. Kai dirbu su savo komanda, visada sakau: „Tik niekada manęs neformuokite, kaip jūs norite.“ Kitaip man būtų sunku, aš tada parduočiau save.
Prieš 3 metus turėjau auditoriją nuo vaikų iki močiučių. Ėjo visi. Jaučiausi artimas visomis prasmėmis būtent jiems – ir jaunimui, ir vidutinio amžiaus žmonėms. Dabar mano auditorija – niša.
– Ir amžiaus cenzas atsirado koncertuose.
– Taip. Vaikai į mano koncertą neįleidžiami, tik su tėvų palyda. Močiutės pakraupusios, kas D.Montvydui darosi.
– Močiutės galbūt pakraupo ir dėl kito dalyko, kuris ir pridėjo auditorijos, ir atėmė. Tai – daina su Egidijumi Dragūnu. Tai nebuvo klaida?
– Ne. Manau, kad tai bus istorinis dalykas. Aš fantazuoju be jokios arogancijos. Yra tam tikros gairės ar momentai, dėl kurių atsimena atlikėjus, – hitai, istorijos. Šitas dalykas – vienas iš jų.
– Bet ši daina vertinama labai nevienareikšmiškai.
– Man tai, ką padarėme, buvo reiškinys. Buvo daug darbo, su Egidijumi norėjau padirbėti dar nuo tų laikų, kai kartu dirbome su Marijumi Basanovu „Ten Walls“ studijoje. Tuomet Mariukas sakė: „Esate du žmonės, su kuriais man sunkiausia dirbti. Esate du psichai – Egis ir tu.“ Praėjo 10–12 metų, daug sąsajų buvo ir maniau, kad kaip tik turiu dainą.
– Donatai, apie ką iš tiesų ta daina? Kai ji pasirodė, viskas buvo susieta su labai konkrečiu žmogumi – buvusia Egidijaus drauge.
– Pats Egis ir jo istorija atėjo po metų. Aš tą dainą parašiau dar prieš metus. Egis visiškai nefigūravo. Dueto net neturėjo būti, tai turėjo būti mano solinė daina, kurią parašiau prie fortepijono, tai – baladė. Yra kelios versijos internete, kai aš dainuoju šią dainą kaip baladę, ji skamba visai kitaip.
Tik vėl – forma. Pridėk Egį, istoriją, video, kokį skandaliuką, ir išeina skandalinga daina. Bet ne, ši daina gimė visai iš kitur ir jos istorija labiau iš mano išgyvenimo arba apie pramogų pasaulį, kaip ten viskas paviršutiniška, dirbtina.
Sėdėjau ir svarsčiau: ko jai reikia, kokio prieskonio? Egis buvo tas prieskonis. Jis atėjo ir padarė. Tai, ką jis daro, genialu. Per 10 minučių jis parašė savo žodžius. Šioje vietoje jis labai protingas. Nekalbu apie jo asmenybę, nes mes nebendraujame už muzikos ribų.
– Turbūt negalime atskirti asmeninės pusės, tai juk svarbu?
– Daug pasaulyje režisierių, išprotėjusių sportininkų, kurių asmeninio gyvenimo pavyzdys yra pats prasčiausias. Tačiau kiek jie įkvepia būdami savo profesijos genijais. Visuomet, jei esi genijus ar talentas, iš tavęs Dievas kažką atima. Labai sunku balansuoti, o pasiduoti dar lengviau.
Susitikdamas su juo aš norėjau pabendrauti kaip su muzikantu, ir mums tai puikiai pavyko. Visi apie Egį turi savo nuomonę, bet kai mes dviese susėdome studijoje, jis buvo visiškai kitoks žmogus. Mūsų muzikinė chemija buvo labai stipri.
– Ar ieškosite savęs ir ateityje?
– Tai nereiškia, kad šitas etapas pasiliks amžiams. Galbūt po 3 metų vėl sugrįšiu prie tokių savo dainų kaip „Viskas bus gerai“.
Lady Gaga kadaise ant kūno dėjosi mėsas, dabar nusifilmavo juostoje „Taip gimė žvaigždė“. Audrų atlikėjams reikia. Negali visą laiką būti ramus. Ir pats jauti, kad keitiesi, kad išgyveni daug netekčių, skausmo.
Kai esi kūrėjas, rašantis dainas, tai atsispindi. Jei toliau kurčiau „Viskas bus gerai“ ar „Norim dar“, nebūčiau aš. Tai yra istorija – buvau tikras, kad darau tai, ką noriu. Tai mano istorija ir ji eina su manimi kartu, bet dabar yra dar kitaip.
Kitoks pokalbis – penktadieniais
16.30 val. ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
