Apsirengęs Kalėdų Seneliu G.Mikalauskas jau 25-ąjį kartą aplankys Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninės ligoniukus.
– Gintarai, kai buvote vaikas, ar tikėjote Kalėdų Seneliu?
– Be jokios abejonės. Bet niekaip negalėdavau suprasti, kodėl dovanos po eglute atsiranda būtent Kalėdų rytą. Kiekvieną rytą ieškodavau tų dovanų, bet tėvai sakydavo – dar ne laikas, dar Kalėdų Senis neatėjo. Kalėdų Senis tada atrodė toks paslaptingas. Vis galvodavau, iš kur jis žino, ko aš noriu. Tai, kad jis žino, – vienas kalėdinių stebuklų.
– Ar prisimenate pirmąjį kartą, kai pačiam teko apsirengti Kalėdų Seneliu?
– Ne, tai buvo labai seniai. Mes, jauni artistai, stengdavomės per Kalėdas ir Naujuosius metus kuo daugiau užsidirbti.
Bet aš norėčiau kalbėti apie kitą – gerąjį – Kalėdų Senelį. Tas mano vaidmuo prasidėjo 1994 metais. Tada pirmą kartą atėjau į Santariškių klinikų Vaikų ligoninę paprašytas žinomų žmonių, nes jų anūkai ten buvo gydomi, ir aplankiau mažuosius ligoniukus.
Tada man psichologiškai buvo labai sunku, nes pamačiau tas nelaimes, apie kurias negalvojame, jeigu jų nėra šalia mūsų. Pasakiau Santariškių ligoninės vadovybei, kad, jeigu reikės, galiu ateiti kiekvienais metais ir padaryti tą pačią labdarą. Ta labdara tęsiasi iki šiol.
Gruodžio 18 dieną vėl eisiu lankyti ligoniukų, linkėti jiems sveikatos, dalyti žaislų, saldainių, sakyti gerų žodžių. To paties linkėsiu ir Vaikų ligoninės kolektyvui – kad jų rankos ir širdys niekada nepavargtų. Mes ir padainuosime, ir eilėraščių išklausysime. Aišku, yra ir labai sunkių ligoniukų, kurie sutinka tave galbūt net nesuprasdami, kad čia – Kalėdų Senelis, nes yra veikiami vaistų, kažkas ką tik po operacijos, kažkas ruošiamas operacijai. Tėvai jaudinasi, verkia. Palinki jiems sėkmės, sveikatos, pasakai gerą žodį.
– O kaip jus, Kalėdų Senį, pasitinka Santaros klinikų Vaikų ligoninės gydytojai?
– Jie su malonumu ir pasisveikina, ir padainuoja kartu, ir eilėraštį padeklamuoja.
Mes, suaugusieji, suprantame, kaip yra su tuo Kalėdų Seniu, kodėl jo balsas panašus į vieno ar kito artimo žmogaus. Net ir suaugęs žmogus, kad ir savo darbo vietoje, kad ir tokioje atsakingoje kaip mediko, sutikęs Kalėdų Senelį nusišypso – o, šventės jau prasideda.
– Sakoma, kad naktis iš Kūčių į Kalėdas yra stebuklinga. Net suaugusieji tiki ir laukia Kalėdų stebuklo. Kas jums yra tas Kalėdų stebuklas?
– Na, aš negaliu tikėti tuo, kad būtent Kūčių naktį gyvuliai prabyla žmogaus balsu, aš negaliu tikėti, kad atvyks koks nors dėdė, pasikinkęs elnius, su gražia barzda, ir išspręs mano problemas.
Bet aš tikiu, tikrai tikiu, o tuo laikotarpiu ypač tikiu žmonių gerumu, mokėjimu dalytis, mokėjimu nuoširdžiai palinkėti vienas kitam gražių švenčių, gerų metų.
Tikėjimas, kad per ateinančius metus kas nors pasikeis į gerąją pusę, tikėjimas geresne ateitimi – tai stimulas žengti į priekį ir tai galima pavadinti kalėdiniu stebuklu. Ne per Velykas mums to norisi, ne per Karaliaus Mindaugo dieną, o būtent per Kalėdas, kai gamta apmiršta, kai sniegas nukloja laukus.
Aš jaučiu, kad tos šventės yra kaip virsmas į ką nors geresnio. Aš tikiu, kad kada nors ateis tas momentas, kai iš tikrųjų bus geriau. Ar tai – ne stebuklas?
Vien jau tas Kalėdų laukimas yra stebuklas. Kai suaugęs žmogus nepraranda jausmų ir tikėjimo – štai kas yra stebuklas. Nereikia žiūrėti į viską tik iš materialiosios pusės – va, gavau dovanų, uždirbau pinigų, nusipirkau naują mašiną. Tai – ne Kalėdos.
Kuo žmogus labiau tiki gėriu ir daugiau svajoja, tuo jis yra laimingesnis. Ir aplinkui jį esantys yra laimingesni. Nes beviltiškumas niekur neveda.
– Kai jūsų gyvenime buvo sunkių momentų, gal per Kalėdas kas nors pasikeisdavo į gerąją pusę?
– Vaikų ligoninės kolektyvui esu dėkingas ir iš pragmatiškosios pusės. Jeigu ne jo gydytojai, nebūčiau užauginęs savo dukros Augustos, kurią nuo penkerių metų auginau vienas. (Aktoriaus buvusi žmona išvyko gyventi į JAV, tad dukra liko su tėvu gimtinėje. – Red.).
Dabar jai 27-eri, ji dirba ir studijuoja mediciną Jungtinėse Amerikos Valstijose, Ilinojaus Universitete Čikagoje.
Žmonės, kurie reikiamu momentu atsirado mano gyvenime, – argi ne stebuklas? Kalbu ne tik apie medikus, kurie man padėjo, bet ir apie dabartinę savo žmoną Jūratę, kuri man tarsi nukrito iš dangaus.
Su ja susipažinau gruodžio mėnesį – 1999 metų gruodžio 3-iąją. Man tai – kalėdinis stebuklas, tik įvykęs trimis savaitėmis anksčiau. Mes susipažinome viename ikikalėdiniame vakare, kuris buvo skirtas medikams.
– Ar savo dukrai Augustai esate suvaidinęs Kalėdų Senelį?
– Taip. Tada Augusta buvo maždaug trejų su trupučiu. Jai pasakiau, kad man reikia trumpam išeiti pas draugą, bet tuoj grįšiu. Ji liko ne viena – namuose buvo artimų žmonių.
Kai išėjau, po kelių minučių į mūsų namus įžengė Kalėdų Senis. Ji ilgai į jį žiūrėjo, ypač į akis, rankas, pasakojo, kalbėjo – viską jam išpasakojo. Ir kai Kalėdų Senis išėjo, po penkių minučių sugrįžau aš – jos tėvas.
Kaip ji išgyveno: „Tėti, vos tik tu išėjai pas draugą, pas mus atėjo Kalėdų Senelis. Mes čia dainavome, šokome, o tavęs nebuvo.“
Sėdime, vakarojame, žiūrime televizorių. Vaikas prie manęs prisėda ir tyliai tyliai klausia: „Tėti, o Kalėdų Senelis buvai tu?“ Ir tuo metu – mano laimei – televizoriaus ekrane staiga pasirodo Kalėdų Senelis – tas pats, kuris buvo pas mano dukrą.
Aš buvau nusifilmavęs kalėdinėje televizijos reklamoje su tais pačiais drabužiais. Ir ji sako: „Štai kur tas Kalėdų Senelis.“
Tada supratau, kad apsirengus Kalėdų Seniu į namus nėra ko lįsti. Kitais metais Kalėdų Senį turėsime pasitikti abu – ir dukra, ir aš.
