„Iki 16 metų mane vadino laukine. Man buvo sunku sutarti su žmonėmis: aš nesupratau jų, o jie – manęs. Buvau negraži, plona, nešiojau akinius. Scena iš manęs padarė žmogų!“, – sakė Ala.
Anot buvusio dainininkės kaimyno, aukšta, raudonplaukė Ala kaip man patraukė visų dėmesį.
Nežinia, ar dėl jos išskirtinumo, ar dėl noro atkreipti būsimos žvaigždės dėmesį, berniukai klasiokai su ja kartais elgėsi žiauriai.
Pasak Nikolajaus Berežnojaus, kartą dėl chuliganiško elgesio Ala vos neliko be plaukų. Mat už jos sėdėję klasiokai nutarė jos plaukus uždegti.
Tačiau A. Pugačiova engiama nesileido. N. Berežnojaus žodžiais, ji niekuomet nebijojo berniukų ir, reikalui esant, savigynai net gi galėjo panaudoti kumščius.
Remiantis kitų jos bendramokslių prisiminimais, Ala neieškojo žodžio kišenėje: iš jos organizuojamų parodijų pedagogų atžvilgiu kvatodavosi visa klasė, su berniukais ji bėgdavo iš pamokų.
Kiti mokyklos draugai prisiminė, kad Ala juos net gi išmokė rūkyti!
Įdomu tai, kad A. Pugačiova buvo gera mokinė. Nors jos elgesys, taip pat, kaip ir aplinkinių, buvo nedrausmingas ir sekėsi, toli gražu, ne visos pamokos (Alai koją kišo geografija, chemija, piešimas ir kūno kultūra) ji nuo vaikystės žinojo, kokiu keliu nori eiti.
Pašaukimą muzikai Ala atrado ne kur kitur, o mokykloje. Savo pasirodymais ir vokaliniais sugebėjimais ji džiugino ne tik klasiokus, bet ir mokytojus.
