Daugiau nei po 50 metų grįžusi į Lietuvą ji jaunoje mūsų valstybėje sukūrė pirmosios ponios įvaizdį, savo nuoširdumu, karališku mandagumu, elegancija ir stiliaus pojūčiu pelnė Lietuvos žmonių meilę ir užsienio valstybių pirmųjų asmenų pagarbą.
Kaip tai pavyko mergaitei iš Telšių, kuriai teko bėgti laiveliu į Švediją apšaudant vokiečiams, o vėliau atsidūrusiai pabėgėlių stovykloje Vokietijoje?
„Stilių pakoreguoja pats gyvenimas. Prisimenu, kai tik su dviem lagaminais mūsų šeima pabėgo į Vokietiją, aš nuolat vilkėdavau vieną suknelę iš vilnos ir šilko. Per pečius ir nugarą ji iširo, taip nusidėvėjo, nes neturėjau kuo jos pakeisti. Tada ją nukirpau, pasisiuvau sijoną, o iš rankovių pasidariau petnešas, nes visada buvau labai liekna ir sijonas krito. Vilkinčia tą sijoną Valdas mane ir pamatė pirmą kartą“, – sumanumo dėl rūbų jau ankstyvoje jaunystėje nestokojo ponia Alma.
Šis pavyzdys atskleidžia, kad ponia Alma, regis, niekuomet neturėjo problemos, kankinančios dažną moterį. Kuo apsirengti ji neturėjo tik per pirmąją prezidento Valdo Adamkaus inauguraciją 1998-aisiais, mat buvo iš Čikagos į Lietuvą atsivežusi vos keletą rūbų. Bet ir šią problemą ji mikliai išsprendė, nes visada aiškiai žino, kaip nori ir turi atrodyti.
A.Adamkienė puikiai jaučia, kas jai tinka. Anot jos, jai netinka tik oranžinė ir geltona spalvos. Ir ji net nesikuklina, kad jos spintoje kur kas daugiau rūbų nei vyro. Juk ji – moteris, o moteriai reikia įvairovės.
Ponia Alma ir neslepia, kad yra reikli drabužių siluetams bei audinio kokybei. Ir tai, ko gero, yra viena iš jos elegancijos paslapčių.
„Aš niekada nemėgau labai madingų iššaukiančių rūbų. Pati geriausiai jaučiu kas man tinka ar netinka“, – „Stiliui“ yra sakiusi ji.
Tiesa, Alma prisipažįsta, kad pati nemoka pasidažyti, nors svečius namuose ir dabar priima paryškintomis lūpomis.
„Dėl grožio nieko nedariau. Dažytis nei mėgstu, nei moku. O kai tenka, tik ir laukiu kada grįšiu namo ir nusivalysiu grimą, atrodo, jis man trukdo net kvėpuoti. O dėl kremo – visą gyvenimą naudojau tik „Nivea“, nes jaunystėje ir mama tokį turėjo. Ir visą laiką man reikia drėkinamojo kremo, nes oda labai sausa. Žinau, kad daug ką reikėtų pagerinti, patvarkyti, bet labai nemėgstu“, – kadais atviravo A.Adamkienė.
Šiai jos minčiai, ko gero, paprieštarautų daugelis, nes buvusi pirmoji šalies ponia viešumoje visuomet atrodo puikiai.
„Supratau, kad privalau atrodyti gerai, nes dabar tokios mano pareigos. Iš prezidento žmonos taip pat sprendžiama apie valstybę“, – yra sakiusi ji.
Kitaip, nei daugelis politikių ar pirmųjų ponių A.Adamkienė nebijodavo pasipuošti įvairesnėmis spalvomis, masyvesniais papuošalais.
Vienas papuošalas moteriai turi išskirtinę reikšmę. Tai – Valdo dovanota sagė. „Tai mano mėgstamiausias papuošalas, pati gražiausia mano sagė. Ją Valdas man padovanojo 25-mečio proga“, – apie 20 tūkst. dolerių kainavusį papuošalą „Stiliui“ kalbėjo ji.
A.Adamkienė niekada neturėjo nuolatinio savo dizainerio, tačiau vakarinius rūbus dažnai siūdavosi pas Juozą Statkevičių, Juliją Janus, šviesaus atminimo Daivą Vitkienę. Dalį drabužių ji parsiveždavo iš Amerikos, o būdama Paryžiuje mėgdavo užeiti į „Chanel“, „Valentino“, „Emanuel Ungaro“, „Thierry Mugler“ mados salonus.
Tačiau ne tik dailūs rūbai, gražiai sušukuoti plaukai bei dailiai paryškinti veido bruožai ponią Almą daro tokia išskirtine. Jos eleganciją puikiai apibūdina prieš pora metų būsimai pirmajai poniai duotas A.Adamkienės patarimas: „Mano patarimas – visada būti savimi. Tokia, kokia esi. Dirbtinai savęs nekeisti, nevaidinti. Protokolas, patarėjai pasakys, kas galima, ko negalima. Perdėtas stengimasis niekada į gerą nenuves. Žmonės labai greitai pajus, kad esi nenuoširdi. Ir nebijoti pasikeitimų, net klaidų, nes viskas yra žmogiška. O esant nuoširdžiam, ir pasaulio karalienėms, ir kaimo vaikui visada surasi tinkamą žodį“.
