Jurga kvatoja ir pasakoja istoriją, kas gi išties juodu sieja: „Taip, mes partneriai, su Renaldu esame pažįstami labai seniai, bet mūsų gyvenimai kaip greitkeliai driekėsi paraleliai. Susitikdavome tai šen, tai ten, tuo viskas ir apsiribojo. Dažnai geriausi dalykai nutinka netikėtai ir neplanuotai.
Mūsų atveju taip ir buvo. Po ilgos pertraukos susitikome tiesiog pavakarieniauti. Mano, fotografės, profesija labai įvairiaspalvė, įdomi, nėra jokios rutinos, todėl ėmiau ir užsiminiau: „Dar niekada nefotografavau operacijos...“ Jis dirstelėjo į darbo kalendorių: „Antradienis tinka?“ – „Taip!“
Kai su fotokamera atsidūriau operacinėje, buvo nepaprastai įdomu ir sunku laikantis visų taisyklių pagauti emociją. Jis – su operaciniu chalatu, pirštinėmis, kepure, akiniais, dėl kurių iš tikrųjų nematai net akių, nieko. Bet rezultatas nudžiugino abu. Susitikome dar vienos vakarienės.
Nustebau, kad toks žinomas, vienas geriausių Lietuvoje plastikos chirurgų nesinaudoja socialiniais tinklais – į juos žiūri atsargiai. Pateikiau pavyzdį, ką rinktųsi: laidinį telefoną ant stalo su kaktusu ar „iPhone“?“
Diskusiją ji laimėjo lengvai. „Nors mano darbas – gana viešas, socialiniai tinklai buvo vienas dalykų, kurių nesupratau. Sakydavau: tiek prisibendrauju, kad virtualaus bendravimo nebereikia. Bet dabar matau, kaip tai reikalinga.
Daugumoje plastikos chirurgų kongresų socialinei medijai skiriami ne vienas ir ne du pranešimai. Kalbama, kaip plėsti darbą per socialinius tinklus, per juos pasiekti klientus.
Tos upės nebeužtvenksi. Nepatinka? Prisiminiau fragmentą iš Dale’o Carnegie knygos, kur jis rašė, kad eidamas žvejoti kažkodėl nešasi stiklainį su sliekais, nors pačiam labiausiai patinka plakta grietinėlė su avietėmis.
Betgi žuvys mėgsta ne grietinėlę, o sliekus! Tad jei to reikia mano būsimiems pacientams, o yra žmogus, kuris padeda su nežinoma sritimi susitvarkyti, kodėl gi ne?“ – šypsosi R.Vaičiūnas.
Jis niekuomet nesistengė būti viską mokančiu žmogumi orkestru ir pripažįsta, kad geras chirurgas tikrai nebūtinai yra ir geras verslininkas. Plastinės ir estetinės chirurgijos srityje, kai dauguma paslaugų teikiama privačiai, reikia mokėti ir save parduoti.
„Vis pagalvodavau: krepšininkai tik žaidžia krepšinį, savęs neparduoda – tam yra agentai, vadybininkai. Tas pat ir meno pasaulyje.
Kadangi dirbu privačiai ir, kad ir kaip banaliai skambėtų, parduodu paslaugą, tegu kas nors rūpinasi, kaip geriau, geresnėmis sąlygomis tai padaryti. Susitikome su Jurga, ir įvyko sinergija. Aš moku vieną dalyką, ji – kitą.
Palengvėjo gyvenimas, nes ji nuima nuo galvos labai daug reikalų, kurie man nemalonūs arba tiesiog nemoku jų tvarkyti“, – aiškina gydytojas ir pasidžiaugia, kad dabar smegenyse atsirado daugiau laisvos vietos, o kartu daugiau laiko ir dėmesio gali skirti darbui, kurį puikiai išmano ir mėgsta.
Drauge jie dirba jau metus ir yra labai patenkinti rezultatais. „Juokauju, kad esu Renaldo PVM. Imate jį, gaunate ir mane.
Kartais būna linksma, kai nueinu į kokią nors įstaigą ir pasakau, kad noriu perskaityti gerbiamam Vaičiūnui parengtą sutartį.
Man atsako, kad neturi teisės to daryti. Tada paaiškinu, kad jis net neskaitys, jei aš prieš tai jos neperžiūrėsiu.
Mano darbas apima daug ką – darbo sąlygas, teisinius susitarimus, kainodarą, komunikaciją, pasiruošimą konferencijoms ir kt. Nors turėjau patirties medicinos srityje, dabar esu priversta vėl labai daug mokytis, o Renaldas – išties puikus mokytojas.
Jaučiu didžiulę atsakomybę jam atstovaudama. Ir tam reikia ne tik žinių, bet ir gerai pažinti žmogų, žinoti jo požiūrį, vertybes, kryptis, planus“, – pasakoja Jurga, turinti vis daugiau reikalų ir be fotoaparato.
R.Vaičiūnas negirdėjo, kad koks nors jo kolega Lietuvoje turėtų vadybininką. Daugeliui atrodo, kad viską susitvarkys patys.
Prieš tokius sako lenkiantis galvą, tačiau jam patinka rūpintis tik medicina. „Dažnai manęs teiraujasi, kodėl taip jaunai atrodau.
Todėl, kad niekad nesinervinu, nes užsiimu tik tuo, ką suprantu. Jei kas nors klaustų dalykų, kurių neišmanau, tikrai imčiau nervintis.
O dabar atsakau: „Tuo užsiima kitas žmogus, jis yra įgaliotas.“ Taip, tai kainuoja. Bet įvertinu naudą – man tikrai atsiperka“, – pasakoja gydytojas.
Dėl intensyvaus darbo grafiko dažnai jis būna sunkiai pasiekiamas, bet žino – kam reikia, ras jį per Jurgą.
O ką sako smalsuoliams, kurie sutikę juodu renginiuose akimirksniu suporuoja? „Mus sieja grynai darbiniai santykiai. Užtat bendrauti labai paprasta, nekyla dviprasmiškų situacijų“, – patikina chirurgas.
„Taip jau nutinka, kad aš vis atsiduriu labiau vyrų, o ne moterų kompanijoje. Manęs kažkodėl niekas nekviečia karoliukų verti, – juokiasi Jurga. – Su Renaldu esame darbo partneriai ir labai geri bičiuliai. O jei kas nors tuo netiki – jų bėdos.“
