Kai šviesių plaukų ir skaisčios odos mėlynakė žingsniuoja Londono gatvėmis, į ją krypsta praeivių žvilgsniai.
Dėl originalaus aprangos stiliaus, bet dar labiau dėl laisvumo, kurio kupinas ne tik kiekvienas jaunos moters judesys, bet ir žodis.
Tiesa, atsidurti dėmesio centre ji nesiekia, dažniau pati būna ta, kurios daryti kadrai į sėkmingą karjerą palydi pradedančius modelius arba pasaulyje jau garsius veidus įamžina naujoms reklamos kampanijoms.
Su Marija kalbamės ne tik apie mados fotografiją, kuri, anot jos, mūsų visuomenės veidrodis, bet ir apie gyvenimą emigracijoje bei savo kelio ieškojimą.
Didžiosios Britanijos sostinę gal ir krečia artėjantis „Brexit“, bet lietuvė dėl jo nesuka galvos: čia ji jaučiasi sava, įsiliejusi ne tik į britišką kultūrą, bet ir į plačių galimybių fotografijos pasaulį.
„Niekada nelaikiau savęs meniška siela, – ramiu balsu taria M.Vainilavičiūtė, lėtai įkvėpdama saulėtos dienos gurkšnį Haid Parko širdyje. – Gal kažkiek ir buvau svajotoja, bet visada maniau, kad po mokyklos baigsiu studijas ir tapsiu biuro tarnautoja, dirbsiu nuo 9 iki 17 valandos. Gal kokioje nors tarptautinėje kompanijoje ar banke.“
Merginos motina Laima – garsi plaukų meistrė, tėvas Vytas – mokslininkas, abi seserys šiandien taip pat sukasi grožio srityje: vyresnioji Ieva – nagų meistrė, jaunėlė Kotryna – vizažistė.
Tai, kad Marija taps žinoma fotografe, ir jai pačiai buvo netikėta.
„Buvau dar sutrikusi paauglė, ką tik atradusi fotošopą ir fotomanipuliaciją, lankiau fotodizaino būrelį Vilniaus moksleivių rūmuose, o kai atsiverčiu šeimos albumą, suprantu, kad tapti niekuo kitu greičiausiai ir negalėjau.
Dar būdama vaikas pasiėmusi tėvų fotoaparatą pridariau vienodų katinų portretų ir už tai gavau gerai barti nuo mamos, juk tais laikais juostos ir jų ryškinimas buvo brangus malonumas“, – prisiminusi meilės fotografijai pradžią juokiasi pašnekovė.
Žinoma, ji tik gerokai vėliau suprato, kad ši kūrybos forma aprėpia visas mūsų gyvenimo sritis, yra be galo įvairiapusė, dinamiška, subjektyvi, nuolat kintanti ir kartu išlieka gana vienoda. Būtent tai Mariją fotografijoje labiausiai ir žavi.
„Nežinau, ar pavadinčiau tai svajone, – prisipažįsta, – Atrodo, tiesiog įkritau į fotografiją ir pajutau, kad tai esu aš. Ir tai yra vienintelis dalykas, kurį noriu gyvenime veikti. Kažkas tiesiog mane įtraukė ir nepaleidžia iki šiol.“
Kiek nustembu, kai buvusi vilnietė prisipažįsta nuo paauglystės svajojusi apie gyvenimą Londone. Jai Anglija atrodė magiška šalis su didžiulėmis galimybėmis tokiems svajotojams kaip ji.
Mados fotografė šiandien susimąsto – tokį vaizdą jos galvoje greičiausiai sukūrė filmuose ir knygose piešti rūke paskendusios Didžiosios Britanijos sostinės vaizdai.
„Vienu metu buvau nusprendusi stoti į Vilniaus dailės akademiją, lankiau techninio piešimo pamokas, bet jis man niekada nebuvo draugas. Pasidomėjusi studijomis Jungtinėje Karalystėje supratau, kad ten švietimo sistemos lygis, fotografijos kursų programos bei sąlygos universitetuose kur kas patrauklesnės jaunam žmogui nei Lietuvoje.
Pabandžiau ir įstojau į Notingamo Trento universitetą. Po pirmų metų atrodė, kad mano galva tuoj sprogs, – viskas, ką maniau žinanti apie pasaulį, gyvenimą, fotografiją, buvo paviršutiniška ir neteisinga, todėl visko mokiausi iš naujo.
Teko perprasti kritinį mąstymą, interpretacijas, paskaitose daug diskutavome apie fotografiją, politiką, etiką, gyvenimą... Studijos mane formavo kaip asmenybę ir kaip fotografę“, – pasakoja M.Vainilavičiūtė.
Po studijų lietuvė persikėlė į Londoną – miestą, kurį visada svajojo ne tik užkariauti, bet ir prisijaukinti gyvenimui. Vis dėlto pradžia nebuvo nei lengva, nei romantiška.
„Nežinau, ar Londoną prisijaukinau, ar jis mane, bet šiuo metu neįsivaizduoju savo gyvenimo kur nors kitur, net ir su „Brexit“ pakeliui... Kad ir koks chaotiškas, skubantis, lekiantis, varginantis, laiką vagiantis šis miestas yra, jo privalumai viską atperka.
Londonas – liberalus, daugiakultūris, tai – meno, mados ir kultūros sostinė, čia daugybė galimybių, daug draugiškų ir įdomių žmonių, todėl čia niekada nenuobodu!
Sunkiausia buvo vos atsikrausčius į Jungtinę Karalystę, neturint draugų, gyvenant universiteto bendrabutyje, kurį buvo sunku vadinti net ir laikinais namais, nesuprantant, ką man sako įvairiausiais akcentais aplink šnekantys žmonės. Taigi po 3 metų, praleistų Notingame, Londonas tapo gana lengva stotele.
Šiandien didžiausias iššūkis, su kuriuo čia susiduriu, – tai noras fotografiją paversti savo vieninteliu ir pagrindiniu darbu bei pajamų šaltiniu.
Kol pradėjau fotografuoti ir sulaukiau rimtų užsakymų, teko imtis įvairiausių darbų, kad ir stoti už prekystalio ar šluostyti stalus“, – gyvenimo svetur pradžios visai neromantizuoja vilnietė.
Britai turi posakį „žmonių žmogus“. Ir jis – tikrai apie Mariją. Pleputė nuo mokyklos laikų, mėgstanti bendrauti, pažinti naujus žmones ir išsiaiškinti jų istorijas, be to, užaugusi mamos grožio salone, ji netruko suprasti, kad arčiausiai širdies – mados fotografija. Todėl dar karjeros pradžioje ėmė specializuotis portretų ir mados srityje.
„Man pačiai mada nerūpi, neseku tendencijų ir nebėgu į parduotuvę kas sezoną pirkti naujų stilingų drabužių, man svarbiausia jaustis patogiai, – prisipažįsta ji. – Bet man patinka grožis, estetika, forma, todėl mėgstu stebėti, kaip mada keičiasi ir kaip tas pokytis veikia žmones.
Darbe man labai svarbus ryšys su modeliu, kad jis būtų ne tik pakabas rūbams, bet ir juos dėvinti asmenybė. Kad ir kaip keistai tai skamba šioje industrijoje, aš visada stengiuosi atskleisti modelio individualumą ir manau, kad tai išties svarbu, ypač šiandien, kai grožio ir mados samprata gerokai iškreipta, daug kas netikra, o žmogus tapo tik beveide būtybe apdarams reklamuoti. Labai gaila, kad mados pasaulyje dingsta modeliai asmenybės.“
Lietuvė pavyzdžiu sau laiko fotografijos garsenybės Peterio Lindbergho klasikinius portretus, Guy Bourdino provokuojančius ir hiperrealistiškus darbus, pamini ir fotografės Cass Bird gebėjimą sukurti ir užfiksuoti ryšį su savo subjektais, o ką jau kalbėti apie Williamo Egglestono nuotraukose sukuriamas dieviškas spalvas bei kompozicijas.
Lygiuotis ji norėtų ir į Antaną Sutkų, kurio darbais labai žavisi, bet svajoja atrasti tai, kas išskirtinio braižo menininke pavers ją pačią.
„Visada buvau ir esu tikrumo ieškotoja visur, pradedant žmonėmis, baigiant odos retušu nuotraukose. Labai džiaugiuosi šiandienėmis natūralumo ir autentiškumo tendencijomis mados fotografijoje.
Manau, pats laikas žmones išmoko mylėti save tokius, kokie yra, o ne siekti kažkokių nerealių ir dažnai nesveikų mums primestų grožio standartų. Ludwigas Miesas van der Rohe (garsus architektas minimalistas. – Red.) pasakė genialią frazę: mažiau yra daugiau.
Minimaliai makiažo pagrindo ant odos, o dažnai jo beveik ir nereikia, jei modelis savo odą prižiūri, ir minimalus arba kartais net jokio odos retušo visada atrodys skoningiau nei plastikinė, bedvasė oda“, – įsitikinusi Londone karjeros laiptais sparčiai kylanti lietuvių fotografė.
Klausiu, ar sunku jaunam fotografui šiandien siekti karjeros mieste, kuris nepripažįsta silpnųjų, nesuteikia galimybių vidutinybėms, o pakilti į aukštumas kainuoja didžiulį asmeninį indėlį?
„Viskas priklauso nuo kiekvieno ambicijų ir asmeninių aplinkybių. Mados fotografo kelias Londone nėra lengvas. Privalai turėti daug kantrybės, atkaklumo, gerą darbo etiką ir labai daug motyvacijos.
Turi mokėti užmegzti ir išlaikyti ryšius, bendrauti ir nuolat bendradarbiauti su naujais žmonėmis, būti geru verslininku ir geru rinkodaros specialistu.
Pinigai ir pažintys, kaip ir visur, labai padeda, tik, deja, daugumai mūsų tai ateina su laiku, sėkmei privilioti reikia įdėti daug darbo. Tai užtrunka ilgiausiai – reikia turėti savo pažinčių ratą, per kurį gautum vertingų darbo pasiūlymų.
Pripažinimas ateina būtent dėl tų žmonių, kurie tave pažįsta, pasitiki ir yra pasiryžę suteikti tau progą imtis didelių dalykų“, – pasakoja Marija.
Lietuvė jau žino, ką reiškia tie dideli dalykai. Jos darytos nuotraukos puošė tokių mados vardų kaip „Burberry“, „Mih Jeans“, „Coast“, „Sabinna“ ar DAI reklamas, ji yra dirbusi komandoje su tikromis fotografijos pasaulio įžymybėmis: Tungu Walshu, Andrew Woffindenu, Rory van Millingenu, Davidu Abrahamsu.
„Teko praleisti dieną fotografuojant bumerangus Claudios Schiffer instagramo paskyrai. Jos privačiu lėktuvu skridome dienai į Berlyną, kur vyko jos fotoknygos pristatymas ir autografų pasirašymas, o vėliau tą patį vakarą vokiški „Bambi Awards“, kuriuose Claudia gavo apdovanojimą už savo 30 metų indėlį į mados pasaulį. Tai buvo labai intensyvi ir ilga, bet itin įdomi diena.
O pati C.Schiffer – itin draugiškas ir šiltas žmogus. Po šio darbo supratau viena – kuo daugiau pasiekusi įžymybė, tuo ji kuklesnė ir paprastesnė“, – savo veiklos širmą praskleidžia buvusi vilnietė.
Garsių vardų M.Vainilavičiūtė nesureikšmina, nors neslepia, kad būtent tokie užsakymai padeda praverti sunkiai atveriamas mados pasaulio duris.
Ji ilgas valandas galėtų pasakoti apie darbą su kur kas paprastesniais, tačiau į širdį giliai įstrigusiais žmonėmis. Kad ir dainininke Monika Linkyte, kuriai prieš naujus koncertus sukuria ką nors originalaus ir, kaip pati sako, lengvo.
„Monika nereali. Verčiant anglišką posakį: jos galva ir širdis yra ten, kur turi būti. Ji – įkvepianti, charizmatiška ir kupina teigiamos energijos! Mudviejų požiūris į tai, kokia ji turi atrodyti fotografijoje, visada sutampa ir mane tai labai džiugina. Monika visada žino, ko nori ir kaip tai turi atrodyti, o man patiki visa tai perkelti į nuotraukas“, – pasakoja Marija.
Marija įsitikinusi, kad mados fotografija šiandien daro didžiulę įtaką kiekvieno žmogaus gyvenimui, nes ji atkartoja nūdienoje aktualias temas: kovoja prieš bet kokią diskriminaciją, reprezentuoja įvairesnių figūrų, odos spalvos bei tipažo žmones. Ji – realistiškesnė, gyvenimiškesnė ir prasmingesnė nei anksčiau. Mažiau dirbtinumo, daugiau gyvybės.
„Mados fotografija yra mūsų visuomenės veidrodis, kuriame atsispindi viskas: politika, pokyčiai pasaulyje ir kaimynystėje, kasdieniai įvykiai, gamtos kataklizmai... O kiekvieno fotografo darbai – jo paties kaip asmenybės atspindys. Visa tai mane žavi ir užburia“, – svajokliškai nusišypso pašnekovė.
Beveik prieš 11 metų atvykusi į Londoną Marija įgyvendino vieną pirmųjų savo projektų „Things“ – fotografavo emigracijoje gyvenančius žmones, laikančius jiems brangius, tėvynę ir joje likusius artimuosius primenančius daiktus.
Prieš lietuvės objektyvą pozavo 10 įvairių tautybių žmonių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasirinkusių emigranto duoną. Tiesa, nė vienoje tų nuotraukų nė nebuvo veidų – istorijas pasakojo rankose įamžinti daiktai ir trumpi gimtąja kalba ranka rašyti užrašai po fotografija.
„Pasiilgstu šeimos ir draugų Lietuvoje, – interviu pabaigoje nuoširdžiai prisipažįsta Marija. – Pasiilgstu Vilniaus senamiesčio ir jo atmosferos, Baltijos jūros ir mūsų pasakiškų miškų bei ežerų. Lietuva yra nuostabi ir man labai džiugu, kaip greitai ji auga ir keičiasi.
Tačiau mano visas gyvenimas jau ilgą laiką teka Londone. Apie žodį „emigrantė“ aš negalvoju ir jis manęs kaip žmogaus neapibrėžia. Ar sunkus gyvenimas čia, ar ne, gali pasakyti tik lygindamas jį su kokiu nors kitu gyvenimu.
Lietuvoje aš buvau vaikas, gyvenau su tėvais ir neturėjau jokių rimtų rūpesčių. Tik atsikrausčius į svetimą šalį, palikus šeimą, draugus ir visa tai, ką žinojau ir pažinojau, buvo nepaprastai sunku – gerą mėnesį daugiau nieko nenorėjau, tik grįžti namo.
Po to susiradau draugų, susikūriau namus čia ir gyvenimas iškart pagerėjo. Manau, suaugusio žmogaus gyvenimas apskritai niekada nebūna lengvas – juk visą laiką daugiau nieko neveikiame, kaip tik sprendžiame įvairias problemas.
Žinau, kad Londone manęs dar laukia ilgas ir sunkus kelias svajonės link. Tačiau esu pasiryžusi juo eiti toliau. Kad ir kiek kantrybės bei ištvermės man prireiks!“
