Šios savybės iš vidaus ir per įvaizdį atsispindi jos išorėje. Tai vidinis moters žavesys, kuris drabužiams suteikia gyvasties, vientisumo ir kurį vadiname stiliumi.
Dažniausiai savitą aprangos ir gyvenimo būdą turi savo asmenybę išskleidusios moterys. Jos lyg visuomenės šviesuliai rodo mums kelią į individualų savęs suvokimą ir dažnai – ryšio su gamta atkūrimą. Jų stilius mus įkvepia, kartais net dvasiškai.
Psichologė Hara Estroff Marano teigia, jog stilius nėra drabužiai, jis tik išreiškiamas drabužiais. Stilius – gyvybei palanki charakterio ir dvasios išraiška, savęs pažinimas ir pasitikėjimas savimi, reprezentuojamas tuo, ką moteris pasirenka dėvėti.
Kai moteris atmeta visus vidinius pančius, ji gali suvokti, kokia apranga taikliausiai atspindi jos charakterio ir sielos polėkius. Tokie pančiai galėtų būti iš žemos savivertės kylantis noras kopijuoti kitų moterų įvaizdį ar prabangiais drabužiais įrodyti savo vertę, iš santykių baimės atsirandantis polinkis nuneigti savo kūno lytiškumą ar kaip tik vulgariai jį išryškinti.
Taip pat moterį gali varžyti nepasitikėjimas gyvenimu, išreiškiamas skrupulingai taupant drabužiams arba išleidžiant jiems visus savo pinigus. Išdrįsusi pažvelgti į giliausius savo poreikius, kuriuos mes dažnai slepiame nuo savęs, moteris gali susivokti, kaip nori gyventi, ką veikti ir kaip atrodyti.
Taip atsirandantį kasdienį įvaizdį ar bendrą aprangos stilių aš vadinu autentišku ir ilgalaikiu. Tai estetinis ir vertybinis aukso viduriukas, rastas atsižvelgiant į tuometes mados tendencijas ar kultūrinius aplinkos reikalavimus.
Ką mados tendencijos duoda moteriai? Mada turi savo cikliškumą. Iš pradžių ji išaukština vieną polinkį, stilių ar skonį, po to pati jį paneigia pasiūlydama priešpriešą. Taip vienas kitą keičia trumpi reiškinių populiarumo ciklai.
Viena vertus, šis nuolatinis atsinaujinimas patenkina prigimtinį žmogaus norą keistis, tobulėti, išpildo moters norą rasti vis gražesnį, estetiškesnį vizualinį identitetą.
Tačiau kartais, sutikę su greitai kintančiomis mados tendencijomis, galime prarasti individualumą, autentiškumą, kūrybinę saviraišką per drabužius... ir negrįžtamai sunaikinti gamtą (apie tai šiek tiek vėliau).
Aprangos mada turi tris kategorijas: „haute couture“, kurią galima pavadinti atskira meno šaka, pramoninę serijinę, kuri priimtina plačiajai visuomenei, ir niekam nepavaldžią gatvės madą. Pramoninė mada šiuo metu yra skilusi į kultūringą „ready-to-wear“ ir begėdę „fast fashion“.
„Fast fashion“, arba greitoji mada, pati nekuria nieko, tik kopijuoja, ir daro tai pigiai. Ji skatina moteris nuolat keisti įvaizdį (neva mūsų senasis jau nebeaktualus) įsigyjant kuo daugiau naujų drabužių, aksesuarų ar avalynės.
Jei moteris pasimetusi savyje, daiktus įsigyja emocionaliai ir spontaniškai arba apsipirkimas jai atstoja terapiją, yra tikimybė užkibti ant greitosios mados kabliuko.
Greiti ir pigūs apsipirkimai, kaip ir visi kiti greitai prieinami dalykai gyvenime, suteikia trumpalaikį malonumą. Įsigijus naują gražią suknelę smegenys gauna staigią laimės hormono dopamino dozę, ir mūsų emocinė būklė pagerėja.
Tačiau po kiek laiko naujumo įspūdis ir euforijos būsena praeina, ir tada vėl kyla naujo apsipirkimo poreikis.
Šiuo metu pasaulinė mada tampa lėtesnė ir sąmoningesnė. Vis daugiau dėmesio skiriama atsakingam vartojimui, tvarumui, ilgai aktualios stilistikos drabužiams.
Skatinama sulėtinti kasdienybės tempą, labiau mėgautis gyvenimu kiekybę iškeičiant į kokybę, pasitenkinimą nauju drabužiu – į malonumą sportuojant ar užsiimant kūryba.
Ką išties galime pakeisti? Pirma, nuspręsti, koks lėtosios mados aprangos tipas mums artimesnis: minimalistinis ar puošnesnis, kūrybiškesnis. Moterys minimalistės dažnai renkasi tamsaus arba smėlinio kolorito garderobą, kuriame yra tik būtini, tarpusavyje derantys drabužiai.
Naujų daiktų stengiamasi įsigyti kuo mažiau. Pavyzdžiui, projekto „Heal your Living“ autorė jauna pietų korėjietė Youheum Son yra pasirinkusi ekstremalų minimalizmą visose gyvenimo srityse.
Jos spinta yra kapsulinė. Ją sudaro 15 paprastų, praktiškų drabužių, kurie sukuria jai kasdien vienodą įvaizdį. Mergina beveik neturi baldų, miega hamake ir apsipirkdama nesukuria jokių atliekų.
Antrasis pavyzdys galėtų būti lietuvė Ugnė Domarkė, kuri „low waste“ filosofija gyvena daugiau nei metus. Tiek laiko ji nėra įsigijusi nė vieno naujo drabužio, o savo tvarių vestuvių šventei suknelę pasisiuvo pati.
Antrasis aprangos tipas yra labiau puošnus, kūrybiškas. Šią pusę palaikančios moterys mėgsta atrodyti ryškiai, drąsiai ar originaliai. Jos įsiklauso į tuo metu aktualias mados tendencijas, tačiau įgyvendina jas tvariai.
Pvz., viena ryškiausių „zero waste“ pasaulio asmenybių yra Lauren Singer. Ji mėgsta įsigyti naujų drabužių, bet daro tai saikingai ir tik dėvėtų drabužių parduotuvėse. Lauren keičia savo įvaizdį – apsirengia moteriškai, seksualiai arba, priešingai, dėvi „unisex“, vyriško kirpimo drabužius, tačiau individualus jos miesto stilius išlieka ir siunčia tvarumo žinutę.
Pasirinkusios sau artimą aprangos kryptį, minimalistinę ar puošnesnę, galime žengti antrąjį žingsnį ir padaryti savo spintos reviziją. Pradžioje vertėtų visų spintų ir spintelių turinį sudėti vienoje vietoje.
Po to paimti kiekvieną drabužį, aksesuarą ar batų porą atskirai į rankas ir pridėjus prie širdies paklausti savęs, ar šis daiktas kelia mums džiaugsmą. Jei kelia – pasilikti, jei ne – atidėti. Šį metodą siūlo japonė namų tvarkymosi meistrė Marie Kondo.
Jeigu pasirinkote minimalistinį gyvenimo ir aprangos būdą, džiaugsmo nekeliančius drabužius galite išmesti į tekstilės rūšiavimo konteinerį, paaukoti gyvūnų globos prieglaudoms guoliams gaminti, parduoti arba atiduoti toms moterims, kurioms tų drabužių galėtų prireikti.
Tačiau jei esate kūrybiška, linkusi eksperimentuoti su savo įvaizdžiu, norite pasipuošti ir stengiatės atrodyti vis kitaip, atidėtų drabužių neišmeskite. Geriau panaudokite juos kaip žaliavą – galbūt ką nors pataisiusi, nuėmusi detales, persiuvusi, perdažiusi ar rekonstravusi galėsite tą daiktą vėl dėvėti.
Atsakinga mada skatina mus pirkti kuo mažiau naujų daiktų ir vilkėti tai, ką jau turime, skolintis, mainytis ar gamintis pačioms, t.y. naudoti jau turimus išteklius.
O nusprendus vis dėlto įsigyti naują daiktą vertėtų rinktis jį itin kokybišką, ilgai aktualios stilistikos ir labai patinkantį – tokį drabužį, kurį užsivilktume ne 2–3, o bent jau 30 kartų.
Baigdama tekstą grįšiu prie stiliaus autentiškumo. Savo apranga palaikydamos mados tendencijas ar tiesiog populiarius įvaizdžius moterys gali sulaukti dviejų tokio pasirinkimo pasekmių. Viena vertus, per madingus drabužius palaikome ryšį, bendrumo jausmą su sociumu – ta visuomenės dalimi, kuri mums aktuali, patraukti ir žavi.
Pvz., pasirinkdamos dėvėti išdidintus sportbačius, džinsus aukštu liemeniu ir marškinėlius su fraze tarsi tariame madingiesiems: „Aš su jumis; aš toks kaip, ir jūs; man įdomu tai, kas ir jums.“
Tai yra dar vienas puikus būdas komunikuoti, išreikšti palaikymą. Tačiau jei dažnai keičiame spintos turinį vien dėl to, kad pritaptume prie kitų ar pakeltume savo markę per madingą išvaizdą, ar vertybiniu pagrindu laikome tik įspūdingą savo išorę, tai neturi sveikos įtakos nei psichologinei mūsų pusiausvyrai, nei gamtai.
Tokiu atveju mūsų vidinės savijautos pagrindas yra labai trapus ir laikinas, o atlikę nebereikalingi drabužiai didina sąvartynų plotą, teršia žemę ir vandenis. Todėl manau, jog moteriai palanku kurti autentišką savo išvaizdą, kuri nepriklauso nuo greitai kintančių populiarumo standartų ir kuri grįsta atsakingumo principais.
Atsakingumo tiek gamtai, tiek pačiai sau, kai išvaizda yra svarbi, gydanti ir išryškinanti tai, kas gražiausia, tačiau nėra esminis veiksnys, lemiantis moters savivertę bei kasdienę nuotaiką.
