Jis kalbėjosi su konferencijos moderatore Daiva Žeimyte-Biliene. Ir, žinoma, pasirinko puikiai šiai dienai tinkančią temą – „Valinskas ir moterys“.
Visos konferencijos tema – nesustabdoma/s. Ar pačiam Arūnui yra buvę situacijų, kai dėl baimės ar nežinojimo negali padaryti tam tikrų dalykų?
„Visi protingi žmonės prieš kažką darydami permąsto ir vėliau arba nedaro, arba daro. Tai priklauso nuo charakterio, atsidavimo. Dažnai konfliktuoju su savo žmona Inga, nes ji galvoja, kaip nedaryti, o aš net neklausiu, bet iškart sakau, kaip daryti.
Žinot... Visada kartoju savo studentams: jei jūs nusprendėte kažką daryti, tai yra elementaru – jei darai, nebijok. Nežinau, ar esate girdėję, nuo 2000-ųjų metų taikau tokį metodą, tai išduosiu paslaptį. Kai jums bus labai labai gerai kažkurią akimirką, kai jausitės tikrai laimingi, jūs pasiūskit tą akimirką, tą sekundę į ateitį, į bet kuriuos metus.
Aš tai padariau, kai buvo 2000-ieji metai. Ir dabar, kai mane aplanko dvejonės, prisimenu tai, ką seniau pats sau nusiunčiau.
Ir pagalvoju, jog ne viskas yra taip blogai. Reikia suvokti, kad kiekviena akimirka yra per brangi, kad suknistumėte savo nuotaiką. Jeigu norit būti laimingos, tai ir būkit. Moterys visus įkvepia didiems darbams ir labiausiai trukdo juos padaryti“, – šypsojosi Arūnas.
Kitas D.Žeimytės-Bilienės klausimas buvo susijęs su moterų lyderyste. Juk ne paslaptis, kad kai kuriems vyrams nepatinka lyderės moterys.
„Silpni nervai – silpni ir vyrai. Kiekvienas vyras, kurio gyvenime yra moterų, turi pastarąjį tobulinti. Pirmiausia, jaunystėje, žmogus rūpinasi savimi, vėliau – antra puse, šeima“, – įsitikinęs jis.
Pokalbis pakrypo apie didžiausią įspūdį palikusias dailiosios lyties atstoves. Šia tema garsus vyras prisiminė ne vieną pavyzdį. Tarp jų – ir Panevėžio moterų kalėjime 2002-aisiais vykusį grožio konkursą „Mis nelaisvė“.
„Noriu padėkoti dvejoms savo gyvenimo moterims. Viena sutiko mane. Tai – mano mama. Kitą sutikau aš pats, ji – mano žmona. Kalbant apie kitus pavyzdžius, prisimenu „Mis nelaisvę“. Projektas buvo vertinamas prieštaringai. Mūsų tikslas buvo ieškoti grožio, meilės ir šviečiančių akių, ten, kur jų, kaip mes įsivaizdavome, negali būti – kalėjime.
Kai moterys susirinko į salę, jų akyse švietė vienas klausimas: „Kas čia bus?“ Ir tuomet kažkas pakuždėjo: „Skelbs amnestiją, amnestiją skelbs!“. Kai pasakėme, jog rengsime grožio konkursą, jos buvo neįtikėtinai nustebusios.
Į tą pasaką, kurią mes kūrėme joms ir kurią kūrė jos pačios, moterys įsiliejo. Mes jas su aukštakulniais mokėm vaikščioti, iš Panevėžio pakvietėme choreografus. Vietoje darbo jos eidavo į sceną“, – užsidegęs pasakojo A.Valinskas.
Vyras teigė, jog konkurse dalyvavo 9 moterys. 2 iš jų kalėjo už nužudymą. Dar viena konkurso dalyvė iš kalėjimo buvo paleista prieš pat konkurso pabaigą.
„Iš tų dviejų viena buvo vadė, net savo vyriškių gaują buvo subūrusi“, – šypsojosi jis.
Pokalbio vedėja pasiteiravo, ar A.Valinskui nebuvo baisu.
„Iš pradžių, vyravo labai gera atmosfera, o vėliau pasidarė baisu. Kai kurioms moterims, kurios kalėjo penkerius, šešerius metus, vyro iš išorinio pasaulio atsidūrimas scenoje pradėjo „rauti stogus“, jos vis tikrino, kokia yra riba, kurią galima peržengti. Tas ribas mums reikėjo perbraižyti visiems“, – sakė Arūnas.
Konkursą vyras įvardijo daugiausiai patirties jam suteikusiu projektu. Jo atmintyje itin ryškus paskutinysis, elegancijos išbandymas, kuriame moterys turėjo pasipuošti ilgomis vakarinėmis suknelėmis.
„Pagalvojome, kad reikia išpildyti kiekvienos moters svajonę, leisti joms apsivilkti baltos spalvos vestuvinę suknelę. Ta moteris, kuri iš kalėjimo buvo paleista prieš pat konkurso pabaigą, ėjo pas kelėjimo direktorių ir prašė ją dar kelias dienas palaikyti... Grįžtant prie temos, buvo tokia patalpa, dažyta šlykščia žalia spalva, grindys – žaliomis plytelėmis.
Tos moterys pasikaišiojo ilgas sukneles tarp kojų, visos sutūpė, visos rūko... Ir ašaros, kaip pupos, – kapsi, kapsi... Sukneles jau reikėjo atiduoti, nes išvažiavo dizaineris, o jos sako: „Leiskit dar bent penkias minutes pabūti šitoj pasakoj... Ir tada tu supranti, kad padarei kažką tokio. Joms ir mums visiems prisiminimai liko visam gyvenimui“, – graudinosi vyras.
Po transliacijos su A.Valinsku susisiekė kunigas, kuris irgi stebėjo konkursą.
„Jis man paskambino ir pasakė: „Sūnau mano, aš nežinau, ką esi pridirbęs gyvenime, bet dabar tau viskas atleista“, – prisiminė jis.
