Bet man atrodė, kad pas Eleną viskas šiek tiek geriau: vaikas – paklusnesnis, vyras – Holivudo žvaigždė, namas – didesnis, ir jos kūnas...
Tada, mums besimaudant, pagyriau jos krūtinę, kuri stebuklingai nenukaro žindant kūdikį.
„Ak! – juokėsi Elena. – Mano papai netikri! Tai buvo pirma Raulio dovana man, kai tik susipažinome!“
Nustebau, nors kurį laiką pati negalėjau sau atsakyti į klausimą – kodėl? Greičiausiai dėl to, kad iš pirmo žvilgsnio Elena ir Raulis neatrodė ta pora, kurios harmonijai trūktų krūtų implantų.
Abu išsilavinę, plačių pažiūrų. Bet gal tai tik mano pačios stereotipinis mąstymas bandant plastines operacijas dovanojančius ir jas besidarančius žmones priskirti tam tikram tipažui?
Paauglystėje taupiau pinigus nosies korekcijai. Todėl labai nustebau, kai buvau priimta į modelių agentūrą.
Ir vis tiek man, penkiolikametei merginai, atrodė, kad dirbdama modeliu tik greičiau priartėsiu prie savo svajonės išsipildymo – uždirbsiu pakankamai pinigų, kad, vaizdžiai tariant, nusipjaučiau nosį.
Dabar džiaugiuosi, kad tų pinigų taip ir neuždirbau, o nemylimą nosį tiesiog įkišau į knygas. Nes ilgainiui supratau banalią tiesą – kad nosis man pačiai visai netrukdo, tiesą sakant, džiaugiuosi ja, nes būtent žiūrėdama į savo nosį matau tėtį, močiutę ir tolimus protėvius.
Svarstau, gal koks iškilus Lietuvos kunigaikštis irgi turėjo tokią nosį? Mūsiškėje, kaip ir dažnoje lietuviškoje giminėje, sklando gandas, kad esame kilę iš bajorų, tik kažkuris iš proprosenelių visus dvarus ir netgi žmoną kortomis pralošęs...
Keisčiausia, kad pažiūrėję į mano nosį jūs turbūt nesuprastumėte, kas negerai. Nosis kaip nosis, standartinė šiaurietiška; dažnas, išgirdęs mano nosies išpažintį, ginčijasi: „Tavo normali, bet va mano nosis tai tikrai didelė!“
Nepamenu, kur skaičiau, kad statistiškai žmonių nekenčiamiausia veido dalis yra būtent nosis. Tai šiek tiek keista, mat, grožio ekspertų teigimu, svarbiausias veido harmonijos elementas – taisyklingi antakiai.
Galbūt dėl nemeilės nuosavoms nosims kaltos tarp jaunesnių nei keturiasdešimties metų žmonių itin išpopuliarėjusios asmenukės?
Mat, 2018 m. veido plastikos chirurgijos žurnalo JAMA tyrimo duomenimis, darant asmenukes nuotraukoje nosis gali atrodyti net trisdešimčia procentų didesnė!
Prie tyrimo prisidėjusių chirurgų teigimu, žmonės dažnai kreipiasi į gydytojus rodydami išmaniuoju telefonu darytas savo nuotraukas ir sakydami, kad jose jie sau nepatinka.
Mano santykyje su nosimi beveik visada egzistavo trečias asmuo, tas, kuris turi mane mylėti; o jei manęs nemyli, tai galbūt todėl, kad jam nepatinka mano nosis? Užpakalis? Liemuo?
Per daug laiko praleidau analizuodama atspindį veidrodyje, svarstydama, kuri mano dalis mažiausiai verta kito meilės. O jei ir visai neverta, tai reikėtų ją keisti – stangrinti, plokštinti, o gal ir visai pašalinti?
Džiaugiuosi, kad paauglystėje dar neegzistavo instagramas, kuriame šiomis dienomis vis dažniau matau pačių garsių moterų filmuotas istorijas, kaip jos gulasi po plastikos chirurgo skalpeliu, leidžiasi įvairias injekcijas – botulino, hialurono rūgšties, nuosavų kūno riebalų, vitaminų kokteilių ir t.t.
Nesakau, kad jas smerkiu. Priešingai – moterų ryžtas keisti tai, kas nepatinka, ir to nuo kitų neslėpti, be abejonės, turi žavesio.
Pripažinimas, kad sau nepatinku, ir ryžtas tai pakeisti rodo stiprybę. Juk dar neseniai plastinės operacijos buvo laikomos savotiška gėda, ir moteris geriau būtų viešai apsišlapinusi, nei prisipažinusi, kad kai kurios jos kūno dalys yra patobulintos šiuolaikinės medicinos specialistų.
Dabar priešingai – šis faktas naudojamas savireklamai, chirurgijos klinikų reklamai, kartu įtvirtinant požiūrį, kad kiekvienas žmogus yra savo išvaizdos kalvis.
Patikslinimas – kiekvienas, galintis sau tai leisti finansiškai arba turintis pakankamai sekėjų socialinėse medijose, kad operaciją ar procedūrą gautų mainais už reklamą.
Tik čia ir bėda: būtent dėl to ir džiaugiuosi, kad būdama paauglė nemačiau šitos mados, nes ne visi gali sau tai leisti, o negalintys jaučiasi dar beviltiškiau.
Apskritai stebint instagramo istorijose vykstančias plastines operacijas apima nerimas, kad visa tai virsta mada. Baisu, nes mada yra pavojinga, dažnai priverčianti vartotoją trokšti to, ko jam visai nereikia.
Prisimenant praeitį ir juokinga, ir graudu, kad paauglystėje paties fakto, jog buvau priimta į modelių agentūrą, netraktavau kaip patvirtinimo, kad su mano nosimi viskas gerai.
Ne, nes modelių juk būna ir „įdomaus, netradicinio grožio“, ką anksčiau suvokiau kaip „negraži, bet liekna“.
Būtent tokio netradicinio grožio yra ir teksto pradžioje mano minėta Elena – veidas nesimetriškas, kumpa noselė, bet visuma tokia natūrali ir gaivališka, kad nuolat norisi į ją žiūrėti.
Dėl jos gražuolio vyro Raulio alpo visi ir jis tai žinojo, turbūt todėl lakiojo po salą apšepęs, nesiprausęs, dažnai nuo gerbėjų dėmesio besislėpdamas po beisbolo kepuraite.
Ir vis tiek buvo trikdomai gražus, į jį žiūrėdama pagaudavau save galvojančią, kad jis netikras, lyg pagal užsakymą sukurtas manekenas.
Tik atvykę į Raulio gimtadienį ir ant torto suskaičiavę žvakutes supratome, kad Raulis už Eleną beveik dvidešimt metų vyresnis. Na, ir kas?
„Už mano mylimiausią žmogų pasaulyje!“ – tostą kėlė Elena, o paskui juodu išvyko iš Havajų. Išvykdavo jie dažnai, visada keliems mėnesiams, nes Rauliui juk reikia filmuotis tai Niujorke, tai dar kur nors. Šįkart jie dingo pusei metų.
Galiausiai į salą Elena grįžo nebe su Rauliu, o susikibusi už rankų su už ją pačią gerokai jaunesniu Andrejumi.
„Aš išsiėmiau papus!“ – pranešė vos pamačiusi mane. Nespėjau paklausti kodėl, kai Elena puolė pasakoti jau seniai norėjusi išsiskirti su Rauliu, kuris nemaloniai įsismelkė visur, net į jos kūną, implantų pavidalu, bet nežinojo, kaip iš to santykio išsilaisvinti.
„Labiausiai bijojau, kad manęs joks vyras nemylės, jei išsiimsiu implantus.“ Bet netikėtai Elena sutiko Andrejų ir pajuto tai, ko, anot jos, niekada gyvenime nebuvo jautusi. „Noriu skyrybų ir išsiimu implantus!“ – pranešė vyrui telefonu.
Tada jos laukė keista triukšminga procedūra, kurios metu buvo tikrinamas implantų tvirtumas. „Tas triukšmas kapsulėje man priminė triukšmą mano galvoje, kurį nuolat kenčiau būdama ištekėjusi už Raulio... Buvo taip simboliška...“
Netrukus Elena sulaukė ir operacijos. Implantai buvo pašalinti, Elena pasijuto laisva ir jaudinosi pasakodama, kaip juodu su Andrejumi verkė pirmąkart kartu žiūrėdami į randus ant jos krūtų. Dabar Elena atrodo laiminga, nors pašaliniams laiminga atrodė ir pirmoje santuokoje.
Moralo čia nėra, nes iš esmės neteisiu nei moterų su dirbtinėmis krūtimis, nei bijančių vyrui pasirodyti negražiomis.
Bet aš dažnai galvoju apie Eleną ir Raulį, pirmą jų pažinties mėnesį gražuolei merginai padovanojusį krūtų implantus, kurie netrukdė vėliau trejus metus žindyti jųdviejų sūnaus, bet galiausiai tapo jų nelaimingos santuokos metafora.
Elenos, kaip ir daugybės žmonių, klaida buvo, kad ji savo atspindžio ieškojo ne savo, bet kito akyse. Gaila, kad tas kitas regėjo ją netobulą, iškreipdamas jos natūralų grožį taip, kaip veidus iškreipia asmenukės.
Elenai randai dabar simbolizuoja laisvę. Raulis vis dar tikisi su ja susitaikyti. Galvodama apie Eleną suprantu, kad meilė nėra akla, meilė – sugebėjimas priimti žmogų tokį, koks yra. Todėl ir po skalpeliu verta gultis tik dėl savęs – tai dažnai pabrėžia geri chirurgai. Gaila, kad mažai kas jais tiki.
