Jurga Anusauskienė (50 m.), fotografė
– Koks turėjo būti šis gimtadienis?
– Posakiui „Ai, kam tos gėlės“ turiu atsakymą: man! Mat nepaprastai mėgstu, kai jų dovanoja.
Panašiai ir dėl šių metų jubiliejaus: yra toks lyg ir gero tono pavyzdys sakyti, kad gimtadienis – nesvarbus dalykas. Bet aš jo labai laukiau ir jau nuo rudens turėjau viziją, kad tą savaitgalį laukiniame Latvijos pajūryje, jaukioje viloje ant jūros kranto, kartu su brangiausiais savo žmonėmis turėsiu nuostabią šventę.
Dauguma mano draugų yra meno žmonės, todėl tai turėjo būti bohemiška fiesta, o ne mišrainių vakarėlis.
Pastarosios viešnagės Los Andžele metu išsiskirdamos su dukra Evelina atsisveikinome „Iki greito!“, nes buvo suderinta, kad ji su vyru Adamu balandį atskris į Lietuvą.
– Kaip vis dėlto atšventei?
– Kai pandemija prasidėjo, supratau, kad planas žlugo, ir tai tikrai labai liūdino. Tačiau mano vaikai Evelina, Mindaugas, Haroldas ir artimieji visiškai nesiruošė susitaikyti su mintimi, kad liksiu be šventės. Tik visi iki vieno sugebėjo išlaikyti fantastišką planą paslaptyje.
Išvakarėse Evelina paprašė 10 val. ryto įsijungti skaipą. Pokalbis prasidėjo nuo pasisveikinimo ir linksmai mielo mano vaikų vaizdo įrašo apie tris elfus, kurie ieško dovanos.
Net neįsivaizdavau, kas tuo metu vyksta lauke... Paskutinis įrašo vaizdas buvo gana keistas, t.y. mano pačios kiemas iš viršaus. Tada pažiūrėjau pro langą ir pamačiau dronų eskadrilę.
Netekusi amo priėjau arčiau ir vos neiškritau: apačioje kieme buvo sudėtas milžiniškas degantis užrašas „Mama, su gimtadieniu“.
Staiga namie garsiai įsijungė muzika, o balsas iš drono instruktavo, kad pas mane skrenda pirmoji dovana. Taip atkeliavo gėlės, tekila, papuošalas su deimantais ir jūra kitokių fantastiškų staigmenų. Tik sušiai su šampanu pusryčiams ir degantis tortas pakliuvo pro duris.
– Kas labiausiai nudžiugino?
– Kiekviena dovana nepakartojama ir nuostabi, nes tuo pat metu skirtingi žmonės, kurių dovanos skrido pas mane, sveikino tiesiogiai per „Zoom“ platformą.
Gavau tokius neįtikėtinus dalykus kaip sūnaus Haroldo sugalvotą kryžiažodį iš įvairių mano gyvenimo biografinių faktų, vyresnėlio Mindaugo sukurtą mano internetinę svetainę ir kolegos bičiulio Vilmanto Žilinsko asmeninę fotosesiją!
– Ko palinkėjai pati sau?
– Jei tikėtum posakiu, kad metai laukia tokie, koks buvo gimtadienis, linkiu sau, kad visas gyvenimas būtų toks! (Juokiasi.)
– Kaip manai, koks pasaulis bus, kai nubusime iš koronaviruso košmaro?
– Manau, kad šalia visų blogų koronaviruso pasekmių tai labai įdomus metas. Sakyčiau, pasaulio mastu vyksta vertybių inventorizacija.
Tai pirmiausia asmenybių, kurios imasi iniciatyvos ir sugeneruoja nuostabius rezultatus, laikas. Taip pat daugelis tik dabar suvokė, kaip svarbu yra pamatyti ir apkabinti artimą.
Asmeniškai aš pasitvirtinau jau kurį laiką susikristalizavusią įžvalgą: dalis žmonių yra įstrigę praeities išgyvenimuose, kiti gyvena šviesios ateities lūkesčiais, o taip svarbu yra gyventi tiesiog čia ir dabar! Neuždarykime savęs į blogų sprendimų kiautą!
Eglė Jackaitė (46 m.), aktorė
– Koks turėjo būti šis gimtadienis?
– Planavau jį sutikti pas draugus Ispanijoje, Malagoje. Jau ne vienus metus savo gimtadienį paminiu kelionėje. Tačiau mes planuojame, o Dievas juokiasi.
– Kaip vis dėlto atšventei?
– Esu tokio būdo, kad net juodžiausioje tamsoje matau šviesą, minusus paverčiu pliusais, trūkumus – privalumais.
Mano gimtadienis buvo kitoks, bet jo niekada nepamiršiu. Ne tik dėl pandemijos, labiausiai dėl gautos ypatingos dovanos – anksti ryte nuėjus prie jūros mus pasitiko didžiulis būrys gulbių! Jos plaukiojo, kai kurios išlipo į krantą.
Stovėjau šalia, žiūrėjau į jas, nuo to grožio galva ėmė suktis, o jos rietė savo kaklus – mylavosi, šoko meilės šokį... Šio vaizdo neįmanoma pamiršti! Tai buvo nuostabu!
– Kas šiemet labiausiai nudžiugino?
– Didžiausias džiaugsmas – mylimi ir mylintys žmonės. Šeima, draugai, bičiuliai, kolegos ar vos pažįstami – gavau tiek daug nuoširdžiausių sveikinimų, linkėjimų, gėlių, dovanų!
Jau gimtadienio išvakarėse prasidėjo staigmenos – dvi brangios draugės sugalvojo mane nudžiuginti. Ėjome 12 km miškais, žavėjomės viskuo aplink, po to priėjome jūrą ir joje išsimaudėme – oras tą dieną buvo saulėtas ir šiltas!
Paskui kopose gėrėme šiltą arbatą, o galiausiai dar vos paėjusios atsidūrėme sodyboje. Ten mūsų laukė balta staltiese padengtas stalas, pamerktos gėlės ir šeimininkė vis nešė skaniausias vaišes.
Po to toje ypatingoje vietoje sugulusios ant jogos kilimėlių klausėmės Tibeto dubenėlių garsų ir juose valandėlei paskendome.
O gimtadienio rytą, dieną, vakarą buvau apimta tokios euforijos, kad sunku žodžiais apsakyti! Tiek daug gražiausių dalykų patyriau, kad jaučiausi apsvaigusi iš laimės.
– Ko pati sau palinkėjai?
– Nepaliauti džiaugtis akimirkomis, pamatyti gražius dalykus, dalytis, tikėti, svajoti, mylėti viską aplinkui, priimti, ką gyvenimas duoda, ir nenustoti dėkoti!
Esu nepaprastai turtinga – mane Dievas myli, nes tiek daug šalia manęs nuostabių, mylinčių, gerumo pilnų žmonių! Dėkoju už tai ir pati kaskart noriu būti geresnė.
– Kaip manai, koks pasaulis bus, kai nubusime iš koronaviruso košmaro?
– Pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo. Viskas keičiasi – niekas nestovi vietoje. Aš tikiu, kad niekas nevyksta be priežasties. Tas visų mūsų sustabdymas, tikiu, į gera. Mes, žmonės, jautėmės galingi, kūrėme planus, skubėjome gyventi, mums dažnai trūko laiko, empatijos vieni kitiems.
Tikiu, kad dauguma mūsų suprato, – nesame šios Žemės šeimininkai, tik svečiai. Privalome saugoti gamtą, mylėti viską, kas gyva. Turime tapti geresni, jautresni, žmogiškesni. Aš tikiu, kad mums pavyks.
Aistis Mickevičius (44 m.), aktorius ir parfumerininkas
– Koks turėjo būti šis gimtadienis?
– Planavau balandžio pabaigoje skristi į Niujorką ir sutikti gimtadienį ten. Labai norėjau pamatyti tą niekad nemiegantį miestą pavasarį. Norėjosi eiti naktiniu Brodvėjumi, užsukti į kokį nors džiazo klubą, išgerti Džeimso Bondo mėgstamo sauso martinio.
– Kaip vis dėlto atšventei?
– Planas žlugo kaip tik prieš bilieto pirkimą, nes kovo viduryje prasidėjo karantinas. Taigi teko švęsti kukliau ir sudėtingomis sąlygomis. Draugė nuvežė pasivaikščioti į Trakus, mat gegužės 1-oji išpuolė saulėta. Pakeliui nusipirkome kavos ir greitojo maisto iš pakelės kavinės. Štai ir visos iškilmės.
– Kas labiausiai nudžiugino?
– Nustebino ir nudžiugino daugybės draugų ir pažįstamų dėmesys. Gavau daug sveikinimų. Kai kurie netgi nufilmavo ir atsiuntė specialius linksmus komiškus vaizdo įrašus.
– Ko palinkėjai pats sau?
– Palinkėjau ir toliau gyventi įdomų, prasmingą, linksmą ir turiningą gyvenimą. Labiausiai pasigendu kelionių, tad dar linkėjau, kad galų gale keliauti būtų leista ir tai daryti būtų saugu.
– Kaip manai, koks pasaulis bus, kai nubusime iš koronaviruso košmaro?
– Dar nežinau. Kažkoks kitoks. Bet tikrai nebebus toks, koks buvo. Žmonės bus atsargesni, besilaikantys atstumo. Būsime budrūs. Bet vienas filosofas yra pasakęs: laisvė – tai amžinas budrumas. Taigi norėdami laisvo pasaulio turime būti budrūs.
Laura Mazalienė (30 m.), Mamų radijo įkūrėja
– Koks turėjo būti šis gimtadienis?
– Planas keitėsi kelissyk. Iš pradžių norėjau labai didelės ir linksmos šventės su draugais. Po to ją atšaukiau, svajojau apie kelionę be vyro ir vaikų, tik su draugėmis. Galiausiai vėl pradėjau planuoti pasibuvimą su artimaisiais, bet pats likimas viską sudėliojo į savo vietas.
– Kaip vis dėlto atšventei?
– Diena buvo tokia, kad sunku būtų buvę suplanuoti tokią šventę! Nuo pat ryto – tortas į lovą, vyro šaradų žaidimas ieškant dovanos. Vėliau – rami kava su šeima Senamiestyje, o grįžus namo – draugai už tvoros, dainuojantys „Su gimimo diena!“
– Kas labiausiai nustebino?
– Vos aprimus įspūdžiams atvyko sūnaus auklytė su draugu, jis kieme grojo saksofonu. Po to pasirodė kurjeris su milžinišku paveikslu! Ir tai dar buvo ne viskas. Vėliau Šarūnas įsisodino mane į mašiną ir nuvežė gimtadienio pratęsti dviese.
– Ko palinkėjai pati sau?
– Neseniai perskaičiau labai gražius žodžius: surasti ramybę savo audroje. Labai labai tinkamas linkėjimas sau.
– Kaip manai, koks pasaulis bus, kai nubusime iš koronaviruso košmaro?
– Labai tikiuosi, kad švaresnis, draugiškesnis, inovatyvesnis. Visada kartoju sau ir aplinkiniams, kad gyvenimo pamokos – tik į gera. Ne visada jos lengvos, bet visais atvejais – labai prasmingos.
Pasauliui reikėjo pertraukos nuo vartotojiškumo persunktos visuomenės, o pačiai visuomenei reikėjo laiko persidėlioti vertybes. Manau, rezultatas bus puikus.
Alma Latvytė (46 m.), aukštosios juvelyrikos puoselėtoja
– Koks turėjo būti šis gimtadienis?
– Aš tiesiog nemėgstu savo gimtadienių, man jie – jokia šventė. Pati labiau mėgstu likti užkulisiuose ir švęsti gimtadienius žmonių, kurie yra „ant scenos“.
Niekada niekaip neplanuoju savo sukakčių, visada ir visaip net stengiuosi jų išvengti, bet paskutinę minutę viskas susidėlioja taip, kad bent jau simboliškai paminėti tą dieną vis tiek tenka. (Juokiasi.)
– Kaip vis dėlto atšventei?
– Šiemet gimtadienį pasitikau pajūryje su keliais bičiuliais, tarp jų buvo ir kitas Jautis, kaip ir aš, gimęs gegužės 1 d. Šalia bangavo jūra, kopose pūtė vėjas, o mes sėdėjome ir ilgai kalbėjomės.
Buvo daug juoko, viltingų minčių apie ateitį. Viskas buvo taip paprasta, bet tuo pat metu nepaprastai tikra. Tokias akimirkas vertinu labiausiai.
– Kas šiemet labiausiai nudžiugino?
– Žinoma, telefonas netilo nuo sveikinimų ir linkėjimų. Tad net ir koronavirusas pasprukti nuo gimtadienio man nepadėjo.
Kiek gražių žodžių, linkėjimų, suvokimo, kad man brangūs ar tiesiog pažįstami žmonės mano gimtadienio dieną mąsto apie mane ir siunčia man šilčiausius jausmus.
– Ko pati sau palinkėjai?
– Kad mane suptų tikrumas. Kad jis lydėtų visur: žmonėse, kuriuos sutinku savo kelyje, svajonėse, kurios veda pirmyn, siekiuose, kuriuos išsikeliu versle ir asmeniniame gyvenime. Nors tuo, laimė, visada buvau apdovanota.
– Kaip manai, koks pasaulis bus, kai nubusime iš koronaviruso košmaro?
– Gyvenimas neįtikėtinai trapus, ir visi dabar supratome, kad pasaulis gali imti ir sustoti. Todėl, panašu, suvokėme, kad reikia vertinti ir mylėti tai, ką turime, kuo esame.
Kai naujasis virusas bus įveiktas, norėsime būti dar sveikesni, darbštesni, labiau mylintys ir branginantys artimą. Ir, svarbiausia, po visų krizių žmonės visada skuba kurti šeimą, prisimena amžinąsias vertybes ir nori save labiau lepinti.
Taigi kaip savo srities atstovė manau, kad tikrai ateis diena, kai džiaugsmas, kurį žmogui suteikia laikui nepavaldūs brangakmeniai, taps dar labiau geidžiamas. (Šypsosi.)
