Kalbu apie įtakingus verslo žmones, kurie tapo mūsų šalies garsenybėmis: jie fotografuojami renginiuose, jų klausiama, kaip pasiekė tikslus, ir beveik visi sutartinai dėsto, kad pinigai suteikia laisvę, bet toli gražu neatstoja moralinio stuburo.
Dabar daug tokių kalbėtojų elgiasi taip, kaip kai kurie pusiau svetimi žmonės per laidotuves. Gal atpažinsite tokius, kurie prie vos pažįstamo asmens karsto rauda garsiau nei artimiausi velionio giminės. Toks pavyzdys puikiai iliustruoja, pavyzdžiui, turizmo verslo lyderius.
Prieš virusą ir izoliaciją jie sąžiningai uždirbo milijoninius pelnus, nevengė viešai demonstruoti prabangaus gyvenimo ir girtis pasiekta sėkme, bet dabar, tragedijos fone, kai jų klientai laidoja visas santaupas ir rauda dėl sudužusio gyvenimo, nes tenka pildyti prašymus pašalpoms gauti, turizmo milijonieriai rauda garsiau už juos.
Žinomi verslininkai darosi asmenukes madingose pokalbių laidose ir garsiai dėsto mintis apie tai, kaip jų krizę turėtų apmokėti vartotojas: tas, kuris jiems krovė kapitalą gražius dešimt metų, kai Lietuvos ir pasaulio nedraskė skurdo vėjai.
Tokie verslininkai nepažeidžia įstatymų, jie prašo to, kas jiems priklauso, – juk jų nuostoliai tikri. Bet sustokime akimirkai – ar tikrai jie nepažeidžia nerašytų – žmogiškumo įstatymų?
Visas elitas netikras – tai kartoju jau daug metų. Aš jau seniai nebesu populiarios pramoginės laidos prodiuserė, bet kolegų kuriamas turinys iki šiol man primena, kad yra dalykų, kurie nesikeičia.
Pavyzdžiui, tai, jog pamatę filmuojančią kamerą ir atstatytą mikrofoną visi turtuoliai verslininkai ir politikai pradeda dainuoti sutartinę, jog aplink – vien tuštybė, jiems patiems blizgučiai neįdomūs, nes jų gyvenimo kasdienybė susideda iš TIKRŲ dalykų.
Todėl būk malonus, žurnaliste, nustok klausinėti apie iškirptes, meilužes, padarytas plastines operacijas, atostogas Emyratuose ir papilnėjusią automobilių kolekciją.
Jie atsisako kalbėti apie tuštybes, bet čia pat jas fotografuoja ir demonstruoja socialiniuose tinkluose. Jie skuba skelbti akcijų ir agituoti paprastų žmonių, kurie dreba, ar galės sumokėti už komunalines paslaugas, paremti medikus, bet iš savo kišenės, tos, kurioje guli milijonai, neskuba traukti kupiūrų. Gal tose kišenėse ir sąskaitose aukštos moralės vertybės kur nors pasimetė?
Susiję straipsniai
Ar gali dešimt metų pelningai gyvavęs verslas leisti sau vienus nuostolio metus? Ar tikrai reikia dabar rėkti garsiau už visus ir negrąžinti savo turistams pinigų, kuriuos šie taupė ilgus mėnesius?
Sena patarlė sako – yra laikas barstyti akmenis ir juos rinkti. Dabar galime drąsiai surinkti tuos, kurie turėdami daug sekėjų socialiniuose tinkluose, puikius aktorinius gebėjimus ir auditoriją naudoja ją ne kilniems tikslams, o kaip sceną savo pasirodymams.
Tik maži žmonės mums parodo, jog esame dideli, todėl gyvenkime taip, kad nebūtų gėda, nes šis jausmas ėda baisiau nei koronavirusas. O jei gėdos nejauti, o tavo tikslas – tapti Lietuvos elitu ar visuomenės gelbėtoju, panaudok savo milijonus ir aktorinius gebėjimus padėdamas tiems, kuriems pagalbos reikia labiau.
Ir nesijaudink, reklama kainuoja didelius pinigus, tad gelbėdamas kitus galiausiai liksi investavęs į save. Kokybiška savireklama – raktas, atrakinantis duris į tikrąjį elitą, kuriame vietų skaičius ribotas.