Beveik 200 kvadratinių metrų studijoje neįmanoma neišgirsti dviejų šviesiaplaukių – Vaidos ir Indrės Žemaityčių – juoko. Jaunoms, ambicingoms, labai skirtingomis perfekcionistėmis save vadinančioms seserims puikiai tinka jų darbo aplinka.
Moterys sako, kad buvimas kartu ir namuose, ir darbe jų nevaržo, atvirkščiai, dar labiau suartina. „Jeigu reikia, dirbame iki išnaktų. Indrė puikiai pažįsta mane, klausia, kada turi būti atliktas darbas, o aš sakau: „Vakar“, – kikena studijos įkūrėja V.Žemaitytė ir pakviečia puodelio kavos.
– Kaip kilo idėja pradėti interjero dizaino verslą?
Vaida: Užsiimti interjero dizainu pradėjau aš viena dar studijų metais. Tada viskas atrodė kitaip: projektavau viena pati savo namuose, turėjau mažą baltą stalą ir vieną baltą kėdę... (Šypsosi.)
Indrė: (Juokiasi.) Tas stalas su kėde jau lyg ikona, vis sakome, kad reikėtų padaryti ekspoziciją, ten tu jau tiek atidirbusi...
Vaida: Matyt, visuomet buvau darboholikė. Kai pasirenki darbą, kuris patinka, tai nebėra tik darbas. Pradėjau nuo labai paprastų dalykų, mažų projektų – nedidelių butų. Bėgant laikui pastebėjau, kad jų tik daugėja. Norėjosi visko – rekomendacijos vijo viena kitą. Ir tada supratau, kad vienas lauke – ne karys. Prieš ketverius metus Vilniaus Literatų gatvėje išsinuomojau studiją. Pamenu, atsisėdau toje tuščioje erdvėje ir galvojau: „Na, ir ką aš čia viena darysiu?“ (Juokiasi.) Atsiradus didesnei projektuotojų komandai pradėjome ir didesnės apimties projektus, dirbome su individualiais namais.
Pamažu įmonė ir klientų ratas didėja. Supratau, kad mūsų tikslas – auginti savo klientą, sekti jį, prižiūrėti, jam padėti ne tik su vienu projektu, užtikrinti abipusį tęstinį ryšį. Kiek vėliau atsirado poreikis užpildyti tuščią su prabangaus interjero dizainu susijusią nišą – pasiūlyti tai, ko Lietuvoje faktiškai nėra.
Juk čia ši rinka nedidelė, pasiūla – maža, kainos – beprotiškai didžiulės. Klientų biudžetas yra konkretus, o namus norisi apstatyti tobulai, sukurti visuminį – nuo sienų iki grindų derantį interjerą. Lankydamasis salonuose Lietuvoje ir pirkdamas tik tai, kas gražu, niekuomet nesutilpsi į norimą biudžetą. Kai kilo idėja užsiimti ir pardavimu, prie mūsų kompanijos prisijungė Indrė. Tad šiandien mūsų studija turi du skyrius – projektavimo ir pardavimo.
– Ar pasitaikė klientų, kurių užmojai jums tapo tikru iššūkiu?
Vaida: Praėjusiais metais kūrėme projektą, kurį turėjome įgyvendinti nuo A iki Ž. Viską – spintas, kėdes, lovas – vežėme iš Portugalijos. Projektavimo darbai vyko Lietuvoje, pačios su Indre vykome į Portugaliją – ten rinkome medžiagas, klientui siuntėme vaizdo įrašus. O tada transportavimo, montavimo darbai... (Juokiasi.)
Indrė: Kalbant apie transportavimo ir montavimo darbus, dažnai būna force majeure situacijų. Atvežus baldus į minėto kliento namus vienas netilpo į laiptinę, todėl jį teko kranu kelti į beprotišką aukštį. Bet viskas pavyko.
– Per metus dėl darbo keliaujate keliasdešimt kartų, daugiausia dirbate su Prancūzijos, Italijos, Portugalijos gamintojais. Ar buvo kuriozinių situacijų?
Indrė: Kultūriniai skirtumai turi didelę įtaką bendraujant su kitų šalių gamintojais.
Vaida: Užsienyje daug kas nesupranta, kodėl mes panikuojame dėl terminų. Daugeliui atrodo, kad klientas gali palaukti, nieko nenutiks. Pamenu, kūrėme vieną didelį visuomeninį projektą Lietuvoje. Iki termino pabaigos buvo likęs vos mėnuo. Su Indre nusipirkome bilietus, nuskridome į Ispaniją, bet pamatėme, kad atlikta tik pusė užsakymo.
Indrė: Pakėlėme visą fabriką ant kojų. Jie gal nepratę prie kritikos...
Vaida: O gal nepratę prie moterų tokioje srityje? (Šypsosi.)
Indrė: Italai dirba kaip laikrodis, bet ispanai, portugalai...
Vaida: Jų gaminių dizainas, kokybė – puikūs, bet dirbant kartu tikrai reikia apsišarvuoti kantrybe.
– Yra sakoma: ten, kur prasideda pinigai, baigiasi draugystė. Kaip yra jūsų atveju? Juk jūs – šeima.
Vaida: (Juokiasi.) Visi klausia: „O jūs dažnai pykstatės?“ Nežinau, kaip pavyksta, bet mes visuomet susitariame. Dar prieš pradėdamos bendradarbiauti sutarėme, kad darbe nebus jokių emocijų.
Indrė: Grįžusios namo ir vėl būname sesės, o darbe – kolegės.
Vaida: Viena kitai nenuolaidžiaujame. Jeigu reikia padaryti darbą – jį darome iki išnaktų. Čia yra darbas ir mes susirinkome dirbti.
Indrė: Taip pat abi esame perfekcionistės iš didžiosios P. Iš tiesų tai labai gera savybė, ji mums leidžia paspausti vienai kitą, padiskutuoti. Be to, abi esame atsakingos už gana skirtingas sritis ir nesikišame viena į kitos darbą. Apskritai esame dvi skirtingos asmenybės, skiriamės kaip diena ir naktis. Manau, kad žmonių skirtumai padeda komandai būti stipresnei. Smagu, nes esame ir geriausios draugės, ir sesės, ir verslo partnerės.
– Ar vaikystėje esate pagalvojusios, kad vieną dieną dirbsite kartu?
Indrė: (Juokiasi.) Nei mes esame pagalvojusios, nei mūsų tėvai. Ypač stebisi mama. Ji sako: „Kaip man keista, nuostabu, džiugu...“ Kaip minėjau, esame labai skirtingos. Ir mūsų karjera pakrypo skirtingomis profesinėmis kryptimis. Aš buvau labai biurokratiškų pažiūrų...
Vaida: Ne paslaptis – kai pradėjome dirbti, viskas nebuvo kaip iš pasakos. Buvo ir pykčių.
Indrė: Sudėtingesnis buvo pirmasis pusmetis. Man buvo gana nelengva, į šį darbą atėjau iš visai kitos ūkio srities.
Vaida: Juokingiausia būdavo, kai tu klausdavai: „Kada reikia padaryti?“ O aš sakydavau: „Vakar.“
Indrė: Taip, valstybinis sektorius nuo verslo skiriasi tuo, kad valstybiniame viskas orientuota į procesą, o versle – į rezultatą. Mums pačioms reikėjo apsišlifuoti, emocijas palikti už durų. Pačioje pradžioje buvo taip, kad, rodos, įsižeidi, supyksti, nori atsikirsti, bet negali. (Šypsosi.)
Vaida: Manęs anksčiau kai kas klausdavo, kodėl nenoriu dirbti viena, taigi visi to siekia. Bet mano gyvenimo vizija visiškai kitokia, noriu, kad dirbtų visa komanda ir siektų to paties tikslo. Tik tokiu būdu ir įgyvendinami didžiausi siekiai. Svarbu prisiminti ir tai, kad viskas, ko sieki gyvenime, visos mintys materializuojasi. Studijos augimas, projektai Lietuvoje ir užsienyje... Vieną dieną sakiau: „Atsisėskime, pafantazuokime, kad reikia važiuoti į Dubajų.“
Ir atsirado labai įdomi sutartis. Įdomiausia, kad ten visai kitokia statybų apimtis. Lietuvoje statoma objektais, o ten – rajonais. Dubajuje lankiausi prieš keletą metų, man net sunku suvokti statybų proceso greitį. Ir jų mėgstama stilistika artima mums. Tai suvokėme, kai Londone turėjome arabą klientą, kuris šiame mieste įsirenginėjo namus. Pamatėme, kad mūsų ir jo požiūris, prioritetai labai panašūs. Supratome – tai mūsų klientas.
– Ar per šeimos šventes pavyksta atsiriboti nuo kalbų apie darbą?
Vaida: (Juokiasi.) Labai nepavyksta. Mūsų tėvams teko prie to priprasti, jie, kaip ir mes, gyvena mūsų darbu, pokalbiais, emocijomis, žino visų mūsų klientų vardus. Viskas susipynę, nes tai – ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas.
Susiję straipsniai
Indrė: Pavyzdžiui, kai susitinkame pavakarieniauti, su Vaida kartais kitoms drauge esančioms draugėms pranešame, kad dabar penkias minutes padirbėsime. Po to vėl tęsiame vakarienę.
Vaida: Arba Indrė pakelia šakutę ir sako: „Geras prekės ženklas, graži šakutė, reikia ir mums tokios.“
– Prabangus interjeras: kodėl būtent jis?
Vaida: Kiekvieną kartą vykdama į užsienį ieškau aplinkui esančių gražiausių erdvių, restoranų. Tai – kiekvieno skonio reikalas. Kiti gali pasakyti, kad tai, ką darome mes, yra pervertinta. O mums patinka. Mes tokios esame, kai kas stebisi: „Ar to ne per daug?“ O mes klausiame: „Kas yra per daug?“ (Šypsosi.)