Irena Marozienė (61 m.), verslininkė
Blogasis vaikystės prisiminimas – ravimi dideli runkelių laukai, o gerasis – gulėjimas ant žemuogių pievutės šalia Strėvos upės. Pas močiutę leidau savo vasaras iki 15 metų. Ji gyveno šalia šios upės, netoli elektrinės. Pamenu tą žemuogių kalną, upę, gražius kamuolinius debesis. Būdavo labai smagu!
Vidas Mačiulis (74 m.), žurnalistas
Ryškiausiai prisimenu, kaip aš vos ketverių metų pradėjau armoniką tampyti, nes mano tėvelis labai gražiai šiuo instrumentu grojo ir gražų balsą turėjo.
Aš pats, būdamas šeštokas, mokėjau kelis kūrinius pagroti, bet pasidarė įdomu, kaip ta armonika groja, – pasiėmęs peilį viską išsiardžiau, ir armonikos nebeliko.
Ačiū Dievui, tėtis nemušė. Po daugelio metų tokią pat vokišką armoniką radau viename Kauno muziejuje, tai aš jam ją nupirkau būtent tokią, kokia ir buvo.
Gytis Ivanauskas (40 m.), aktorius
Ryškių vaikystės prisiminimų galvoje tikrai ne vienas.
Pradedant nuo to, kaip parbėgdavau namo ir verkdavau kieme pamatęs katę išdurtomis akimis, baigiant tuo, kaip negalėdavau atsikelti į mokyklą ir visuomet vėluodavau.
Būdavo ir taip, jog trindavau termometrą į vaikiškas pėdkelnes, kad neva pakiltų temperatūra.
Ingrida Martinkėnaitė (41 m.), dainininkė
Visuomet prisimenu keliones su tėvais. Dažnai vykdavome į pajūrį.
Tėvai mėgdavo turistauti, tad mes gyvendavome palapinėse kempinguose. Man tai būdavo labai didelė egzotika.
Ten ir daug draugų susirasdavome ir gyvendavome sau visi drauge. Toks gyvenimas gamtoje man labai patikdavo.
