Tarp dviejų šalių gyvenančio Modesto Pitrėno darbas – ateities planavimas

Turbūt mistiškiausia bet kurio teatro vieta yra ne scena, o užkulisiai. Kaukšiu klaidžiu Filharmonijos koridoriumi, kažkur netoliese visai kitas pasaulis, pilnas muzikos garsų. Suskamba pianinas, čirpteli smuikas... Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas (46 m.) jau baigė repeticiją, bet Filharmonija ir toliau gyvena savo paslaptingą gyvenimą. Šis pokalbis – tik vos vos pravertos durys į paties maestro paslaptį.

Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Dirigentas Modestas Pitrėnas džiaugiasi su žmona Ieva Prudnikovaite šeimoje sugebėję rasti aukso vidurį – teisingai pasiskirstyti vaidmenimis.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Dirigentas Modestas Pitrėnas džiaugiasi su žmona Ieva Prudnikovaite šeimoje sugebėję rasti aukso vidurį – teisingai pasiskirstyti vaidmenimis.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Dirigentas Modestas Pitrėnas džiaugiasi su žmona Ieva Prudnikovaite šeimoje sugebėję rasti aukso vidurį – teisingai pasiskirstyti vaidmenimis.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Dirigentas Modestas Pitrėnas džiaugiasi su žmona Ieva Prudnikovaite šeimoje sugebėję rasti aukso vidurį – teisingai pasiskirstyti vaidmenimis.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nors maestro karjera pasuko į Šveicariją, Vilnius jo širdyje užima išskirtinę vietą: „Čia – tikrieji mano namai.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Modestas Pitrėnas.<br>LR archyvo nuotr.
Modestas Pitrėnas.<br>LR archyvo nuotr.
Modestas Pitrėnas.<br>LR archyvo nuotr.
Modestas Pitrėnas.<br>LR archyvo nuotr.
Dirigentas Modestas Pitrėnas džiaugiasi su žmona Ieva Prudnikovaite šeimoje sugebėję rasti aukso vidurį – teisingai pasiskirstyti vaidmenimis.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Dirigentas Modestas Pitrėnas džiaugiasi su žmona Ieva Prudnikovaite šeimoje sugebėję rasti aukso vidurį – teisingai pasiskirstyti vaidmenimis.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Dirigentas Modestas Pitrėnas džiaugiasi su žmona Ieva Prudnikovaite šeimoje sugebėję rasti aukso vidurį – teisingai pasiskirstyti vaidmenimis.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Dirigentas Modestas Pitrėnas džiaugiasi su žmona Ieva Prudnikovaite šeimoje sugebėję rasti aukso vidurį – teisingai pasiskirstyti vaidmenimis.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Modestas Pitrėnas.<br>LR archyvo nuotr.
Modestas Pitrėnas.<br>LR archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (19)

Lrytas.lt

Dec 11, 2020, 6:04 AM, atnaujinta Dec 11, 2020, 8:01 AM

Neramiais pandemijos laikais dirigento gyvenimas – tarp dviejų šalių. Lietuvos ir Šveicarijos, kur M.Pitrėnas yra Sankt Galeno operos teatro ir simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas.

Maestro entuziastingai rudenį pradėjo jubiliejinį, 80-ąjį, Filharmonijos sezoną.

„Mano darbas – ateities planavimas“, – optimistiškai sakė maestro. Ar realybė nepakeitė optimistinių planų?

– Ačiū Dievui, kol kas dirbame visu intensyviu krūviu, aišku, su griežtesnėmis saugumo priemonėmis. Užkulisiuose, repetuodami esame su kaukėmis. Suprantama, iki karantino koncertavome be jų, jos neįmanomos pučiamųjų instrumentų muzikantams.

Dėl saugumo 2 metrais pasididinome sceną, nuskriausdami pirmas salės eiles, kad tarp orkestro muzikantų galėtume išlaikyti didesnį atstumą. Teko mažinti ir orkestro narių skaičių.

Publikos buvo, aišku, mažiau, ji „išravėta“, klausytojai sėdėjo išlaikant tarpus tarp kėdžių. Dabar karantinas sustabdė koncertus, bet tikimės, kad laikinai.

Iki šiol repeticijos vyksta, kaip ir suplanuota, bet ateitis parodys, – išgirstu mažą abejonę dirigento balse.

 

– Ar jau įpratote, kad ten dabar lyg ir antrieji jūsų namai, nes jūsų darbo sutartis net iki 2023 m.? Nors namai gal ten, kur... namai?

– Būtent. Mes su Ieva (žmona – solistė Ieva Prudnikovaitė) dar iki pandemijos bandėme ten kurtis, su dukrelėmis gyvenome pusmetį. Abu puikiai išmokome nuotolinio mokymo taisykles, nes mergaitės mokėsi Vilniaus gimnazijoje, kurioje mokomi emigrantų vaikai.

Pusmetį ištvėrėme tą pragarą, nes toks modelis nebuvo geras nei vaikams, nei tėvams. Juk mes su Ieva dar turėjome eiti į darbą, o vakare užsiimti mokymu.

Tai buvo geras laikas mums išbandyti ir pedagoginius gebėjimus, bet pusmečio užteko! Ir grįžome į Lietuvą.

Nes ten, kur vaikų gyvenimas, yra ir mūsų gyvenimas. Jie nulemia mūsų šeimos gyvenimo vietą, ir tai yra teisinga. Nusprendėme, kad mano darbas Šveicarijoje neturėtų padaryti šeimos gyvenimo čigoniško. Lietuvoje mūsų tėvai, draugai, kultūrinis laukas, mūsų kalba. Tai labai reikšmingi gyvenimo aspektai.

Taip, Šveicarijos privalumas – mano atlyginimas. Bet jis niekada nebuvo lemiamas dalykas. Aš esu žmogus, labiau prisirišęs prie sentimentalių, o ne materialių dalykų.

– Tapote ir svarbia Šveicarijos kultūros gyvenimo dalimi. Džiugu, kad jūsų talentu Lietuva gali dalintis su viena turtingiausių pasaulio šalių. Skeptikai juokauja, kad Šveicarija pasauliui davė tik laikrodį su gegute. Bet Lietuva jai gali duoti daugiau – ir savo talentus. Netrukus Sankt Galeno operoje pradėsite statyti Giuseppe Verdi „Aidą“. Reikšmingas jums ir teatrui šis pastatymas?

– Taip, nuo gruodžio 7 d. laukia įdomus darbas. Tai didelės apimties opera, įdomu, kaip viskas pavyks šiuo pasaulį sukausčiusio nerimo laiku.

– Pasakykite atvirai – kaip jaučiatės, kai diriguojate gausiam orkestrui, kai pasirodymui skirta daugybė repeticijų valandų, o salėje – lyg po karo, taip retai susėdę žiūrovai?

– Neslėpsiu – nekaip. Kiekvienam atlikėjui malonu matyti net ant grindų susėdusius žiūrovus degančiomis akimis. Bet mes jau esame „paskiepyti“ nuo to viruso ir suprantame, kad turime priimti tą situaciją tokią, kokia ji yra.

Aš bendrauju su atlikėjais ir žvilgsniais, esame drauge ir vienas kitą bandome pasotinti savo dėmesiu.

– Kultūros erdvėje matome tendenciją, kad publikai, žiūrovui dabar labiau reikia lengvesnio žanro kūrinių, o sudėtingesnės dramaturgijos, muzikos kūrinių pastatymai kartais ir gąsdina žiūrovą. Teatre atsiranda įvairių vizualinių priemonių, projekcijų, įterpiama replikų iš šiandienos aktualijų. Kai teatrai priversti skaičiuoti savo pajamas, ta tendencija darosi vis garsesnė, žmonėms labiau reikia pramogų ir duonos. Esate pajuokavęs, kad scenoje būtinai turi stovėti šaldytuvas, nors operą kompozitorius parašė gal XIX amžiuje. Bet dirigento darbas juk ne publiką linksminti?

– Taip, yra tiesos. Žmonės šiuolaikiniame gyvenime pavargsta nuo intensyvumo, perkrovos, garsų, visko aplink tiršta. Ir kartais gal norisi lengvesnio žanro scenoje, pramoginių kūrinių.

Dėl to negaliu priekaištauti žiūrovui. Čia ir teatro misija – pasirinkti, balansuoti, kad turinys liktų gilus, prasmingas ir drauge patrauklus publikai.

– Bet ano meto kompozitoriai nekūrė žvelgdami į XXI amžiaus kultūros mėgėją ar vartotoją. Kai tenka dramos teatruose matyti šiandienos režisierių Antono Čechovo, Williamo Shakespeare’o kūrinių pastatymus, pagalvoji, kad jie turėtų vartytis karste. Bet operoje gal kitaip, natų juk neišmesi ir savų kupiūrų neprikursi?

– Dirigentui tikrai paprasčiau. Jis turi tikslią bibliją – partitūrą. Tai kompozitoriaus testamentas, kurį mes vykdome. Mes negalime išmesti natų. Galime keisti tempą, ir dažnai jį keičiame, nes šiuolaikinis žmogus jau pripratęs prie tempo.

Mes nebeturime trikinkių, romantiškų pasiirstymų valtelėmis, neberašome laiškų.

Gyvename lyg pažaboti žąslais žirgai, kažkas veja botagu ir dar iš šonų užriša maišus, kad nesidairytume aplink. Tikslas – ta morka, kurią vejamės.

Bet tam, matyt, ir reikia teatro, scenos, kad mus šiek tiek pristabdytų, priblokštų ir pasakytų: žmogau, savo esme tu tebesi toks pat, koks buvai gal prieš 10 000 metų, tavyje gyvas gėrio, harmonijos, aukštesnių dalykų nei vien instinktai siekis. Menas turi misiją ir jo negalima sutapatinti su pilka nūdiena.

Taip, socialinis teatras, opera egzistuoja, bando perstatyti ir klasiką su bendrabučio, „chruščiovkės“ elementais ar tuo jūsų paminėtu šaldytuvu.

Kai grįžtu po premjeros, uošvis (solistas Vladimiras Prudnikovas) vis klausia: „Na, šįkart vėl buvo šaldytuvas scenoje?“ – „Iš kur jūs žinote? Taip, buvo“, – tenka atsakyti. Bet nebėra nei Aleksandro Puškino, nei Michailo Lermontovo, nei Johanno Wolfgango Goethe. Visur šaldytuvas.

Žiūrovui, aktoriui gal ir reikia tų atpažįstamumo ženklų, jie geriau įsigyvena į personažo vaidmenį. Bet, kita vertus, emocija turi mus paliesti, gryninti mūsų vidų.

Aš pats labai mėgstu modernią, šiuolaikinę dailę, kuri mane provokuoja. Man nepatinka, kai man pateikiama tik ramunių puokštė.

Man reikia, kad mane supurtytų, verstų susimąstyti, brandintų. Muzika taip pat yra toks menas. Jis turi kalbėti šiuolaikinėmis priemonėmis, bet vis dėlto klasikiniu stiliumi.

– Manyčiau, kad šiuo atžvilgiu labai svarbi kūrėjo, dirigento asmenybė. Kaip jis, lyg mediumas, atneš tą žinią, emociją iki žiūrovo. Vienam pasiseks, o kitam gal ne?

– Visiškai sutinku, taip. Receptų nėra. Kartais 20-metis dirigentas pamato visai ką kita nei tas, kuris dirigavo visą gyvenimą, bet vis tiek nemoka prakalbinti partitūros ir natų, kad sujaudintų salę. Kalbame ne apie amžių, o apie gabumus, talentą.

– Koks dirigento darbas? Juk muzikantai turi natas, žino savo partijas ir dažnai net nepakelia akių į jiems mojuojantį dirigentą. Dirigavimas laikomas ne tik viena sudėtingiausių specialybių, kurios siekiant reikia nueiti ilgą kelią kaupiant daugybės kūrinių bagažą, bet net paslaptinga.

– Dirigentas yra įkvėpėjas, didysis inspiratorius. Jei dirigentas nemoka kolektyvo inspiruoti, ypač per repeticijas, jis nebe karvedys, nebegali duoti jėgos kolektyvui.

Tad pagrindinė dirigento misija – įkvėpti atlikėją ne groti, o kalbėti muzikos garsais, pasakoti stebuklingiausias istorijas.

Taip, Nikolajus Rimskis-Korsakovas pasakė: „Dirigavimas – tamsus miškas.“ Iki galo nesuvokta paslaptis. Kiekvienas dirigentas turi savo būdą prakalbinti klausytoją.

– Beje, neatkreipiau dėmesio, ar dirigentai vis dar stovi ant tokios siaubingos juodos dėžės rizikuodami nusiversti nuo jos, kai per daug įsiaudrina?

– Ne visada. Ji kartais reikalinga, kad judesius matytų muzikantai paskutinėje eilėje.

Aš aukštas, ir mano rankos yra aukštai. Vengiu pakylos, nes šalia sėdintis muzikantas turėtų žiūrėti užvertęs galvą.

Be to, pakyla mane savotiškai atskiria nuo muzikantų. Aš noriu juos jausti, ir tas bendravimas su jais labai svarbus.

– Nutaisote jiems baisias grimasas, jei netikusiai sugroja?

– Ne. Kažkada bandžiau, ir tai yra tokia nesąmonė! Bausti, stengtis užmušti muzikantą žvilgsniu yra visiškai nesusipratusio dirigento ženklas. Tuo metu atlikėjo negali paveikti.

Deja, šis menas yra sekundės menas. Dailės kūrinys ir po valandos bus tas pats. Muzika nuskamba, ir viskas. Koks tikslas bausti už tai, kas jau nuskambėjo? Tai būtų dirigento susireikšminimas.

– Bet vis tiek reaguojate, jei atlikėjas ko nors nesugrojo?

– Taip, apmaudu, nes žinai, kad kažkas galėjo užgimti, sujaudinti klausytoją, o prabėgo šonu.

Juolab kad per repeticijas viskas puikiai išėjo, atlikėjas tai išgyveno, ir gaila, kad tas momentas nepasiekė klausytojo.

– Dirigentai turi savo braižą. Vieni diriguoja labai emocingai, pavyzdžiui, maestro Gintaras Rinkevičius. Jūs – santūriau. Esate aukštas, gal ūgis turi įtakos judesiams?

– Didelis privalumas, jei moki naudotis ūgiu. Bet tai gali tave ir pražudyti.

Judesius apvaldyti sudėtingiau. Judesiai provokuoja savotišką agresyvumą, tampa per daug aktyvūs.

– Esu skaičiusi, kad dirigentai yra ilgiausiai gyvenantys žmonės. Išliejate emocijas?

– Aš irgi girdėjau, kad ilgaamžiškiausi yra dirigentai ir kunigai. Dirigentai gal tikrai dėl to, kad turi nuolatinę emocinę iškrovą, nebereikia ant artimųjų išsikrauti... Gal?

– Kodėl dirigentų daugiausia vyrų? Moterys atsigriebia diriguodamos namie?

– Ta tendencija keičiasi. Gal po 50 metų moterų bus daugiau. Juk prieš 100 metų moterys kai kur neturėjo balsavimo teisės. Jos turėjo kitas socialines funkcijas, nebuvo populiarios kaip vadovės.

Tas pat ir dailės istorijoje, kai moterys slėpdavosi po vyriškais drabužiais. Tik gal kiek neramu, kad moterys tampa mados reikalu, ir kiekvienas save gerbiantis kolektyvas privalo pasikviesti moterį dirigentę, net jei ji ne geresnė už vyriškį.

Čia įžiūriu savotišką pavojų. Bet mūsų, lietuvių, dirigentės geros.

– Manoma, bet gal iš tiesų taip yra, kad dirigentas turi būti autokratiškas, net tironiškas, jei nori suvaldyti gausų orkestrą. Neturite savyje tokios paslėptos tirono gyslelės?

– Prisipažinsiu – tą tirono savybę turėjau savyje ugdyti, nes esu gana minkštas, nuosaikus ir nuolankus žmogus. Turėjau savyje nukalti to metalo. Ir balse, ir laikysenoje.

Bet nemanau, kad šiais laikais tai privalomas dalykas, nes kolektyvą galima valdyti ir ugdyti kitomis priemonėmis – žvelgiant drauge į tą pačią pusę, įkvepiant, o ne laikant baimės atmosferoje.

Tokia tendencija anksčiau vyravo senojoje mokykloje, yra išlikusi Rusijoje, kur laukiama griežtesnio balso, to botago.

Kolektyvą labai palenkia humoro jausmas, svarbu, kad jis nesijaustų opozicijoje su dirigentu.

– Bet juk vis tiek supykstate? Ką tuomet darote? Laužote batutą?

– Oi... Tų batutų jau visas kalnas gulėtų... Bet perlaužti plastikinę sunku, o medinėmis nebediriguojame.

Griežtumas, reiklumas, gal kažkoks kolektyvo pažadinimas – taip. O pyktis skatina negatyvą, pyktį, nuodija atmosferą kolektyve, bendrą procesą.

Gimimas negali būti susijęs su erzeliu. Todėl su tuo pykčiu kovoju ir matau, kiek atlikėjai gali daugiau padaryti, jei nejaučia pykčio ir baimės.

Bet apie tamsiąsias emocijas per repeticijas nemažai kalbu, nes jų muzikoje labai daug. Tamsioji žmogaus pusė man daug įdomesnė nei dirbtinis, plastikinis gerumas, po kuriuo slepiasi daug šešėlių.

– Bet ne paslaptis – kūrybiniuose kolektyvuose tarp atlikėjų netrūksta tų juodų šešėlių. Konkurencija, pavydas...

– Taip, dar ir kiek... Tas vadinamasis pėdkelnių plėšymas per baleto spektaklį. Jo yra ir pas mus.

– Netrukdo?

– Jei teisingai nukreipi, netrukdo. Bet muzika, kūryba yra vienijantis dalykas, net skirtingų pasaulėžiūrų menininkus. Jei yra valia kurti, o ne griauti.

– Labai banalus klausimas – norisi ir šeimoje diriguoti?

– Ne, nors Ieva kartais patraukia per dantį. Bet mūsų šeimoje Ieva yra visiškai uzurpavusi dirigavimą, aš net neturiu kur įsiterpti. Ir nenoriu, nes matau, kaip ji gerai moka sustyguoti, kad mūsų šeimoje viskas puikiai veiktų. Aišku, jai tai nemažai kainuoja.

Aš, kaip dažnai atvažiuojantis ir išvažiuojantis šeimos žmogus, nenoriu bandyti keisti mūsų šeimos sistemos.

– Pagaliau pereisime prie to, nuo ko ketinau pradėti, – prie dirigento frako. Išgirdau, kad turite visą frakų kolekciją, ir susidomėjau. Nėra tekę matyti, kad įsiaudrinęs dirigentas nusviestų fraką, nes jis trukdo lieti audringas emocijas. Atrodytų, kam šiais laikais dirigentui reikalingas toks, atrodytų, nepatogus apdaras? Nebent dėl to, kad jį vilkintis dirigentas visada atrodo puošnus.

– Neturiu didesnės kolekcijos nei kiti dirigentai. Man frakas yra gražu, nes mes ateiname pasipuošę į vakarinį renginį. Jei koncertas vyksta dieną, dirigentas vilki vadinamąjį pusryčių fraką. Kelnės ir kaklaraištis yra pilki.

Yra tokios tradicijos, yra kostiumo istorija. Ir drabužis mus verčia gerbti tai, ką mes darome.

Nenoriu kalbėti labai patetiškai, kad scena – kažkas sakrališko. Bet tai yra vieta, kurioje gerbiamos, puoselėjamos tam tikros vertybės. Ir apranga yra vienas iš tų elementų, kuris leidžia apie tai susimąstyti.

Tai ženklas ir žiūrovui, kad mums rūpi, ką mes darome.

– Matyt, dirigento frakas buvo būtinas nuo senų laikų, nes orkestrai juk pradėjo gyvenimą aristokratų rūmuose?

– Taip, visada muzikantai būdavo papuošiami scenine apranga. Muzikavimas buvo aukštuomenės dalis, ir tai persikėlė į mūsų laikų tam tikrą muzikos gerbėjų sluoksnį. Atrodo, nuo XIX a. pradžios dirigento frakas yra nuolatinis scenos palydovas.

Muzikantai kartais gali vilkėti ir smokingus, ir frakus, man tai labai gražu.

– Ar tai patogus apdaras? Juk dirigentas taip emocingai juda.

– Taip, patogus, net baleto šokėjai juk šoka su frakais. Iš baleto atėjo ir siuvimo dirigentams tendencijos. Sovietmečiu tie patys siuvėjai siūdavo ir baleto šokėjams, ir dirigentams.

Aš siūnuosi pas geriausius mūsų dizainerius. Turiu ir porą Juozo Statkevičiaus frakų.

Pastaruoju metu frakus retai vilkiu. Siūdinuosi savotiškus pailgintus pusfrakius – nei frakus, nei smokingus. Štai parodysiu pastarąjį Seržo Gandžumiano darbą. Švarkas stilizuotas, jis turi ir frako, ir smokingo detalių, pailgintas nugaroje. Kirpimas šiuolaikinis, modernus, nėra apykaklės.

– Ar keičiate aprangą, kai diriguojate skirtingus kūrinius?

– Taip. Jei programa šiuolaikinė arba, atvirkščiai, labai klasikinė, bandau aprangoje pabrėžti modernias detales. Stengiuosi savo „drapanas“ priderinti prie muzikos.

– Kiek jūs turite tų „drapanų“?

– Neskaičiuoju, dažnai keičiu, nes jos susidėvi.

– Kodėl susidėvi? Juk vilkėdamas darbo fraką lyg ir nedirbate? – paklaus smalsuolis.

– Na, jau tikrai, darbo nedirbu! Įsivaizduokite – per koncertą tas drabužis sugeria 3 litrus prakaito. Jis būna visiškai šlapias. Ne tik jis, liemenė ir dveji marškiniai, kuriuos būtinai turiu pasikeisti per pertrauką, nes jie gręžtini.

Todėl frakas greitai sudūla, jis tveria tik 2–3 sezonus. Tad vis siūdinuosi naują fraką, nes reikia keisti nudėvėtą.

– Ir vis kitokio modelio, jei nedėvite klasikinio frako?

– Neturiu dviejų identiškų frakų, tik koncertinius juodus marškinius, kuriuos taip pat siūdinuosi. Su jais kartais diriguoju. Jie turi pailgintą frako uodegą. Mano ūgiui nelengva rasti tinkamų. Tokie marškiniai gal unikalus drabužis, aš pats jį susigalvojau.

Todėl kiekvieną kartą su dizaineriais ieškome patogiausio modelio, nes kartais jie būna nepatogūs dėl to, kad bandome sukurti kokį nors ypač mandrą. Vis dėlto klasika yra klasika, patogiausias frakas yra laisvas, nepretenzingas, plonos itališkos vilnos. Tai brangus apdaras.

– Ir kainuoja...?

– Nelygu, kas siuva. Nuo 1000 iki 5000 eurų. Bet frakas juk ne Stradivarius. Jie taip pat tuoj sudūlės.

– Turite už 5000 eurų?

– Taip, du.

Tad net neklausiau, koks lietuvių dizaineris juos jam siuvo. M.Pitrėnas tik nusijuokė lyg patvirtindamas, kad atspėjau. Iš širdies pasigailėjau, kad baigėsi daugiau nei valandą trukęs mūsų pokalbis. Atrodė, tik įsisiūbavo, bet kabineto duris jau nekantriai varsto darbuotojai.

Išeidama tik pamąsčiau, kad taisyklė – pagal drabužį sutinka, pagal protą palydi – dirigentui M.Pitrėnui netinka.

Taip, į sceną jis žengia vilkėdamas dizainerio sukurtą fraką, bet plojimais publika jį pasitinka ne dėl frako kokybės ar modelio, o dėl dirigento paslapties...

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.