Muzikų dinastijos atžala į pasaulį atkeliavo Maskvoje gruodžio 4-ąją. Mažylis svėrė 2 kg 975 g. Gimdymo metu Lukas buvo šalia žmonos. Jauni tėvai džiaugėsi, kad dabar jie – laimės viršūnėje. Tačiau pirmiausia turi išrinkti sūnui vardą.
Annos nėštumas beveik nekrito į akis.
„Maždaug 12 dienų iki gimdymo kartu grojome Gioachino Rossini Mišias dviem fortepijonais Maskvos P.Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje. Kai kurie klausytojai sakė nepastebėję, kad pianistė laukiasi, o jau buvo visai jos nėštumo finalas. Tiesiog ji tinkamai apsirengė“, – pasakojo L.Geniušas.
– Lukai, dalyvavote gimdyme. Ar nebuvo baisu?
– Daug baisiau buvo pasiruošimas gimdymui ir įsivaizdavimas, kad gali būti baisu, nei pats gimdymas. Jis buvo labai sėkmingas. Mums labai pasisekė su medikėmis: ir akušerė, ir gydytoja – aukščiausio lygio profesionalės, malonios moterys, o tai labai svarbu. Psichologiškai jos mums padėjo.
– Pirmą kartą pamatėte, kaip į pasaulį atkeliauja žmogus. Kokie jausmai, kokios emocijos užplūdo?
– Nenusakomos. Tai kažkas transcendentinio, to žodžiais neperteiksi. Tie užplūdę jausmai net jokių asociacijų nesukelia. Tai visai atskiras jausmų lygmuo, to nepavadinsi nei džiaugsmu, nei laime, nei palaima, nei ekstaze. Tai kažkas aukščiau to – vientisas skausmo, kančių, ašarų, laimės, pakylėjimo, ekstazės mišinys.
– Ar žmona jūsų prašė dalyvauti gimdyme, ar jūs pats buvote tam pasiryžęs?
– Kitaip ir nebūčiau galėjęs pasielgti. Mano charakteris toks. Kai kas nors ypač atsakingo vyksta su man artimiausiu žmogumi, jei galiu būti šalia, tikrai pasistengiu būti, o ne kur nors laukti ir nervintis. Todėl, kad nebūdamas ir sau daug žalos padaryčiau. Jeigu žinau, kad nors kiek padėsiu ir žmonai, ir pats mažiau streso patirsiu, kodėl nebūti šalia?
Anna siūlė – gal nereikia, tau bus per didelis krūvis, viskas bus gerai. Bet aš manau, kad jai padėjo mano buvimas šalia.
Tai buvo vienareikšmiškas mano sprendimas – nutariau, kad eisiu į gimdyklą ir būsiu su Anna kartu, ir to nesigailėjau nė sekundės.
– Bet jeigu ne COVID-19 pandemija, gal tuo metu būtų vykęs jūsų koncertas kur nors toli, pavyzdžiui, Paryžiuje? Kaip būtumėte pasielgęs tokiu atveju?
– Tiesą sakant, panašiai ir nutiko, tik ne Paryžiuje, o Sankt Peterburge.
Anna pagimdė apie 10 dienų anksčiau, negu buvo numatyta. Ir į ligoninę buvo atvežta šiek tiek iš anksto.
Aš kaip tik tuo metu Sankt Peterburge pradėjau daryti įrašus ir gavau pirmuosius jos signalus. Pakalbėjau su organizatoriais – ačiū Dievui, visi jauni tėveliai – ir jie sutartinai pasakė: „Važiuok, taip bus geriau ir tau, ir mums. Jeigu bandysi dirbti, negalėsi to daryti visu pajėgumu. Ir tau bus blogiau, ir mums.“ Šokau į traukinį ir atlėkiau į Maskvą.
– Ar su žmona skaitėte knygų apie kūdikių auginimą?
– Nesu perskaitęs tokios knygos, bet šiokią tokią informaciją iš skirtingų šaltinių renkame, žiūrime, kas internete apie tai parašyta.
Daug kas paaiškės jau auginant kūdikį, taip pat pasiremsiu savo giminaičių patirtimi. Mano pusseserė iš Lietuvos Marija Geniušaitė (dirigento Juliaus Geniušo dukra. – Red.) pagimdė prieš pusmetį, tai ir ji mus pakonsultuos telefonu.
– Ar turite nuosavus namus Maskvoje? Ar naujagimiui jau įrengėte kambarį?
– Kol kas jis su mumis. Ateityje turės savo kambarį. Butą paveldėjau iš močiutės (garsi muzikos pedagogė, Maskvos valstybinės P.Čaikovskio konservatorijos profesorė Vera Gornostajeva. – Red.). Geras butas. Nemažas, netoli centro.
– Gal pirmosiomis dienomis prižiūrėti mažylį padės jūsų ar Annos mama?
– Taip. Viena priežasčių, kodėl nutarėme gimdyti Maskvoje, o ne Vilniuje, – kad mūsų mamos gyvena Maskvoje ir jų pagalba bus labai reikalinga.
Vasarą Lietuvoje praleidome apie tris mėnesius, ilsėjomės prie Baltijos jūros. Tiesa, buvau išvažiavęs koncertuoti į Prancūziją, Lenkiją. Annai patinka Lietuva. Labai. Pirmą kartą abu atvažiavome į Lietuvą prieš 12 metų. Norėjome pasilikti ir gimdyti Vilniuje, bet dėl mamų pagalbos nutarėme grįžti į Maskvą.
– Savo ir Annos vestuves atšokote 2014 m. vasarą, o sūnaus susilaukėte tik daugiau nei po šešerių metų. Ar dėl karjeros, noro abiem koncertuoti vaikų gimimą buvote atidėję?
– Dabar pats tinkamiausias metas – pandemija, daug laisvo laiko, todėl pagalvojome, kad jį reikia tinkamai panaudoti. Iki tol nebuvo nė minutės laiko – ir Annai studijos, koncertai, konkursai, ir man. Reikia turėti laisvesnį horizontą pasiryžti tokiam dalykui, todėl ir praėjo šešeri metai.
