„Kadangi mano seneliai gyvena kaime, ir Kalėdų Senelis būdavo kitoks nei miestuose. Kartais jis būdavo ir juodai apsirengęs, su akiniais, o kitą kartą ir net baisus. (Juokiasi.)
Aš, kaip vaikas, buvau ta, kuri visada pirma stverdavau Kalėdų Senelį ir sakydavau eilėraščius. Buvau labai drąsi“, – prisiminimais dalijosi ji.
Irūna su seserimi Ineta Žvaguliene patirdavo didelį malonumą, kai galėdavo pasidžiaugti pusnimis.
„Mus su sese tėvai itin šiltai apvilkdavo išleisdami į kiemą, o mes grįždavome nuo galvos iki kojų šlapios. Kelnės – pilnos sniego, o žandai įkaitę. Slidinėjimas nuo kalnų, dūkimas sniege – tie prisiminimai glosto širdį.
Gaila, kad dabar žiemos nelepina sniegu, tad mūsų vaikai tokį malonumą retai kada gali patirti“, – kalbėjo ji.
Irūna ir Ineta nerašydavo Kalėdų Seneliui laiškų. Jas labiausiai nustebindavo netikėtos dovanos. Irūna ir dabar įsitikinusi, kad svarbiausia – parodytas dėmesys.
„Pamenu, atsikėlusios su sese radome vienodas lėlytes po egle, pilnus krepšius mandarinų ir saldumynų. Dabar tą pati propaguoju savo vaikams – jokių didelių išlaidavimų.
Man Kalėdų stebuklas – kai daug žmonių namuose, jie prikūrenti, žandai raudoni, balaganas nuo lėkimo ir vaikų skubėjimo“, – šypsojosi ji.
