„Visada norėjau laiko kartu per veiklą. Prieš tai norėjosi lėkti, skristi, keliauti, nė akimirkai nesustoti. Kartais Velykas švęsdavau Italijoje, Vatikane, kartais kitose šalyse. Dabar tai harmoningas šviesos laukimas ir džiaugsmo suradimas tyloje bei lėtame tekėjime.
Su dukra renkame svogūnų lukštus, skaitome, domimės simbolių, kurie raižomi ant Velykų kiaušinių, reikšme. Tikiu, kad simbolių reikšmė yra galinga energija, per kurią mūsų protėviai perduoda žinią ir išmintį“, – mintimis dalijosi moteris.
Tradiciškai ji su dukra kiaušinius dažo svogūnų lukštais, burokėliais, ciberžolėmis, o tuomet kiaušinius apipina lauke rastais augalais.
„Taip netikėtai atsiranda gražiausi raštai. Tapome kiaušinius ir vašku. Mudvi esame buvusios ir margučių marginimo seminare“, – prisipažino Asta.
Velykos, kaip ir kitos metų šventės, jai primena apie gyvenimo cikliškumą.
„Tai lyg ašis chaotiškai besisukančiame pasaulyje. Tai momentas, kai pagalvoji, kas buvo tuo pat metu per praėjusias šventes, kaip jaučiausi, kaip švenčiau, kokie buvo tikslai ir kur esu dabar“, – sakė ji.
