„Ką praradau? Kelis šimtus sekėjų, bet juk daugiau niekada nereiškė geriau. Naujienas, kurių man net nereikėjo.
Keletą dabar jau buvusių draugų, kurie, pasirodo, egzistavo tik socialinėje erdvėje. Pyktį ar bent dalį jo. Tiek, kiek jo žmonės prikrauna „ekraniniame gyvenime“, galėtų susprogdinti Žemės planetą.
Bemieges, košmarų pilnas naktis iki vidurnakčio bandant suvokti, kas atsitiko tame pasaulyje telefono ekrane.
Ką atradau? Laiko, kurio mums taip dažnai trūksta. Tos kelios valandos per dieną yra tai, ko mums trūksta.
Naujus žmones, jausmus, išgyvenimus. Supratimą, kad pasaulį už durų myliu labiau nei patiktukus ir istorijų peržiūras. Draugus. Tuos, kurie šalia, ir tuos, kurie toli. Kai atsiranda laiko, jie nebebūna taip toli. Muziką. Tiek dainų vaikams per tokį trumpą laiką dar nesu įrašiusi.
Stiprybę. Kad nepaisant to, kokia bus diagnozė, aš vis tiek kovosiu su vėjo malūnais ir kaip Pinkis ir Makaulė amžinai bandysiu užkariauti pasaulį. Ačiū, kad likot šalia“, – jautriai patirtį apibūdino D.Virbilaitė.