Dainininkas turi kuo puikiausias sąlygas laikyti bites, nes jau kuris laikas su žmona Sigita (33 m.) ir vaikais Gintare (7 m.) ir Jonu (4 m.) gyvena Plutiškių kaime netoli Kazlų Rūdos.
Žinomo boso sodyboje šiuo metu – jau keturi aviliai.
Kai kalbėjomės su L.Mikalausku, jis linksmai pasakojo, kad pagaliau šiemet pirmą kartą – gal ir vėliau nei kiti bitininkai – išsuko savo medaus.
Pavasarinis medus jam skaniausias, nes jis – pirmas. Tada jau būna pirmųjų šviežių agurkų. Pasipjaustai tų agurkų ir valgai su medumi.
O koks medus skaniausias jo žmonai?
„Ji dabar laikosi dietos, bet vakar, mačiau, su šaukštu jau vaikščiojo aplink medaus kibirą. Ir vaikai medų mėgsta. Nesvarbu, ką jiems paduosi, kad tik saldžiai būtų“, – šmaikštavo Liudas.
Kaip nutiko, kad jo gyvenime atsirado bitės: ar avilius su jomis paveldėjo iš tėvo, senelio, ar pats nusipirko?
„Bitės buvo mano pastarųjų 15 metų svajonė. Kai buvau vaikas, močiutės sesers vyras, kurį vadindavome dėduku, mane veždavosi į savo bityną kaime netoli Tauragės. Aš jam padėdavau ir medų rinkti, ir bites prižiūrėti.
Paskui tėviškėje pats įsigijau keturis avilius dar būdamas paauglys. Pats juos nudažiau, aptapiau gėlėmis, o bitininkystei reikalingos įrangos parūpino dėdukas“, – prisiminė L.Mikalauskas.
Tačiau paaugliška bičių idilė po kelerių metų baigėsi. Kai vaikinas išvažiavo studijuoti į Vilnių – ar sutapimas, ar bitės jaučia, kad šeimininko nėra, ar kokia liga jas užpuolė – grįžęs pavasarį nerado nė vienos šeimynos – visos bitės buvo išmirusios.
Studijų, karjeros pradžios metais būtų buvę sudėtinga daug laiko praleisti prie avilių.
Taip sustojo jo bitininkystė. Medsukiai, meduvės ir kita įranga atsidūrė palėpėje, aviliai supuvo, išėjo į malkas.
Ir tik pernai, kai prasidėjo karantinas, L.Mikalauskas pajuto, kad turi daugiau laiko, nereikia skubėti, sumažėjo kasdienio lakstymo. Tada suprato, kad atėjo laikas sodyboje pastatyti du pirmuosius avilius.
Gal ir nebūtų apsisprendęs, kad reikia tuos avilius statyti, jeigu nebūtų paskambinęs žmogus iš Bitininkų sąjungos ir pakvietęs atvažiuoti koncertuoti į bitininkų sąskrydį. Bitininkai Liudui ir suorganizavo porą bičių šeimų. Ir kai jie atvežė tas šeimas į sodybą, jam nebuvo kur trauktis. Taip atsirado du aviliai. Dar du pastatė šį pavasarį.
Į sodybą iš tėviškės L.Mikalauskas parsivežė savąją bitininko įrangą. Pasidžiaugė, kad 1950 m. pagamintas jo medsukis medų dar suka puikiausiai.
Kaip Liudui sekasi bitininkauti ir bendrauti su bitėmis, kurios, atrodo, taip ir taikosi įgelti?
„Vakar išsukau tris kibirus medaus. Su bitėmis yra taip: kiekviena šeima – skirtinga. Einu jau ne kas penkios dienos, o dažniau pažiūrėti, ar ant dengiamųjų korių jau atsirado papildomų bičių, kad būtų galima avilį plėsti. Viską spėju sužiūrėti. Bitutės ramiai dirba, medutį tik neša, tik neša“, – juokėsi solistas.
Pernai medų jis išdalijo bičiuliams, o šiemet, jeigu reikės tris kartus jį sukti ir kaskart bus po tris kibirus, sakė, tiek draugų neturįs.
Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje bitės suneša pavasarinį medų: rapsų, pienių, pavasarį žydinčių gėlių. O pavasarinis medus, kaip daugelis sako, skaniausias. Saldus, skaidrus, visiškai permatomas. Šalia Mikalauskų sodybos – daugybė liepų. Kai jos nužydės, Liudas suks liepų medų. O rudenį medų suks trečią kartą.
Kalbėdamas apie relaksaciją, kurią suteikia bitės, Liudas pridūrė: „Tokia bičių ramybė ateina. Jos priverčia ir tave nusiraminti, neskubėti. Ir tuos rėmelius iš avilio pamažu ištraukti. Prignybei vieną bitę, kita tik cakt ir gelia į nugarą. O jeigu viena įgelia, tai, žiūrėk, ir antra, trečia, ketvirta.“
L.Mikalauskas patikino, kad jie niekur nesikraustys iš kaimo.
Jo žmona –tikra miestietė, bet pajuto, koks gėris ir prabanga gyventi kaime šiais laikais.
Pagrindinė jo darbovietė – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras – Vilniuje, nuo namų į darbą – 140 kilometrų.
Bet tokie atstumai solisto negąsdina, nes tik kaime jis galėjo įgyvendinti savo gyvenimo aistrą – laikyti bites.
