Po koronaviruso sukeltos ilgesnės, nei įprasta, penkerių, o ne ketverių metų pertraukos vykusios svarbiausios tarptautinės sporto šakų varžybos sėkmingiausios buvo Jungtinių Amerikos Valstijų sportininkams – jie pelnė net 113 medalių: 39 aukso, 41 sidabro ir 33 bronzos. Antrojoje vietoje, surinkusi 88 medalius, liko Kinija, trečiojoje – Japonija, kurios atletai ant nugalėtojų pakylos stojo 58 kartus. Vilniaus oro uoste garsiausios liaupsės skriejo sidabru pasipuošusiai penkiakovininkei Laurai Asadauskaitei-Zadneprovskienei (37 m.).
„Padariau viską ir iškovojau medalį, apie kurį svajojau ne tik aš, bet ir visa Lietuva. Tai visos Lietuvos medalis“, – sakė ji.
Sunku suvokti, tačiau prieš kiek daugiau nei šimtą metų tokia moters pergalė būtų buvusi neįmanoma.
Pirmosios modernios olimpinės žaidynės buvo surengtos 1896-aisiais, jau netrukus jose leista pradėti dalyvauti ir moterims, bet stadione lyčių lygybe nekvepėjo.
1900 m. Paryžiuje surengtoje olimpiadoje dalyvavo 997 sportininkai: 975 vyrai ir 22 moterys. Atletės savo jėgas galėjo išbandyti tik penkiose sporto šakose: tenise, buriavime, krokete, golfe ir jodinėjime žirgais.
Vyravo nuomonė, jog sportuojančios moterys gali blaškyti vyrų dėmesį, tad buvo nuspręsta, kad jos turi vilkėti nepatogiais, judesius varžančiais, tačiau „priimtinais“ drabužiais, dengiančiais kuo daugiau kūno. Dar buvo sakančių, kad moterims apskritai skirta ne varžytis, o tik sveikinti apdovanojimus raškančius vyrus sportininkus.
Ryškūs pokyčiai pastebėti tik po 112 metų – 2012-aisiais Londone vykusiose vasaros olimpinėse žaidynėse moterys varžėsi jau visose sporto šakose, o Japonijoje šiais metais surengtose žaidynėse buvo pasiektas ir savotiškas lygybės rekordas: moterys sudarė 48,8 proc. visų dalyvavusių atletų.
Beveik vienodas moterų ir vyrų skaičius olimpiniame stadione džiugina, bet faktai ir vis dar gajūs stereotipai užversti tam tikrų istorijos knygos puslapių vis dar neleidžia.
Štai šiemet auksą Tokijuje laimėjusi Kinijos rutulio stūmėja Gong Lijiao (32 m.) gimtinėje buvo pavadinta „vyriškai atrodančia moterimi“ – teiginiu, kurio atvirkštinį variantą sunku įsivaizduoti sakant vyrui sportininkui.
Toks šališkas iš Kinijos televizijos žurnalistės lūpų nuskambėjęs įvertinimas čempionei išsakytas dar nė nepradėjus kalbėti apie žaidynes, taip pat jos buvo nemandagiai paklausta apie vedybinį gyvenimą.
„Galbūt iš išorės ir atrodau kaip vyriška moteris, bet viduje jaučiuosi mergaitė“, – tada gynėsi atletė. Verta pabrėžti, kad moterys Kinijos olimpinėje komandoje sudarė daugiau nei pusę sportininkų.
Pastabų dėl išvaizdos sulaukė ir kitos atletės – paradoksalu, kad kadaise moterims taikytą nurodymą dėvėti kuo uždaresnius apdarus pakeitė noras matyti kuo daugiau jų kūno.
Pavyzdžiui, Vokietijos moterų gimnasčių komanda šiemet nusprendė vilkėti visą kūną dengiančiais kostiumais ir taip pakeisti įprastus gimnasčių triko.
„Tokia apranga norėjome parodyti, kad moterys, kaip ir visi žmonės, gali pačios nuspręsti, kuo vilkėti. Tikimės, kad su savo apranga nepatogiai besijaučiančios gimnastės bus padrąsintos mūsų pavyzdžio“, – sakė komandos narės.
Ginti sportininkių stojo ir Vokietijos gimnastikos federacija. Remiantis jos narių žodžiais, vokiečių atlečių apranga buvo „žinutė prieš seksizmą gimnastikoje“.
Nesklandumų neišvengė Tarptautinė plaukimo federacija. Olimpiadoje buvo atsisakyta „Soul Cap“ gaminamų plaukimo kepuraičių, kurios, pasak gamintojų, yra didesnės, nei įprasta, todėl patogesnės ir labiau apsaugo plaukus. Buvo teigiama, kad federacijai neįtiko jų dydis.
Didžiulio atgarsio Japonijoje sulaukė ir Senajame žemyne įvykęs incidentas. Europos paplūdimio rankinio čempionate pasirodžiusi Norvegijos komanda buvo nubausta 1500 eurų bauda dėl to, kad mūvėjo šortus, o ne bikinio tipo maudymosi kostiumėlio kelnaites.
Nors šio sporto atstovėms bikiniai neprivalomi nuo 2012 m., Tarptautinės rankinio federacijos taisyklės numato, kad moterų varžybose dalyvaujančios sportininkės dėvėti bikinio kelnaites vis dėlto privalo. O vyrai sportininkai per tokio tipo rungtynes mūvi šortus.
Apskritai buvo atskleista, kad per Tokijo žaidynes kūną atidengiančius apdarus vilkėjo du trečdaliai moterų, o vyrų – pusė.
Nors naujausi tyrimai, susiję su sporto organizacijose veikiančiomis moterimis, taip pat liūdina, Lietuva turi kuo pasigirti.
Dar birželį šalies olimpinė čempionė, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė, sidabro medalį ant L.Asadauskaitės-Zadneprovskienės kaklo olimpiadoje užkabinusi Daina Gudzinevičiūtė (55 m.) buvo išrinkta Europos olimpinių komitetų asociacijos viceprezidente.
Lietuvė yra ne tik pirmoji Baltijos šalių atstovė, bet ir pirmoji moteris, išrinkta į šias pareigas. „Man didelė garbė būti pirmąja moterimi šiose pareigose“, – teigė D.Gudzinevičiūtė.
2024-aisiais vasaros olimpiada sugrįžta į Paryžių. Lieka tikėtis, kad po trejų metų šis miestas vėl pamėtės staigmenų.
