Įveikusi skurdą, psichologinį ir fizinį smurtą, seksualinį išnaudojimą, nusivylimą šeiminiais santykiais, išsiskyrimą su dukromis Daniela ir Nikole, mylimųjų žeminimą, ne vienas skyrybas šiandien ši moteris kaip niekada rami, saugi ir pagaliau laiminga.
Moteris save vadina biohakingo pradininke Lietuvoje, sveikos gyvensenos trenere ir ugdančiąja vadove. Septynerius metus pragyvenusi ir dirbusi Paryžiuje grįžti į Lietuvą ji neplanavo.
Su mūsų šalimi Žaną sieja be galo skausmingi prisiminimai – aštuoniolikmetė mergina buvo parduota į sekso vergiją Kaune.
Iš jos jauną merginą tada išpirko ir vedė iš pirmo žvilgsnio geras ir doras žmogus. Deja, tai nebuvo sėkmės istorija. Pagimdžiusi dvi dukras moteris viską paliko ir tiesiog pabėgo, kur akys mato. Svetimoje šalyje pradėjo naują gyvenimą.
Visą tą laiką su dukromis bendravo telefonu ir laiškais – laukė, kol jos užaugs ir išsivaduos iš tėvo priespaudos. 2020-ųjų pavasarį Žana planavo aplankyti giminaičius Kaliningrade, Lietuva jai buvo tik tarpinė stotelė. Tačiau viskas susiklostė taip, kad čia ji pasiliko ilgam.
Palaidojusi buvusį vyrą ir dukrų tėvą dabar ji galvoja tik apie tai, kaip kuo daugiau laiko praleisti su savo mergaitėmis ir įgyvendinti seną svajonę padėti žmonėms, o ypač moterims.
– Prieš paskelbiant karantiną Lietuvoje planavote pabūti tik labai trumpai, bet... likote ilgam?
– Mano šeima labai didelė, seniai buvau visus mačiusi. Pirmą kartą organizavau šeimos susitikimą, kuris turėjo įvykti 2020 m. kovo 14 d. Tikėjomės susitikti, pabendrauti. Kovo 12-ąją atskridau į Lietuvą, parskrido ir mano dukra, kuri tuo metu studijavo Londone. Planavome kartu važiuoti į Kaliningradą, tačiau dėl COVID-19 sukeltos pandemijos Rusija užsidarė.
Tad susitikimą nukėlėme. Ketinau grįžti į Paryžių, o dukra – į Londoną. Nespėjome. Atšaukė visus skrydžius. Kovo 16 d. Lietuva užsidarė. Apsistojome su ja buvusio mano sutuoktinio, jos tėvo, namuose.
Laimei, namas didelis, tilpome visi. O ir mūsų santykiai po skyrybų su buvusiu vyru jau buvo atvėsę – neturėjome nei ką dalytis, nei dėl ko ginčytis.
Prieš pusę metų jis mirė. Dabar labiausiai noriu būti su dukromis, padėti joms atsitiesti po tėvo netekties.
Turiu ir su darbu susijusių ambicijų. Harvardo universitete pradėjau studijuoti biohakingo kursą.
– Kas yra tas jūsų minimas biohakingas?
– Paprastai žmonės pas gydytojus eina tuomet, kai pradeda negaluoti, tikėdamiesi, kad specialistai jiems padės. Biohakingo esmė – tirtis sveikatą prevenciškai, net tuomet, kai nėra ligos simptomų.
Biohakingo tikslas – suteikti žmogui kiek galima daugiau galių arba padaryti jį kiek galima efektyvesnį – suteikti papildomų fizinių jėgų, energijos, padėti efektyviau panaudoti intelektą.
Visa tai iš esmės pakeitė mane kaip asmenybę. Turiu prisipažinti, kad anksčiau aš nuolat klysdavau. Dariau vieną klaidą po kitos. Priimdavau infantilius sprendimus. Nemokėjau išsirinkti gyvenimo partnerio, pasirūpinti savo finansine padėtimi. Nežinojau net kaip vaikus auklėti.
Dabar supratau, kad visus klaidingus mano sprendimus lėmė būtent vaikystės traumos – gimiau ir augau toksiškoje šeimoje. Todėl net ir suaugusi į visas situacijas reaguodavau taip, kaip išmokau vaikystėje.
– Ką turite omenyje sakydama, kad augote toksiškoje šeimoje?
– Gyvenome labai skurdžiai. Buvome penki vaikai. Šiandien man atrodo, jog mus visus motina gimdė tam, kad turėtų papildomos darbo jėgos, o ne tam, kad mylėtų.
Mano tėvai nemokėjo ir nesugebėjo mumis rūpintis. Badaudavome. Metų metus valgydavome tik bulves, kurių patys ir užsiaugindavome. Abejoju, kad mūsų smegenys ir kūnai normaliai vystėsi. Su tėvais neturėjome jokio emocinio ryšio, mums stigo vitaminų ir mikroelementų, kurie taip reikalingi augančių vaikų organizmui.
Būdavo, kad į mokyklą negalėjome eiti, nes neturėjome pinigų nei drabužiams, nei priemonėms. Tačiau nepriteklius nebuvo toks baisus, palyginti su patirtu fiziniu ir psichologiniu smurtu. Mes, vaikai, buvome nuolat žeminami ir menkinami.
Užaugau kupina nepasitikėjimo ir menkavertiškumo. Nuolat abejojanti savimi, ieškanti aplinkinių pritarimo ir palaikymo. Vaikystėje manęs niekas nemokė prisiimti atsakomybės už save, neleido turėti savo nuomonės. Net ir užaugusi maniau, kad sprendimus už mane turi priimti kas nors kitas, tik ne aš pati.
Žmonėms, kuriuos įsileisdavau į savo artimą aplinką, leisdavau už mane ir sprendimus priimti. Vaikystėje nemačiau tinkamo šeimos pavyzdžio, gražių santykių, maniau, kad toksiškas gyvenimas yra norma: visi taip gyvena...
Tikriausiai nesąmoningai pasirinkdavau tokius žmones, kurie mane nuolat žemino.
Augau, brendau, gyvenau nežinodama daugybės elementarių dalykų. Tai, kas kitiems buvo norma, man – nepažintas pasaulis. Nemokėjau tvarkytis su savo emocijomis, nieko neišmaniau apie sveiką mitybą, subalansuotą gyvenimą, emocinę ir dvasinę pusiausvyrą.
– Žinau, bus nelengva, tačiau paprašysiu prisiminti, kaip jūs pirmą kartą atsidūrėte Lietuvoje? Ką tuomet jums teko čia patirti ir išgyventi?
– Tai labai jautri tema. Ir man vis dar sunku apie tai kalbėti, tačiau dėl psichoterapijos kursų ir psichoterapeutės aš jau galiu apie tai kalbėti. Kaip jau minėjau, užaugau be meilės, šilumos ir elementaraus dėmesio.
Savo aštuonioliktąjį gimtadienį švenčiau ne su tėvais, bet naktiniame klube Kaliningrade. Net negaliu paaiškinti, kaip tai įvyko, bet būtent tą vakarą buvau apsvaiginta ir parduota.
Atsigavau jau Lietuvoje, kažkokiame bute Kaune. Man pasakė, kad esu parduota į sekso vergovę, kad neturiu kitos išeities, kaip tik paklusti tam, kas man bus sakoma. Pirmiausia prigrasino, kad jei nepaklusiu, ne tik aš pati, bet ir mano jaunesnė sesuo nukentės.
Man tebuvo aštuoniolika! Buvau dar vaikas. Palūžau. Pasidaviau, nes nežinojau, kaip tokioje situacijoje elgtis. Žinoma, auklėjimas taip pat turėjo įtakos – nuo vaikystės buvau žeminama tėvų, nuolat verčiama paklusti, nesipriešinti.
Aš, kaip ir daugelis moterų, dar vaikystėje išmokau jausti kaltę ir gėdą, pripratau būti kaltinama net tais atvejais, kai esu visiškai nekalta.
Maniau, kad dėl visko, kas vyksta mano gyvenime, pati esu kalta, nes blogai elgiausi ar esu bloga. Bet tai netiesa.
– Kas suteikdavo jums jėgų ir stiprybės sunkiausiomis akimirkomis?
– Patyriau didžiulį šoką, kuris paralyžiavo viską. Palaužė mano valią. Tačiau buvau ne viena, su manimi gyveno dar kelios merginos. Visoms buvo žvėriškai sunku, tačiau mes palaikydavome viena kitą, rūpindavomės viena kita. Manau, būtent draugystė mums ir suteikdavo jėgų.
Su viena iš jų iki šiol palaikau ryšį. Vilties teikdavo ir žinojimas, kad vieną dieną visa tai baigsis.
– Išsigelbėjusi iš vienos vergovės patekote į kitą?
– Mano kelias iš sekso vergovės priminė gražią pasaką: jaunutę merginą įsimyli ir išperka gerokai vyresnio amžiaus klientas su sąlyga, kad ji taps jo žmona.
Dalį sandorio įvykdžiau – tapau jo žmona, pagimdžiau jam dvi dukras. Kartu gyvenome gana ilgai.
Tačiau jis turėjo visus toksiško žmogaus požymius: piktas, agresyvus, valdingas, savininkiškas, viską griaunantis.
Viena vertus, aš tam žmogui esu labai dėkinga. Jam mirus nuoširdžiai gedėjau. Juk jis – dviejų nuostabių mano dukrų tėvas.
Žmogus, padovanojęs man naują gyvenimą – namus ir galimybę mokytis. Jo dėka gavau pirmąjį savo aukštąjį išsilavinimą. Gaila, tada nežinojau, ko noriu, kokiu keliu noriu eiti ir kokių svajonių galiu turėti.
Jis nelabai norėjo, kad mokyčiausi: kai įstojau į universitetą, kilo didžiulis skandalas, bet aš jį įtikinau, kad man to reikia. Kai viena dukra užaugo ir nusprendė siekti aukštojo mokslo, tėvas išsižadėjo ir jos, nes tikėjosi, kad liks gyventi jo namuose, rūpinsis juo ir bus jo namų šeimininkė.
Kai tik ji pranešė, kad mokysis Anglijoje, mano buvęs vyras pareiškė, kad ji jam nebe dukra ir jis nepalaiko šito jos sprendimo, todėl neduos pinigų.
Dukra nežinojo, kaip elgtis. Norėjo siekti savo svajonių, tačiau bijojo tėvo. Matydama jos kančią slapta padėjau jai išvažiuoti studijuoti į Londoną. Mokėjau už jos mokslus. Norėjau, kad siektų savo svajonių, turėtų išsilavinimą.
– O jis rūpinosi mergaitėmis, kai jūsų nebuvo šalia?
– Žinoma, jis rūpinosi dukromis. Augino jas ir dovanas kartais pirkdavo. Tačiau jo elgesys buvo netinkamas. Pavyzdžiui, jis niekada negerbė dukrų asmeninės erdvės – į jų kambarį galėjo bet kada įsiveržti nesibeldęs ir neperspėjęs. Augančias paaugles tai itin trikdydavo.
Niekada neklausdavo, kaip jos jaučiasi, ko nori, ką mano apie vieną ar kitą dalyką. Nepaisė dukrų nuomonės. Buvo labai griežtas, o jo nuomonė buvo nekeičiama.
Dukros augo baimėje. Matau, kaip joms apkarpyti sparnai. Dabar jos abi lankosi pas psichoterapeutę, kad išsiaiškintų savo norus ir nebijotų svajoti. Džiaugiuosi jų gyvenimo pokyčiais – matau, kaip jos atsitiesia, atsiveria, pradeda svajoti.
– Kaip jums pačiai pavyko išsivaduoti iš šių santykių? Turėjo būti be galo sunku palikti dukras vyrui ir tiesiog pabėgti...
– Gyvenant su vyru mano visos jėgos ir visa energija buvo nukreipta tik į savigyną – kasdien galvojau, kaip apsaugoti save ir savo vaikus nuo fizinio ir psichologinio smurto. Man nelikdavo jėgų galvoti, ko aš pati noriu. Nuolat galvojau apie jas, apie tai, ką jos mato, kokį šeimos modelį išsineš. Juk matyti mane nuolat žeminamą ir skriaudžiamą joms buvo skaudžiau nei man pačiai.
Žinojau viena – jei noriu ką nors šiame gyvenime nuveikti, privalau kažką keisti. Turėjau didžiulį potencialą – norėjau realizuoti save, mokytis, padėti žmonėms.
Turėjau ambicijų ką nors pasiekti, sukurti. Suvokiau: jei liksiu gyventi su šiuo vyru, jis mane sunaikins. Jau buvau pradėjusi sirgti, po truputį griuvo mano psichinė ir fizinė sveikata. Vieną dieną supratau, kad negaliu daugiau leisti savęs žeminti ir nenoriu gyventi nuolatiniuose barniuose.
Tada mačiau vienintelę išeitį iš šių santykių – pabėgimą. Buvo be galo sunku, tačiau nusprendžiau pradžioje gelbėti save, o susikūrusi saugų gyvenimą susigrąžinti dukras. Su jomis praradome labai daug laiko, kurį galėjome leisti kartu.
Skaudama širdimi ir pilnomis akimis ašarų susikroviau lagaminą ir išvažiavau. Jei šiandien situacija pasikartotų, pasielgčiau lygiai taip pat.
Didžiuojuosi savimi, nes sugebėjau išsilaisvinti, atsitiesti ir susikurti naują gyvenimą. Šiandien galiu savo dukroms duoti kur kas daugiau, nei galėjau tada. Savo pavyzdžiu parodžiau mergaitėms, kad visada reikia siekti savo svajonių. Ir jokiu būdu negalima likti ten, kur yra blogai.
– Užsienyje tapote profesionalia gide, šešerius metus keliaudavote su VIP turistais po Prancūziją, organizuodavote gastronomines keliones. Ko išmokote iš prancūzų?
– Išmokau tiesiog gyventi. Jie puikiai įvaldę gyvenimo meną. Moka mėgautis kiekviena diena, kiekviena akimirka. Jie kasdien mėgaujasi grožiu, estetika, menu, maistu, tiesiog gyvenimu. Prancūzai daro tik tai, ko nori, jų nepriversi daryti to, ko jie nenori.
– Tačiau gyvenant Paryžiuje asmeniniai santykiai taip pat nenusisekė. Jums vėl teko bėgti nuo mylimo žmogaus. Kodėl?
– Aš ilgą laiką pasirinkdavau tokius vyrus, kurie su manimi nepagarbiai elgdavosi, naudodavo tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą. Paskutinį kartą iš tokių santykių išsilaisvinau Paryžiuje. Mėnesį negalėjau atsikelti iš lovos. Neturėjau jėgų net į lauką išeiti, pažiūrėti, kas vyksta už lango.
Tik vėliau sužinojau, kad gyvenau su narcizu. Tai diagnozė. Šitie žmonės naikina kitus žmones ir puikiai supranta, kad tai daro.
Narcizui kitas žmogus reikalingas tik tam, kad pamalonintų savo ego, įsikrautų energijos. Tokie žmonės be galo patrauklūs, romantiški. Jie moka asistuoti, romantiškai elgtis.
Pradžioje bet kuri moteris su narcizu jaučiasi kaip karalienė – jie užkelia tave ant pjedestalo, garbina, žavisi tavimi. Stipri, sveikos psichikos moteris niekada ant to neužsikabins, o turinčiai problemų dėl savivertės tai atrodo nuostabiausias dalykas, koks tik gali nutikti.
Nuolat maitinama komplimentais moteris prie jų pripranta, pradeda tikėti tuo, kas jai sakoma, – pagaliau ir aš kam nors esu ypatinga, išskirtinė. Viskas atrodo tiesiog nuostabu.
Moteris pradeda daryti viską, kad tik nenuviltų ar nenuliūdintų mylimojo, nes ji nori būti ta vienintelė, ta išskirtinė. O narcizas kiekvieną kartą iš jos reikalauja vis daugiau, po truputį pradeda rodyti nepasitenkinimą, netrukus pakelia balsą, galiausiai ir ranką.
O moteris – kas kartą vis labiau pataikauti, po truputį pamiršdama save, savo norus, pamindama savo įsitikinimus ir net vertybes. Kaip įmanydama neriasi iš savo odos, kad tik įtiktų vyrui. Po kurio laiko ji nesupranta, kas yra gerai, kas blogai.
Galiausiai moteris visiškai sužlugdoma – praranda pasitikėjimą savimi ir tikėjimą gyvenimu. Taip nutiko ir man.
– Kaip jūs radote savyje jėgų išsivaduoti iš šitų santykių?
– Kaip sako mano psichoterapeutė, turiu labai stiprų savisaugos instinktą. Supratusi, kad viskas, geriau bus bet kur kitur, net gatvėje nei čia, išėjau.
Kai supratau, kad jau viskas, kai mačiau, kad nebeturiu jėgų gyventi, tiesiog paėmiau ir parašiau savo feisbuko paskyroje, kad man blogai.
Viena mergina asmenine žinute atsiuntė informacijos būtent apie narcizus. Pradėjau skaityti ir atpažinau savo santykius.
Supratau, kokioje duobėje esu. Ir tada pabėgau. Tiesiog iššliaužiau iš tų santykių. Likau be nieko. Nutraukiau visus ryšius. Turėjau tik pasą ir vieną pažįstamą, kuriuo galėjau pasitikėti. Pasiskolinau 300 eurų ir išsinuomojau mažiuką, vos 9 kvadratinių metrų, butuką Paryžiuje.
Jis labiau priminė spintą, tačiau jame aš buvau saugi. Leidau sau atsigauti. Pradėjau skaityti, domėtis, kaip man atsigauti.
Supratusi, kad pati nesusitvarkysiu, radau nemokamą psichologę, ji ir padėjo man išlipti iš duobės. Vėliau kiek atsigavusi pradėjau lankytis pas psichoterapeutę, kad išspręsčiau visas, net giliausiai slypėjusias, savo traumas.
Pirmas ir vienas svarbiausių žingsnių yra suvokimas, kas su tavimi vyksta. Pradėjau galvoti, ko iš tiesų noriu, kaip noriu gyventi. Išsiaiškinusi, ko noriu, pradėjau galvoti apie savo tikslus. Kai žinai, kur eini, matai aiškią kryptį, pasidaro šviesiau.
– Sakykite, kas yra pavojingiau – fizinis ar psichologinis smurtas?
– Vienareikšmiškai mums didžiausią žalą daro psichologinis smurtas, kurio plika akimi nepamatysi, kurį ne visada ir patys suvokiame.
Fizinės žaizdos greičiau gyja – jos matomos, todėl iškart ir gydomos. Dauguma žmonių net nesupranta, kad psichologinės žaizdos mums daug pavojingesnės, kartais jos taip ir lieka pūliuojančios. Būtent dėl jų griūva žmonių gyvenimai.
– Jei šiandien galėtumėte sugrįžti į praeitį ir pasakyti ką nors sau pačiai, tai jaunai merginai, kurią gyvenimas mėtė ir vėtė į visas puses, ką pasakytumėte?
– Vienintelis dalykas, kurį pasakyčiau: „Tu esi nekalta. Nekalta dėl to, kas tu tavimi vyksta.“ Palinkėčiau jai rasti jėgų gyventi, pasitikėti gyvenimu, savimi, savo pojūčiais ir mintimis.
Klausytis savo vidinio balso ir juo sekti, nes intuicija niekada žmogaus neapgauna.
