Rugsėjį vaikams iškeliavus į mokyklas ir būrelius tėvams lieka daugiau laiko savo pomėgiams ir aistroms.
„Karantinas ir mane privedė prie to, kad teko sugalvoti, ką veikti, kitaip būčiau išprotėjusi. Juokiuosi, kad imuosi visko po truputį ir ne visko iki galo. Vieni mezga, kiti siuva, o mane sudomino epoksidas – skaidri epoksidinė derva.
Visokių gražių dalykų iš epoksido vis užmatydavau dar tada, kai jo, matyt, net nebuvo Lietuvoje. Pirma mano mintis buvo sodyboje išlieti grindis – jos nesibraižo, nenusidėvi, yra labai atsparios. Bet neturėjau jokio supratimo, kiek tai kainuoja ir kaip tai daroma“, – juokėsi garsi moteris.
Į savo darbus Renata įlieja tai, ką randa gamtoje, – jai gamta yra didžiulis įkvėpimas. Moters liejiniuose – akmenėliai, medžio atraižos. Visus gaminius kol kas Renata lieja sau – kiekvienas jų išglostytas ir, kaip sako pati, išmylėtas. Vis dėlto jei tai virstų mažu jos verslu – neprieštarautų.
„Kol kas tai mano hobis. Bet suprantu, kad visko į savo spintas nesuslėpsiu, tad mielai pasidalinsiu ir su kitais, kam tai gražu. Lieju ir lėkštes, bet mėgstamiausias man laikrodžių liejimas. Lieju arba įvairiomis spalvomis, arba įlieju medžio – nupjauto „blynukais“, kartais net patrūnijusio. Įkvėpimo ieškau ir randu malkinėje, o vyras vis juokiasi, kad retai kada iš jos išeinu neradusi kokio nors tinkamo gabaliuko savo darbams“, – pasakojo dainininkė.
Formas, į kurias lieja epoksidą, Renata pritaiko iš buities arba gaminasi pati. Darbams jau naudojama silikoninė kokybiška kepimo forma, lobių ji ieško ir tėvo rūsyje – įvairaus plastiko, lipniųjų juostų, iš kurių pati daro formas savo vazoms. Medžio darbus Renatai padeda atlikti kaimynas – jis ir malkas „blyneliais“ supjausto, ir kaimynės darbais pasidžiaugia.
„Svajonės pildosi. Dabar darau vazas, lėkštes ir laikrodžius galvodama apie Kalėdas – galbūt ne tik sau ir artimiesiems, bet ir draugams, kuriems patiks toks mano gaminys. Juk nesuslėpsiu visko savo spintoje“, – kalbėjo moteris.
Renata pasakojo, kad epoksidas – įnoringa medžiaga. Jei jau imiesi darbo, jam turi skirti bent pusdienį – atsitraukus jis gali sustingti kreivai, netolygiai, prie jo reikia stovėti kaip prie mažo vaiko. O jei kas nors nepavyksta ar nepatinka, dainininkė nenuleidžia rankų – iš naujo dailina, šlifuoja, kol galiausiai gaminys jai atrodo tobulai.
R.Norvilė čia – ne savamokslė. Moteris lankė kursus, kur mokėsi darbo su epoksidu subtilybių, o ryšio su mokytojo nenutraukė iki šiol – mielai priima visus profesionalo patarimus.
„Kvailų klausimų nėra – kvaila yra nepaklausti, – yra sakęs man mokytojas, tad aš nesustodama klausinėju. Žinoma, norėtųsi turėti viso pasaulio stakles, bet kol kas viską darau rankiniu būdu. Svarbiausia, kad man patinka, aš taip atsipalaiduoju: šlifuoju, paišau, dengiu laku ar metalu. Tik šiai meditacijai jau nepamaišytų nauja spinta“, – šypsojosi R.Norvilė.
