– Kas jus įkvepia gyventi?
– Klausiate nė metukų neturinčios dukros tėvo ir šefo, kuris mėgsta socialinius projektus, keliones ir šiaip gyventi. Šiuo metu įkvepia mintys, kas aš ir kas noriu būti sau ir savo šeimai po metų, dvejų ir šiaip gyvenime. Noriu gyventi ne tik savo, bet ir jų gyvenimą. Tai ieškojimas tobulo modelio, kaip viską suderinti.
– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?
– Gatvėje – išvaizda, elgesiu. Restorane – dėmesiu mano ar kolegų darbui, supratimu ir išprusimu. O jeigu atkreipti neigiama prasme, tai labai lengva, nes tokio tipo personažus aš dažniausiai aplenkiu jiems to nė nežinant.
– Koks patinka patiekalas?
– Bendraujame, kai esu spartiečių šalyje Graikijoje. Dzadzikis – vietinis favoritas. Aš, kaip ir priklauso, mėgstu gerą maistą, tačiau neturiu minty tik ištaigingų restoranų su aukšto lygio patiekalais. Galvoje sukasi namai, kepsnys, daug skonių ir kaimyno močiutės dovanota ėriuko koja.
– Mėgstamiausias kvapas?
– Apskrudusio kepsnio bergamočių padaže ir, žinoma, sukamo šviežio medaus.
– Geriausia gauta dovana?
– Būsiu banalus. Dovanų į geriausias neskirstysiu, bet atsakęs parašysiu ir Lizzi su Knudu, kurių pavardė Amandusai („Amandus“ – ir Deivydo restorano pavadinimas. – Red.), kad jie buvo mano gyvenime pati nuostabiausia dovana. Jie įkvėpė, pamokė ir palydėjo mane savo keliu. Be jų į šiuos klausimus greičiausiai nė neatsakinėčiau.
– Jei pasaulyje yra rojus, tai...
– Jei pasaulyje yra rojus, tai jis tegul būna Rytojus. Nemėgstu apie tai galvoti, esu išmokęs, kad nereikia svajoti, reikia siekti. Ir jei tik ko nors užsigeidi, ramiai, atkakliai to sieki ir pasieki. Juk kalbame ne apie norus, kaip tapti garsiam, prezidentu ar karaliumi? (Juokiasi.) Tik apie žemiškus dalykus.
– Be ko diena prarastų prasmę?
– Be šeimos, bičiulių, kurie man ir kolegos, be svečių, kurie yra didelis įkvėpimo šaltinis. Ir, žinoma, be „esu ir noriu būti“.
– Kaip atsipalaiduojate?
– Įtemptai. (Juokiasi.) Dukrytės pietų miegas, skvošo valandėlė, bandelė su razinomis arba laisviausios savaitės dienos – sekmadienis ir pirmadienis – Druskininkuose.
– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?
– Manau, tai vadinama „skūra“, arba supratimas, kad kuo daugiau darysi ir norėsi, tuo daugiau tavęs nemėgs. Deja, tai tiesa. Neigiamų emocijų stengiuosi nematyti ir į jas nereaguoti asmeniškai.
– Blogiausias įprotis?
– Turiu nemažai. Po darbo, vėlai vakare, surūkau cigaretę (tai būna tik po darbo, niekada – dienos šviesoje). Be galo mėgstu vyną šalia maisto ir maistą šalia vyno. Neatsispiriu tobuliems vafliams – juk tai irgi įprotis!
– Ką naujo norėtumėte išmokti?
– Tikiuosi, klausiate kokių 10 dalykų. Karantinas parodė, kad nesnausi būdamas stalius ar šaltkalvis. Tikrai du iš tų dalykų. Turiu daugiametę svajonę būti kūno kultūros ar kurios nors atšakų – pilateso, kūno rengybos treneriu. Man rūpi ir menas. Ko daugiau? Jei pavyktų, keleto kalbų: ispanų, tada nebus sunki italų. Ten skanu. Kai ateis tam tikras amžius – petankė bus mano sportas.
– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą ir kodėl?
– Kartą esu daręs vakarienę, kai vakarieniavo aktorius Christopheris Walkenas. Tik neturėjau galimybės ir laiko jį pakalbinti. Jo balso tonas ir išmintis pasirodė nerealūs. Norėčiau jį pasisodinti prie šefo stalo ir jam asmeniškai suorganizuoti keleto valandų degustaciją, kur išgirsčiau atsakymus į tai, ko norėčiau paklausti.
– Jei nebūtumėte tas, kas esate, kuo norėtumėte tapti?
– Dažnai kyla klausimas: jei skrosčiau bangas banglente, ar būčiau tas, kuo noriu?
– Kur, jei ne Lietuvoje, norėtumėte gyventi?
– Danijoje žinočiau, kaip gyventi. Sunkiai drįsčiau, bet labai traukia Australija. Realiausiai skambėtų Bilbao ar San Sebastianas Ispanijoje, Apulija Italijoje ar Algarvė Portugalijoje.
– Drąsiausias sprendimas?
– Po šmeižtų ne nusileisti, o pakilti kaip Feniksui ir pasirinkti savo kelią, kuriuo einu dabar. Vakarienė be pasirinkimo, kada ateiti ir ką valgyti, būtų vakaro ašis.
– Įsimintiniausias nuotykis?
– San Salvadoro turgus, autobusas be stabdžių ir apsauga, kurios neprašėme. Pasirodo, ten neturėjome būti.
– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?
– Visko ir visada. Net keista, bet taip, planuojame įsigyti didesnį šaldytuvą, nes dabartiniame viskas netelpa. Nuo paruoštukų iki šaltienų, paštetų ir tų pačių pirktinių padažų kasdienybei paįvairinti.
– Vaisiai ar saldumynai?
– Geriausia – jų derinys.
– Mėgstamiausias posakis?
– Nežiūrėk į kitus. Labai seniai mama tai pasakė. Įstrigo ne tik man.
– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?
– Sergio Hermano knyga „Desire“. Tai šefo, kuris sugebėjo pasiekti profesinių aukštumų ir šeimos pusiausvyros, dienoraštis.
– Kokią kosmetiką naudojate?
– Atsikeliu ir varau. (Juokiasi.) Mano dama išmokė norėti pasitepti drėkinamuoju kremu, užsidėti vienokią ar kitokią veido kaukę ir kartais nusišveisti veidą ir kūną kažkokia priemone, kuri man patinka.
– Meilė – tai...
– Gyvenimo dalis, kuri prasideda nuo paties savęs ir tik tada atrandama aplinkai. Savamokslis pasakymas, bet tai visiška tiesa.
– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?
– Taip, kaip ir noriu – tokį, koks esu.
