Ieškodama atsakymo vieną vakarą keliavau sostinės Senamiesčio gatvelėmis.
Ir štai – tūkstančiais spalvotų kankorėžių pasipuošęs restorano „Balzac“ fasadas.
Kaip kilo ši idėja ir ar įmanoma ką nors panašaus susikurti savo namuose?
Kai stabtelėjusi prie kankorėžių bandžiau įspėti, kaip jie pritvirtinti, iš restorano išėjo direktorė Jadvyga Lobul.
„Nieko čia sudėtingo. Sukurti tokį natūralų interjerą, kur nėra nė vienos pirktos puošmenos, užtruksite tris mėnesius“, – nusijuokė moteris. Ir papasakojo savo kūrinio istoriją.
„Kankorėžius renkame jau nuo rugsėjo. Kur? Gražiausi, didžiausi kankorėžiai Saulėtekio miškuose“, – išduoda paslaptį ponia Jadvyga.
Su krepšiais ji su kolegomis į mišką važiavo ne kartą, nes sunku apskaičiuoti, kiek jų reikės. Rinko kuo didesnius. Iš pradžių buvo paskaičiavę, kad prireiks 3000 kankorėžių, jų prisirinko per tris savaitgalius. Bet neužteko norint padengti jais visą restorano fasadą – prireikė net 5000 kankorėžių.
Bet krūvos kankorėžių, suverstų restorano kieme, – tik darbo pradžia. Po to kiekvieną jų reikia nuvalyti, kai kuriuos, drėgnus, net padžiovinti orkaitėje. Po to prasideda spalvinimas.
„Susitempėme iš rūsio visus dažus, kuriuos tik radome, prisipirkome naujų. Aišku, geriausiai tinka tie, kurie nepaslepia kankorėžio faktūros. Kiekvieną kankorėžį spalvinome dviem spalvomis – jų galiukus teptuku dažėme kita spalva. Ir taip kiekvieną iš tų 5000 kankorėžių.
Po to juos reikėjo priklijuoti prie medžio plokščių, jas pritvirtinome prie fasado. Nelengva vieną kankorėžį priderinti prie kito. O gal sunkiausia buvo tarp jų išvedžioti lemputes, nes kankorėžiai neklauso, pastumti supyksta, nulūžta. Reikia vėl keisti naujais. Dalį kankorėžių perdūrėme yla, po to adata, įvėrėme siūlus. Juos sukabinome ant eglių šakų, taip pat nupurkštų dažais. Jei norite, kad jūsų instaliacija blizgėtų, radome būdą – išpurkšti tą vietą plaukų laku ir priberti blizgučių. Jie puikiai prilips“, – pasakojo moteris.
– Kodėl sugalvojote kalėdinei puošybai naudoti kankorėžius? Juk su jais tiek daug rankų darbo, tiek daug reikia skirti laiko?
– Mums labai norisi viską sukurti savo rankomis. Žvilgtelėkite į salės lubas – jose išklijuota 20 000 vyno kamštelių. Klijuojame jau visi metai.
Ilgai šiemet mąstėme, kaip pasipuošti. Kai darai viską iš širdies, savo rankomis iš natūralių, miške surastų medžiagų, tai jaudina žmones.
Mes visi pasiilgę natūralumo, visi esame atėję iš vaikystės, iš tėvų namų atsinešę to tikrumo ilgesį. Mūsų vitrina net kvepia mišku. Čia kiekviena puošmena natūrali.
Pats miškas turi labai stiprią energiją. Pamanėme, kad žmonės tiesiog ilsėsis, medituos tokioje aplinkoje. Mūsų idėja buvo ir panaudoti daug spalvų.
Pamatėme, kad pasirinkome teisingai. Kiekvieną kankorėžį, kiekvieną šakelę dažėme, tvirtinome su didele meile ir jaučiame, kad žmonės, sustoję prie vitrinos, grožėdamiesi ja, siunčia ir mums daug meilės, daug gerų emocijų. Ko ypač dabar, per pandemiją, labai trūksta. Dalytis meile – juk tai ir yra šv.Kalėdų dvasia.
Žmonės domisi, kaip tvirtinami, dažomi tie kankorėžiai, ir dažnas sako, kad patys namus bandys puošti panašiomis dekoracijomis. Prisimins vaikystę.
Taip, galėjome šiam darbui pasamdyti ir dekoratorius. Bet kai daro kas kitas, tiek širdies neįdės. O kai patys tiek laiko plušome, įdėjome daug jausmo.
Tai ir padėka žmonėms už praėjusius karantino metus, kad mus taip palaikė sunkiu metu. Mes mielai pasidalijame su praeiviais, sustojusiais prie mūsų vitrinos, savo patirtimi. Kad ir jie su vaikais drauge susikurtų kankorėžių dekoracijas. Tai suvienija visą šeimą.
