Pasitelkusi garsias sportininkes Eglė Čekanavičiūtė įrodė, kad stilingos gali būti ir standartų neatitinkančios moterys

Lietuvos moterų krepšinio rinktinės kapitonė Gintarė Petronytė nesitikėjo tapti modeliu mados fotosesijoje. Bet Paryžiuje kurianti Eglė Čekanavičiūtė (35 m.) pasikvietė keletą garsiausių Lietuvos sportininkių pristatyti naujausios suknelių kolekcijos įvairaus sudėjimo moterims.

 Pasitelkusi garsias sportininkes Eglė Čekanavičiūtė įrodė, kad stilingos gali būti ir standartų neatitinkančios moterys.
 Pasitelkusi garsias sportininkes Eglė Čekanavičiūtė įrodė, kad stilingos gali būti ir standartų neatitinkančios moterys.
Eglės mama dizainerė ir konstruktorė Gražina Čekanavičienė bei sūnūs Marius ir Jonas – didžiausia palaikymo komanda.
Eglės mama dizainerė ir konstruktorė Gražina Čekanavičienė bei sūnūs Marius ir Jonas – didžiausia palaikymo komanda.
Krepšininkė Gintarė Petronytė.
Krepšininkė Gintarė Petronytė.
Plaukikė Ugnė Mažutaitytė.
Plaukikė Ugnė Mažutaitytė.
Krepšininkė Giedrė Labuckienė.
Krepšininkė Giedrė Labuckienė.
Lengvaatletė Agnė Jonkutė.
Lengvaatletė Agnė Jonkutė.
Lengvaatletė Austra Skujytė.
Lengvaatletė Austra Skujytė.
Dviratininkė Simona Krupeckaitė.
Dviratininkė Simona Krupeckaitė.
Eglė Čekanavičiūtė savo „Suknelių sportui“ kolekciją pristatė Lietuvos ambasadoje Paryžiuje.
Eglė Čekanavičiūtė savo „Suknelių sportui“ kolekciją pristatė Lietuvos ambasadoje Paryžiuje.
Eglę per kolekcijos pristatymą ambasadoje palaikė ir mylimasis prancūzas Adamas.
Eglę per kolekcijos pristatymą ambasadoje palaikė ir mylimasis prancūzas Adamas.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Jan 26, 2022, 7:38 PM, atnaujinta Jan 28, 2022, 10:21 AM

Paryžiaus širdyje esančiame Montenio aveniu akys raibsta nuo spalvų vitrinose, dekoracijų ir kvepiančių mados butikų. Per čia ėjo kasdienis E.Čekanavičiūtės kelias, kai ji dirbo mados namuose „Nina Ricci“. Dabar dizainerė tik kartais užsuka į prašmatnią, bet ne visiems prieinamą Paryžiaus dalį, kad pasižvalgytų, ar tame pasaulyje kas nors keičiasi.

„Man atrodo, kad mados pasaulyje dabar sausra, visi verda vienoje sriuboje, gamina per daug ir labai panašiai. Jau seniai reikia permąstyti visų tų mados namų, mados savaičių egzistavimą. Po trylikos metų darbo jaučiu, kad turiu ką pasakyti, o ar kas nors paklausys – pažiūrėsime“, – kalbėdama su „Stiliumi“ savo namuose Paryžiaus priemiestyje sakė E.Čekanavičiūtė.

Prabudęs po pokaičio miego pravirko jos mažylis sūnus Marius. Vyresnysis Jonas – darželyje. Jau keletą metų aplink ropoja vaikai, galvoje – minčių uraganas.

Dizainerė nebeturi laiko paryžietiškuose bistro ar gatvėje ilgai gurkšnoti kavos ir stebėti praeivių, jų aprangos ir tendencijų. Dizaino studiją ji įsirengė savo namuose, kūrybą ir darbus derina su mamos pareigomis. Du berniukus ji augina kartu su sutuoktiniu prancūzu Adamu.

„Bet aš vis tiek važinėju į Paryžių, nes turiu darbų ir ten“, – sakė dizainerė.

Be kūrybos, ji dar dėsto drabužių dizainą daugelio svajonių universitete ant Senos kranto – Prancūzijos mados institute „Institut Français de la Mode“.

E.Čekanavičiūtė savo vardą užsitarnavo dirbdama mados namuose „Dior“, „Nina Ricci“, „Margiela“, „Celine“. Apie nepaprastą merginos iš Kauno karjerą rašė kone visi Lietuvos žurnalai ir leidiniai, ji dalijo interviu apie kitiems neprieinamus užkulisius, bet niekada nesibaimino kritiškai žvelgti į su mados industrija susijusią tuštybių mugę.

„Visi kuria daug, dažnai kolekcijų kūrimas vyksta tik dėl to, kad taip reikia. Atėjo pandemija, pradėta kalbėti, kad reikia keistis, bet ir vėl niekas nesikeičia, – pečiais gūžtelėjo E.Čekanavičiūtė. – Mano gyvenime atėjo metas, kai gimus vaikams ir prasidėjus pandemijai neišvengiamai pradėjau klausinėti savęs, ką noriu daryti su visa savo patirtimi. Man atrodė keista, kad mados industrija visai nesigilina, ko žmonėms iš tiesų reikia, ir vietoj to kuria produktus aukštoms ir lieknoms, ant kurių bet kas atrodys gražiai. Jokio iššūkio! Bet realybė juk kitokia.“

Ilga mėlyna suknelė, platėjanti nuo liemens, išryškina olimpinės vicečempionės Austros Skujytės raumeningas rankas ir nugarą. Su juoda suknele plačiu sijonu iki kelių šypsodamasi sukasi dviratininkė Simona Krupeckaitė, neslepianti savo stiprių šlaunų raumenų. 196 cm ūgio krepšininkė G.Petronytė su elegantiška suknele pozuoja prieš fotoobjektyvą nesusikausčiusi, nors ne taip dažnai turi progų išlįsti iš sportinio kostiumo.

„Su tokia suknele galėčiau bėgti į aikštę ir žaisti krepšinį, ji visai nevaržo, – juokėsi 32 metų G.Petronytė, rungtyniaujanti Venecijos „Reyer“ klube. – Su ja jaučiuosi moteriškai, bet neįpareigojamai. Norėjau dalyvauti šiame projekte, nes jis parodo, kad moterys būna visokios.“

Ne tik sporto pasaulyje. Bet kurio miesto gatvėse akivaizdu, kad žmonių yra įvairių ir kūno sudėjimo, ir amžiaus požiūriu, tačiau mados pasaulis orientuojasi tik į 36–38 dydžio drabužius. E.Čekanavičiūtė norėjo kurti dirbtinių standartų neatitinkančioms moterims ir prieš keletą metų pradėjo projektą „Gowns for Sport“ („Suknelės sportui“).

„Sportu galima vadinti aktyvų gyvenimą. Visi mes kur nors bėgame ir skubame, – sakė dizainerė, nusprendusi sukurti suknelių liniją iš itin elastingo mikropluošto, o jų pristatyti pasikvietė garsias sportininkes. – Aukšto lygio sportininkės turi savitą kūno sudėjimą, kurį suformavo treniruotės: ar plačius pečius, ar labiau išreikštus šlaunų raumenis, ar ką nors kita.

Gal todėl dažnai nežiūrime į sportininkes kaip į moteris? Be to, sportinė apranga dažnai belytė ir apskritai šiais laikais dažniau mūvime kelnes, nors suknelės yra toks universalus drabužis! Man norėjosi išreikšti moteriškumą per sukneles, su kuriomis galima bėgti per gyvenimą.“

G.Petronytė pasakojo, kad kartais žmonės nustemba, kai ją sutinka pasipuošusią, nes įpratę matyti su krepšinio apranga, surištais plaukais ir be jokio makiažo.

„Bet šokas gali būti ir pamačius natūraliai atrodančią moterį, jei šiaip ji visada eina į darbą pasipuošusi ir pasidažiusi, – sakė Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėja. – Man norėtųsi, kad visuomenėje nebūtų tokių stereotipų, kad visos turi atrodyti kaip iš žurnalo. Gyvendama Venecijoje kasdien miesto gatvėse matau įvairiausių žmonių iš viso pasaulio. Moteris gali būti graži ir aukšta, ir žema – visokia. Ypač svarbu, jog mergaitėms neatrodytų, kad raumenys – tai nemoteriška ir negražu, todėl jos net neina į sportą. Eglės projektas parodo kitokią moteriško pasaulio pusę, kuri ne mažiau teisinga.“

E.Čekanavičiūtės vadovė „Nina Ricci“ mados namuose mėgdavo dirbti užsikėlusi kojas ant stalo ir rūkydama cigarą. Taip ji tarsi norėdavo parodyti savo įtaką ir valdžią. Bet, lietuvės manymu, moterų stiprybė nebūtinai turi reikštis agresyviu elgesiu ir išvaizda.

„Mes galime būti stiprios ir vilkėdamos sukneles“, – įsitikinusi E.Čekanavičiūtė.

Siuvimas ir drabužių dizainas užkoduotas šios dizainerės genuose. Vaikystės nuotraukoje ji, dar visai mažytė, sėdi krepšyje ir žiūri, kaip greta prie siuvimo mašinos dirba jos mama. Netoli Žaliakalnio Kaune dizainerė ir konstruktorė Gražina Čekanavičienė iki šiol turi savo ateljė.

Siuvo ir mamos senelis. Lietuviškos spaudos draudimo laikais jis grįždavo namo su ryšuliu medžiagų iš Tilžės, kur būdavo spausdinamos lietuviškos knygos, paslapčia atveždavo ir jų. Knygnešys siuvimo išmokė ir savo dukterį, ji siuvo net būdama 90-ies, o meilę ir įgūdžius perteikė ir dukterėčiai.

„Stebėdama tetą ir mamą sukaupiau visą estetikos ir vertybių bagažą. Man atrodė įdomus asmeninis požiūris į drabužio kūrimą, pritaikytą kiekvienam kūno sudėjimui. Po truputį pradėjau piešti eskizus ir pradžioje užsibrėžiau aprengti savo tetas, pusseseres, drauges – juk visoms reikia gerų drabužių. Neteisinga, kad parduotuvėse drabužiai tik labai lieknoms.

O jei turi didesnę krūtinę ar plačius klubus, esi aukštesnė arba žemesnė, turi gerai paieškoti“, – sakė E.Čekanavičiūtė.

Kai ji sumanė sukurti naująją suknelių įvairaus sudėjimo moterims kolekciją, į procesą iš karto įtraukė savo mamą. Dizaino konstravimas vyko Paryžiuje, o pati gamyba – Kaune. Iššūkiu tapo bandymai sugaudyti visas sportininkes, sutikusias dalyvauti projekte.

Dviratininkė S.Krupeckaitė intensyviai rengėsi Tokijo olimpinėms žaidynėms, krepšininkė G.Petronytė rungtyniavo Italijoje, o Giedrė Labuckienė – Ispanijoje. Į matavimus tarp treniruočių reikėjo prisikviesti ir plaukikę Ugnę Mažutaitytę, lengvaatletes A.Skujytę ir Agnę Jonkutę.

Paskui vyko fotosesijos, per kurias fotografas Linas Masiokas ir kūrybos guru Rūta Kiškytė stengėsi atskleisti savo neeilinių modelių grožį ir suknelių išskirtinumą. Prie viso proceso nemažai prisidėjo ir projektą padėjo įgyvendinti Eglės brolis Linas.

„Man įdomu grįžti prie klasikos, šių suknelių linijos – patikrintos laiko, tačiau kiekviena siūlė yra išieškota, pritaikyta kitam kontekstui. Suknelės šiek tiek laisvos, bet prilaikančios figūrą, – pasakojo E.Čekanavičiūtė. – Svarbiausia – ypatingas audinys iš mikropluošto, pagamintas pasitelkus aukščiausias technologijas. Jis krinta kaip prabangus šilkas, bet nesiglamžo, leidžia kvėpuoti, jį galima plauti skalbimo mašinoje.

Dažniausiai iš jo gaminami aukščiausios kokybės sporto drabužiai, maudymosi kostiumėliai. Kasdienius drabužius siūti iš šios medžiagos bandžiau dar tada, kai dirbau mados namuose „Celine“ ir „Nina Ricci“.

Tokie garsių mados ženklų pavadinimai lietuvės karjeroje daro įspūdį žinant, kaip sunku tame pasaulyje prasimušti atvykėlei iš nedidelės šalies, nutolusios nuo svarbiausių podiumų. Bet E.Čekanavičiūtė nuo pat pradžios drąsiai, o gal naiviai ėjo pirmyn savo svajonių link.

Į lietuvę visi keistai šnairavo, kai stodama į prestižinį Šv.Martyno meno ir dizaino koledžą Londone ji pasirodė su nedideliu savo darbų segtuvu. Visi kiti talentai komisijai nešė didžiulius darbų aplankus.

„Tik tiek atsinešei?“ – antakius pakėlė komisijos narys.

Bet peržiūrėję tuos kelis E.Čekanavičiūtės darbus, kuriuose atsispindėjo ir kūrybiškumas, ir puiki piešimo technika, išrankūs koledžo dėstytojai ją atrinko.

Savo mažyčiame kambarėlyje Londone ant sienos kaunietė pasikabino savo dievuko dizainerio Johno Galliano, kuris tuo metu vadovavo „Dior“, nuotrauką. Ji net įsivaizduoti negalėjo, kad po kelerių metų ir pati dirbs su J.Galliano, kasdien žengs pro pompastiškų mados namų Paryžiaus Montenio aveniu duris.

„Buvau jauna studentė, gavusi praktiką „Dior“, net nežinojau, kodėl man taip pasisekė. „Dior“ istoriją jausdavau kiekviename koridoriuje, o dalyvauti „Dior“ mados šou buvo tikras kosmosas. Ta pompastika, plunksnos ir nėriniai, labai aukšti kulnai, ypač įdomios medžiagos – viskas tarsi mados teatras, o apranga nereali. J.Galliano buvo ir yra tikras genijus“, – pasakojo E.Čekanavičiūtė.

Ši praktika tapo tramplinu. Ji pateko į visiškai kitokius – avangardisto Martino Margielos mados namus. Pradžioje lietuvė čia kūrė aksesuarus, o vėliau dirbo prie moterų kolekcijos dizaino.

Kiekvienoje karjeros stotelėje ji sėmėsi tokios patirties, apie kurią jauni dizaineriai visame pasaulyje gali tik pasvajoti. Vien ką reiškė darbas mados namuose „Celine“ Londone su britų mados legenda Phoebe Philo!

„Ji be galo meniška asmenybė, bet man patiko, kad kartu ji buvo arti realybės. Ji man padėjo suprasti, kad mada yra mada, bet galiausiai tą drabužį kam nors reikės nešioti, su juo keliauti, jį skalbti“, – sakė E.Čekanavičiūtė, iš Londono grįžusi gyventi į Paryžių.

Čia ji dirbo „Nina Ricci“ meno direktoriaus Guillaume’o Henry dešiniąja ranka, o kai jis netikėtai pasitraukė, pati kūrė įžanginę pavasario kolekciją.

Po to lietuvė ėmėsi pavienių projektų įvairiuose mados namuose, bet daugiau laiko skyrė vaikams ir savo asmeninei kūrybai – arčiau klienčių, be spaudimo kurti kuo daugiau ir kuo greičiau.

„Man norėjosi suvokti, dėl ko mes visa tai darome“, – sakė dizainerė.

Plačiai šypsodamasi savo svečiams rudenį ji pristatė savo „Suknelių sportui“ kolekciją Lietuvos ambasadoje Paryžiuje ir mažiausiai išgyveno, kad tai ne Paryžiaus mados savaitė, o interviu prie jos vardo nebepridėtas titulas „kurianti „Dior“ ar „Nina Ricci“ dizainerė“.

Durų visiems laikams E.Čekanavičiūtė neuždarė, bet dabar džiaugiasi pradėjusi savo kelią: „Mano kelionė su didžiaisiais mados namais nesibaigia, bet aš laukiu ir tikiuosi, kad jie pakeis savo mąstymą ir požiūrį į nepasiekiamo grožio sampratą.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.