Batų imperiją paveldėjęs ir verslą plečiantis B. Maslauskas: „Tėtis tarsi visuomet rengė savo mirčiai“

Lietuviškas prekės ženklas „Batų namai“ neatsiejamas nuo rankų darbo avalynės gamybos pirmeivio šalyje Žano Maslausko (1975–2019) vardo. Anapilin iškeliavusio kūrėjo įmonę prieš kelerius metus perėmęs jo vyresnėlis sūnus Benas (25 m.) į priekį žengia kone devynmyliais žingsniais: patobulinus batų gamybos procesą ir prekės ženklo pavadinimą pakeitus į „Mas Laus“ šeimos verslas galutinai nusprendė išplaukti į platesnius vandenis.

 Benas Maslauskas sėkmingai tęsia tėčio verslą.<br> Lrytas.lt koliažas.
 Benas Maslauskas sėkmingai tęsia tėčio verslą.<br> Lrytas.lt koliažas.
Beno žmona Gintarė rūpinasi avalynės dizainu.<br>G.Minelgaitės-Dautorės nuotr.
Beno žmona Gintarė rūpinasi avalynės dizainu.<br>G.Minelgaitės-Dautorės nuotr.
Avalynės kūrėjai Žanas Maslauskas ir Gintarė Petreikytė.<br>G.Minelgaitės-Dautorės nuotr.
Avalynės kūrėjai Žanas Maslauskas ir Gintarė Petreikytė.<br>G.Minelgaitės-Dautorės nuotr.
Žanas Maslauskas.<br>G.Minelgaitės-Dautorės nuotr.
Žanas Maslauskas.<br>G.Minelgaitės-Dautorės nuotr.
Žanas Maslauskas ir Gintarė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Žanas Maslauskas ir Gintarė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Žanas Maslauskas su žmona.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Žanas Maslauskas su žmona.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Žanas Maslauskas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Žanas Maslauskas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Žanas Maslauskas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Žanas Maslauskas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Žanas Maslauskas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Žanas Maslauskas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Žano Maslausko (dešinėje) darbą tęsia jo sūnus Benas su žmona Gintare.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Žano Maslausko (dešinėje) darbą tęsia jo sūnus Benas su žmona Gintare.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Gintarė buvo Žano mokinė, tad tėtis tarsi pastūmėjo Beną tuoktis.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Gintarė buvo Žano mokinė, tad tėtis tarsi pastūmėjo Beną tuoktis.<br> Asmeninio albumo nuotr.
„Mas Laus“ kolekcija. <br> Asmeninio albumo nuotr.
„Mas Laus“ kolekcija. <br> Asmeninio albumo nuotr.
„Mas Laus“ kolekcija. <br> Asmeninio albumo nuotr.
„Mas Laus“ kolekcija. <br> Asmeninio albumo nuotr.
„Mas Laus“ kolekcija. <br> Asmeninio albumo nuotr.
„Mas Laus“ kolekcija. <br> Asmeninio albumo nuotr.
„Mas Laus“ kolekcija. <br> Asmeninio albumo nuotr.
„Mas Laus“ kolekcija. <br> Asmeninio albumo nuotr.
„Mas Laus“ kolekcija. <br> Asmeninio albumo nuotr.
„Mas Laus“ kolekcija. <br> Asmeninio albumo nuotr.
„Mas Laus“ kolekcija. <br> Asmeninio albumo nuotr.
„Mas Laus“ kolekcija. <br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (17)

Lrytas.lt

Jan 28, 2022, 2:31 PM

Kėdainiškis Ž.Maslauskas garsėjo ne tik kaip savo amato žinovas, bet ir kaip nenuilstantis svajotojas. Kurti batus jis pradėjo 1995-aisiais, 2006 m. gimtinėje jau atidarė šiuolaikiškas batų dirbtuves, po dvejų metų pristatė savo pirmąją batų kolekciją. Dar pačioje jaunystėje Žanas svajojo atidaryti batų fabriką, o paskui – kad jo verslą perimtų vaikai ir kad šeima įsikeltų į namą Kėdainių rajone. Kūrėjas taip pat norėjo, kad jo batai vieną dieną kaukšėtų kitų šalių miestų grindiniais, – net paskutinis jo sukurtas batų modelis pavadintas skambiai – „Pasaulis“.

Dar Žanas mėgo džiazą. Regis, aktyvaus tempo bei permainingo skambesio muzikos žanras padiktavo ir jo darbo ritmą – vyras dirbo daug ir sunkiai.

„Stengiuosi saugoti sveikatą, bet geriausias vaistas man – darbas“, – yra sakęs jis. Cukriniu diabetu sirgęs, kelias akių operacijas patyręs ir paskutiniais metais kas savaitę inkstų dializę kentęs kėdainiškis mirė savo mėgstamiausią savaitės dieną – penktadienį. Aštuntojo infarkto neatlaikęs Ž.Maslauskas norėjo, kad džiazo muzika skambėtų ir per jo laidotuves.

Nuo kūrėjo mirties praėjus dvejiems metams jo dirbtuvėse vis dar netyla spragsinčių mašinų muzika. Versle besisukantys Žano žmona Jurgita (42 m.), vyresnėlis Benas ir talentinga jo mokinė, sūnaus žmona Gintarė (25 m.) pildo kūrėjo svajones.

Prieš metus susituokę Ž.Maslausko pirmagimis bei marti jo svajonių name įmūrijo paskutinę plytą ir šiuo metu yra tarp kelių batų gamintojų pasaulyje, savo pirkėjams siūlančių batų dizainą susikurti patiems.

„Nuo savo darbo pradžios atostogų išėjęs buvau vos kelis kartus. Penkti–šešti įmonės metai yra sudėtingiausias laikotarpis – arba tu iškyli, arba bankrutuoji“, – įsitikinęs išvaizdą iš motinos, o charakterį iš tėvo paveldėjęs B.Maslauskas.

– Benai, batų dirbtuvėse sukatės nuo pat vaikystės, amžinatilsį jūsų tėvas taip pat norėjo verslą palikti ateities kartoms. Vis dėlto ar neknietėjo savęs išbandyti kitoje veikloje? Juk buvote išvykęs mokytis ir žaisti krepšinio į Jungtines Valstijas.

– Viskas buvo atvirkščiai. (Juokiasi.) Taip, batų dirbtuvėse sukausi nuo vaikystės, tačiau atsidurti batų versle niekada neturėjau nė minties. Priešingai – save bandžiau visur, tik ne ten, kur dirbo mano tėvai.

Pabandyti rimčiau padėti tėvams nusprendžiau būdamas dvidešimties. Pamažu įsitraukiau į šį verslą visa galva, viskas pasirodė be galo įdomu.

– Tuometinių Batų namų vadovu tapote būdamas jau dvidešimt vienų metų. Su kokiais iššūkiais tuomet teko susidurti jums – jaunam, patirties versle neturinčiam vadovui?

– (Atsidūsta.) Tie iššūkiai kasmet tik didėja. Galima net teigti, kad jie auga kartu su patirtimi, – įgijęs patirties imi matyti keletą žingsnių į priekį. Kai buvau jaunesnis vadovas, dorodavausi tik su kasdieniais iššūkiais ir tai atrodydavo išties sunku. Dabar problemų yra kur kas daugiau ir kur kas sudėtingiau išsprendžiamų.

Be to, kai esi jaunas ir veiki sename batsiuvių versle, tavęs niekas nepripažįsta: nei tavo darbuotojai, nei tiekėjai, nei galimi partneriai – visi į tave žvelgia kaip į vaiką.

Lietuvoje šeimos verslo sąvoka apskritai yra iškreipta – visi mano, kad pakeitęs tėvus versle ateini pasiimti jų pinigų, prikrėsti nesąmonių, išlaidauti ir tiesiog nieko nedaryti.

Kad mano tikslas yra kitoks, darbuotojams teko įrodyti, nes jie nenorėjo klausyti jauno žmogaus, kurio vaikystę, augimą matė savo akimis! Viso gamybos proceso ypatybių teko išmokti pačiam ir parodyti, kad jį įgyvendinti galiu geriau už juos. Tik tada jie mane pripažino kaip vadovą.

Trumpai tariant, norėjau daug ką keisti, norėjau, kad daug kas būtų daroma kitaip, nei jie buvo įpratę, o viską pakeisti iš pamatų buvo tikrai sudėtinga.

Iš esmės mūsų šeimos įmonei yra dvidešimt penkeri metai, tačiau viskas radikaliai pasikeitė per pastaruosius penkerius metus.

– Taigi kas pasikeitė?

– Išaugo darbuotojų ir drauge gaminamų batų skaičius. Gamybos proceso, kurį tėtis buvo puikiai suplanavęs, nekeitėme, tik jį patobulinome, pagreitinome.

Anksčiau, kai pradėjau dirbti, pagamindavome 3–4 batų poras per savaitę, o šiuo metu – apie 20–25 poras per dieną.

Anksčiau apsilankyti pas tiekėjus užtekdavo kartą per mėnesį, o dabar tenka itin atsakingai organizuoti žaliavų tiekimą. Juk, kitaip nei fabrike, kasdien siuvame skirtingų modelių ir dydžių batus.

Tai gamykliškai yra labai sudėtinga. Todėl kai apie savo veiklą papasakoju įvairiems užsienio gamintojams, jiems atrodo, kad darome visišką nesąmonę.

O kur dar lietuviai pirkėjai, norintys kokybiškos prekės už masinės gamybos batų kainą arba visuomet laukiantys didelių nuolaidų...

Apskritai savo prekės ženklo kartelę esame iškėlę labai aukštai. Esame maksimalistai – ir gyvenime, kaip šeima, ir versle. Norime, kad viskas būtų tobula. Žinoma, klaidų pasitaiko visur, bet kasdien siekiame, kad mūsų darbai būtų aukščiausios vertės.

Būna labai skaudu, kai žmonės, pamatę mūsų kurtų batų kainą, klausia: „Kodėl aš turėčiau mokėti 250 eurų? Juk tiek pat galėčiau sumokėti už „Gucci“ batus!“ Keista, nes skiriasi tik vardas. Abiejų prekės ženklų – „Mas Laus“ ir „Gucci“ – kokybė ir dizainas yra tokio pat aukšto lygio. Manau, jog savo vietinius gamintojus tiesiog labai nuvertiname.

– Jūsų žmona Gintarė buvo jūsų tėvo mokinė, kartu jie sukūrė ne vieną batų kolekciją. Kas dabar veda kūrybinę „Mas Laus“ liniją?

– Gintarė. Jai puikiai sekasi. Gintarė daro viską – nuo batų eskizų iki jų perdavimo į gamybą. Ji yra nuostabi dizainerė, kurianti pasaulinio lygio kūrinius. Tuo metu aš esu atsakingas už gamybą, rinkodarą ir visa kita.

– Yra sakoma, jog ir Žanas buvo puikus mokytojas, kad jo ir Gintarės kuriamų batų dizainą sunku atskirti. Vis dėlto gal batų kūryboje išryškėja koks unikalus Gintarės braižas?

– Jų, kaip dizainerių, braižas labai skirtingas. Žinoma, kai tėtis buvo gyvas, juodu pasidalydavo idėjomis, detalėmis, batų stilius susipindavo. Vis dėlto mūsų kuriami batai neturi vienos bendros stilistikos, Gintarė kuria tai, ką ji nešiotų pati, natūralu, kad ir mūsų dizainas tapo jaunatviškesnis.

Vis dėlto nuolatiniai mūsų klientai Žano ir Gintarės kurtus modelius atskiria labai lengvai.

– Žanas save vadino amatininku, o ne verslininku. Ar jūs apie save pasakytumėte tą patį? Esate pasakojęs, kad grįžęs iš ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto tėvą pamokydavote verslo subtilybių.

– (Juokiasi.) Žinote, kiekvienas į universitetą atvykęs žmogus mano, kad viską puikiai supranta. Ir aš manydavau, kad galbūt kai ką geriau suprantu už tėtį. Bet dabar jau manau kitaip.

Verslas yra slidus. Save vadinti verslininku ar sakyti, kad sėkmingai sukūrei verslą, iš tiesų yra rizikinga, nes sėkmė gali nusisukti per pusdienį.

Taip, esame kūrėjai, mums svarbi kūrybinė laisvė, bet pastaroji nėra įmanoma be finansinio stabilumo.

Kūrybinės idėjos dažniausiai yra brangios. Sukurti vieną batų kolekciją kainuoja tikrai ne dešimt ir ne penkiolika tūkstančių eurų.

Siekiame iš amatininkų tapti verslininkais, bet manau, kad mums to stabilumo dar trūksta, o ir kelyje į tai buvo padaryta nemažai klaidų. Juk kai būdamas dvidešimties vadovauji verslui, klaidos pirmuosius 2–3 metus yra neišvengiamos.

Sakyčiau, jog dabartinius metus galime vadinti klaidų taisymo metais. Pagalių į ratus taip pat kiša ir įmonės augimą stabdo koronavirusas, po truputį prasidedanti ekonominė krizė, bet bandome išsisukti.

– Jūsų tėvas yra sakęs, kad Gintarė yra labai panaši į jūsų motiną Jurgitą. Kaip jūs pats manote, į ką esate panašesnis – į motiną ar tėvą?

– Turiu ir mamos, ir tėčio charakterio bruožų. Kalbant apie išvaizdą visi sako, jog esu panašesnis į mamą. Tačiau esu toks pat greitai užsidegantis, maksimalistas ir idealistas kaip ir mano tėtis. Sakyčiau, jog charakteriu esu artimesnis jam.

– O koks jūsų jaunėlis brolis Haris (4 m.)? Gal ir jis jau spėjo susidomėti batais?

– Manau, jog tokių metų vaikai susidomi viskuo. Būna, kai jį pasiimu ir važiuojame pas mus į svečius, jis sako: „Broli, žinok, kai aš užaugsiu, dirbsiu pas tave.“ Bet kitą dieną, kai atvažiuoja, jau pareiškia: „Nusprendžiau būti policininku.“ (Šypsosi.)

Jis puikiai žino, kad gaminame batus, visiems pasakoja, jog jis pats juos siuva. Apskritai yra labai iškalbingas mažylis. Galbūt kai Haris bus vyresnis, jis iš tiesų susidomės šiuo verslu. Tuomet mes jam viską parodysime, įsileisime į verslo vidų. Vis dėlto tėtis ir mama manęs į verslą nestūmė, tėtis iš viso stūmė nuo jo kuo toliau, tad ir mes tikrai neplanuojame skatinti į šeimos verslą įsitraukti ir brolį. Tikime laisvu pasirinkimu. Kaip minėjau, šis verslas iš tiesų labai sudėtingas ir gyvenime galima užsiimti kur kas lengvesne veikla.

– Jūsų tėvas svajojo batus sukurti dainininkui Andriui Mamontovui. Ar ši jo svajonė išsipildė?

– Deja, šios svajonės nepavyko išpildyti. Bet manau, jog reikės pabandyti ją įgyvendinti. Būtų labai smagu.

– O gal yra kitų garsenybių, kurioms batus svajojate sukurti jūs arba jūsų žmona?

– Apie tokius dalykus nesvajojame. Klientų tikrai nesirenkame pagal jų žinomumą ar pasiekimus.

Tiesiog norime, kad mūsų batus nešiotų kuo daugiau žmonių. Svarbiausia, kad klientams patiktų patys batai, kad juos pirktų ne tik dėl taikomos nuolaidos.

Aišku, malonu, kai žinomi žmonės apsiavę mūsų batus pasirodo renginiuose, žurnaluose, naujienų portaluose. Žinomi žmonės dažnai yra apsiskaitę, daug keliaujantys. Jeigu jiems mūsų batai yra gražūs, vadinasi, darome gerai. Bet pasikartosiu – mums malonu gatvėje pamatyti bet kurį mūsų batais avintį žmogų.

– Dar jūsų tėtis svajojo batus eksportuoti į kitas valstybes, Vakarų Europą.

– Iš esmės dėl to ir pakeitėme prekės ženklą – iš „Batų namų“ tapome „Mas Laus“. Tiesa, tai norėjome padaryti jau labai seniai. Kai pradėjome rutulioti tokias idėjas, dar gyvas buvo ir tėtis. Tačiau niekaip nedrįsome.

Kadangi „Batų namų“ vardas buvo pernelyg lietuviškas, žinojome, jog turėsime arba kurti naują prekės ženklą, skirtą užsienio rinkoms, arba visiškai pakeisti dabartinį.

Sprendimą priėmėme per trejus metus ir tai buvo labai brangus sprendimas. Dar kartą teko užstatyti visą šeimos turtą ir pasiimti dar vieną didelę paskolą. Ar sprendimas pasiteisins, ar ne, dar nežinome. Keletas pardavimų į užsienio šalis jau įvyko. Svajojame tapti tarptautiniu prekės ženklu.

– Buvote minėjęs, jog birželio 13-ąją, per pirmąsias jūsų su Gintare vestuvių metines, pristatėte du projektus. Kaip suprantu, prekės ženklo keitimas buvo pirmasis?

– Taip. Antrasis projektas buvo mano labai didelė svajonė nuo darbo įmonėje pradžios. Tai 3D platforma, kurios padedamas klientas gali susikurti batus, pasirinkti batų ir raištelių spalvas. Sieksime, jog pirkėjas galėtų pasirinkti ir pado formą, susikurti odos raštą.

Esame treti ar ketvirti pasaulyje, turintys tokį įrankį, – mūsų modelių pasirinkimas yra didžiausias. Kiti prekės ženklai gali pagaminti tik vyriškus batus, turi tik 8–9 modelius.

Vėlgi tai yra gamybinis košmaras. Nežinia, ar lietuviai tam pasiruošę, – patiems susikurti dizainą yra didelė atsakomybė. Tačiau tikimės, jog per keletą metų šis įrankis išpopuliarės. Esame pastebėję, jog pasaulyje tendencijos keičiasi – masiškumą keičia individualumas, autentika.

– Kalbant apie vestuves galima teigti, kad jūsų tėvas pastūmėjo jus tuoktis – iš karto nujautė, jog Gintarė – jūsų vienintelė, kartu su tėvu vykote pirkti sužadėtuvių žiedo. Tikriausiai jis padėjo ir planuojant šventę?

– Jis mirė likus beveik metams iki vestuvių, tačiau žinojo jų vietą ir jam ji labai patiko. Daugiau padėti jis nesuspėjo.

– Jūs ir Gintarė buvote katalikai, bet susituokti nusprendėte Palangos evangelikų liuteronų bažnyčioje. Kodėl?

– Pasidomėti kitomis perspektyvomis mus paskatino draugas. Nuėjome į Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčioje laikomas mišias ir mus sužavėjo šios bažnyčios koncepcija.

Manau, jog ji artimesnė žmogui, čia kunigai nėra iškeliami aukščiau paprasto žmogaus. Kai sužinojome daugiau apie šios bažnyčios veiklą, pasirodė, kad joje yra tiesiog daug mažiau popsiškumo: jai nereikia paauksuotų kryžių, milijardus eurų kainuojančio turto, čia viskas vyksta natūraliau, tikriau.

Iš krikščionių katalikų bažnyčios esame persirašę į šią, evangelikų liuteronų. Tai ta pati krikščionybė, tik atskleista kitokia forma. Pereiti iš vieno tikėjimo į kitą nebuvo sudėtinga, užteko tiesiog persirašyti. Kaip ir minėjau, šioje bažnyčioje viskas vyksta paprasčiau. Pavyzdžiui, tiems, kurie nori susituokti katalikų bažnyčioje, reikia sumokėti gana nemažus pinigus ir išeiti specialius mokymus. Tuomet tenka už vestuvių ceremoniją nemažai atseikėti kunigui, o kur dar privalomieji sakramentai...

Evangelikų liuteronų bažnyčioje sakramentai irgi reikalingi, bet jokių mokymų nebuvo.

Tiesą sakant, vaikščioti į tuos mokymus mes neturėjome nei laiko, nei noro. Nežinau, ką apie santuoką gali papasakoti žmogus, kuris pats nėra susituokęs.

– Ar tėvas žinojo apie tokį jūsų pasirinkimą?

– Manau, kad taip. Matote, mūsų šeima nėra itin religinga, į bažnyčią niekuomet daug nevaikščiojome. Mano nuomone, kiekvienas tikime savaip. Mano tėtis Bažnyčia nelabai pasitikėjo, bet Dievą tikėjo. Tik savais būdais. Mūsų šeimoje laisvas pasirinkimas vyrauja visais klausimais.

– Minėjote, kad, kaip ir jūsų tėvas, esate maksimalistas, kad dėl verslo vėl teko užstatyti visą šeimos turtą. Nesunku suprasti, kad jūsų gyvenimas yra itin įtemptas. Kaip atsipalaiduojate?

– Sudėtingai. Padeda meditacija, tik ja per mažai užsiimu, padeda sportas – jau daugiau nei pusmetį stengiuosi per savaitę bent kelis kartus pasportuoti. Dar padeda buvimas su šeima ir draugais. Kol kas geriausio atsipalaidavimo būdo nesu atradęs.

Tiesiog šiuo metu yra toks gyvenimo etapas, turime labai daug dirbti, negalvoti apie darbą sau nelabai leidžiu apskritai.

– Gyvenimo karuselei lekiant milžinišku greičiu dar spėjote įsikelti ir į naujus namus Kėdainių rajone.

– Čia gyvename jau metus. Tai buvo tėčio, antra vertus, ir mūsų svajonės išsipildymas. Tą namą tėtis pradėjo statyti prieš dešimtmetį, kai išvykau į Jungtines Valstijas. Jis buvo labai spontaniškas žmogus. Nusprendė, kad jam reikia namo, susirado sklypą ant didelio šlaito, apaugusio žolėmis, susižavėjo ir nusprendė vieną dieną ten gyventi.

Tėtis mirė šio namo taip ir neužbaigęs, dėl sveikatos problemų jam niekas nesuteikė paskolos. Vis dėlto jam namą iki pusės pavyko pastatyti iš santaupų. Prie namo jis vykdavo kone kasdien. Vaikščiodavo apie jį kelias valandas, viską stebėdavo, kalbėdavosi su statybininku ir gerdavo kavą – jam namas buvo tarsi ramybės oazė. Manau, kad tai buvo jo atsipalaidavimo vieta.

– Po jūsų tėvo mirties praėjo kiek daugiau nei dveji metai. Sakoma, kad iš pradžių sunku matyti mirusiojo daiktus, nuotraukas, girdėti tariant jo vardą, skambant jam patikusias dainas. Po to skausmas pradeda trauktis. Ar jau pradėjo gyti jūsų širdies žaizdos?

– Mane tėtis tarsi visuomet rengė savo mirčiai. Iš jo išmokau susitvardyti sudėtingose situacijose ir toliau judėti į priekį. Kalbėti apie tėčio mirtį sunkiausia buvo pirmosiomis dienomis.

Po to į darbus kibau dar energingiau nei anksčiau ir tai man padėjo susidoroti su emocijomis, metai praėjo gana greitai. Vis dėlto dabar yra sunkiau, nei buvo pirmuosius metus po jo mirties. Vis norisi su juo kuo nors pasidalyti, ką nors papasakoti...

Pamenu, tėtis pasakodavo apie savo paties tėvo mirtį. Kai išėjo senelis, man buvo gal aštuoneri metai. Tėtis ir senelis nebuvo užmezgę labai artimo ryšio, senelis turėjo bėdų dėl alkoholio. Vis dėlto kai tėčiui suėjo gal keturiasdešimt, jis pripažino, kad senelio jam trūksta.

– Jūsų tėvas turėjo daugybę sveikatos problemų. Ar jūs, patyręs, ką reiškia, kai artimas žmogus dažnai kovoja dėl savo sveikatos ir gyvybės, pats labiau rūpinatės savo sveikata?

– Žinokite, ne. Man tai tapo įprasta. Būna, vieną kartą ištinka sveikatos bėda ir žmonės ją priima kaip labai didelę problemą. Bet kai nuo vaikystės maždaug kas metus matai tėtį reanimacijoje ir vėliau vyksti iš ligoninės jo pasiimti ant rankų, tai tampa natūraliu dalyku.

Žinoma, išgyveni, bet viską priimi kur kas paprasčiau. Žinai, kad galų gale viskas turėtų būti gerai. Bet apie savo sveikatą paprastai nesusimąstai, kaip ir kone kiekvienas, manai, kad tau taip nenutiks. Ir jis taip manė.

Šiek tiek stengiuosi pasimokyti iš jo klaidų. Mačiau, kiek daug jis dirbo, mačiau problemas, su kuriomis paskui susidūrė. Stengiuosi atsipalaiduoti, pristabdyti save, nenueiti tuo pačiu keliu.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.