„Man norėjosi perteikti įvairią tų moterų nuotaiką, atskleisti vidinį jų pasaulį, individualumą, polėkį, liūdesį, džiaugsmą“, – sakė dailininkė Raimonda Tamo, surengusi parodą „Moteris, verta milijono“.
Parodoje eksponuojama per 30 moterų portretų. Dauguma paveikslų nutapyti aliejiniais dažais, kiti – rūdimis. Šią unikalią techniką, kurią pasitelkus pavyko išgauti auksinių ir varinių atspalvių, sugalvojo pati Raimonda. Portretai tarytum veržiasi iš paslapčių kupino pasaulio, kuriame neegzistuoja laikas.
„Daug moterų man pozavo. Bet kai dirbau su rūdimis, tie veidai ateidavo tiesiog iš galvos, patys išlįsdavo iš rūdžių, net Mona Liza“, – juokėsi Raimonda.
R.Tamo paroda „Moteris, verta milijono“ atidaryta Kaune, verslo centre „Magnum“.
– Labai norėjau surengti šią parodą, kad ją pamatytų kuo daugiau įvairių profesijų žmonių, ne tik menininkai. Man ši paroda – viena gražiausių moteriai skirtų parodų Lietuvoje, nemačiau gražesnės. O man pačiai mano paveikslai prabilo dar kitaip, – pasakojo dailininkė.
– Raimonda, kodėl sugalvojote tokį parodos pavadinimą – „Moteris, verta milijono“?
– Pamaniau, kad reikia kokio nors skambaus pavadinimo. Visokių prigalvojau, bet nelabai patiko. Ir visai netikėtai toptelėjo į galvą būtent šis. Nutapiau Moną Lizą, o ji verta milijono. Šia paroda noriu priminti, kad kiekviena moteris yra verta milijono, o kiekvienas moterį mylintis vyras – milijonierius.
– Koks moters žvilgsnis traukia milijoną kitų žvilgsnių?
– Tos, kuri yra savimi, kuri atrado savo prigimtį. Su visais pliusais ir minusais.
Savo paveikslais ir bandžiau atsakyti, kas yra moteris, kokia ji. Matau, kad mūsų moterys užsidariusios, užgniaužtos, visiškai kitokios nei užsienyje.
Moteris, verta milijono, yra laisva, drąsi, džiaugiasi savo prigimtimi, nes moteris – pati nuostabiausia esybė, sukurta gamtos.
Michailas Bulgakovas romane „Meistras ir Margarita“ rašė, kad didžiausia jėga – baimė ir meilė. Vis svarsčiau, ką jis norėjo tuo pasakyti. Galbūt tai, kad didžiausia jėga – moteris, nes ji savyje kartu turi ir baimę, ir meilę?
– Kokia moteris yra verta milijono žiedų?
– Ta, kuri yra laiminga, kuri pirmiausia myli save. Kuri nebijo parodyti tiek liūdesio, tiek pykčio, tiek nevilties: va, šiandien mano nuotaika tokia! Moteris turi nebijoti to pripažinti, o mes paprasčiausiai bijome tai pasakyti. Moterys, sakyčiau, turi milijoną nuotaikų.
– Kokios nuotaikos moterys jums pozavo – linksmos, piktos? Besilaukianti moteris, atstumta, palikta?
– Man norėjosi perteikti įvairią tų moterų nuotaiką, atskleisti vidinį jų pasaulį, individualumą, polėkį, liūdesį, džiaugsmą.
Norėjau, kad ši paroda sujungtų viso pasaulio moteris: Lietuvos, Latvijos, Indijos, Korėjos, Irano. Su jomis buvau susitikusi, jos man pozavo. Norėjau, kad būtų įvairūs veidai, įvairios rasės, įvairus amžius – nuo mažos mano dukters, kai jai buvo maždaug šešeri–septyneri, iki 70 metų moters. Norėjau dar vyresnės, bet neradau, kas pozuotų.
Dar man buvo svarbu, kuo mane žavi tos moterys. Labiausiai žavėjo, kad moteris, sulaukusi 70 metų, dar turi mergaitiško koketiškumo, vaikiškumo. Stengiausi tai parodyti portrete.
– Kas yra moteriškumas? Juk ir tai kito: jūsų močiutės, mamos jaunystės laikais moteriškumas buvo vienoks, dabar – kitoks.
– Moteriškumas – tai pirmiausia tos moters kūrybiškumas, meilė, baikštumas.
Man asmeniškai labai svarbu vidinė moters elegancija. Mes ją kažkur prarandame, kažkas ją mumyse užmuša. Taip pat man labai svarbu moters manieros, kalba. Vis stebiu mažas mergaites: kokios jos, kaip bando apsiauti mamų batelius aukštais kulniukais, staipytis prieš veidrodį. Jos turi įgimtos vidinės elegancijos.
– Kas mumyse, anot jūsų, užmuša tą vidinę eleganciją?
– Manau, kad blogi santykiai šeimoje, slogi aplinka.
Trumpai gyvenau Paryžiuje ir šiaip daug kartų jame esu buvusi, nemažai po Prancūziją keliavau ir viena, ir su draugu.
Kodėl prancūzės elegantiškos? Todėl, kad elegancija Prancūzijoje perduodama iš kartos į kartą. Prancūzijoje tiesiog juntama didelė pagarba vyresniems žmonėms, jų išminčiai, moterims, vaikams – visiems, kas yra silpnesni.
– Dabar daug kalbama apie feminizmą. Gal moters moteriškumas visiškai nusitrins ir bus ne kaip pliusas, o kaip minusas?
– Nepakovosi prieš savo prigimtį. Mes gimstame moterimis. Aš turėjau vyriškų bruožų, mane turbūt augino kaip berniuką. Bet man nuo tų vyriškų bruožų būdavo negerai, mano vidus verkdavo.
Mėgau vadovauti, viską dariau pati, visur ėjau, sprendžiau pati. Pasitikėti kuo nors negalėdavau, nes man atrodė, kad viską galiu padaryti aš vienintelė. Ne tik bulvių pusmaišį partempti iš turgaus, bet ir namą pastatyti.
Atėjo laikas, kai pavargau būti ir vyru, ir moterimi. Dėl to labai nukentėjo mano vidus. Supratau, kad jau nenoriu būti vyriška moteris. Noriu būti moteriška moteris. Tikra moteris.
– Gal moterys kaip amazonės galėtų gyventi be vyrų?
– Man sunku už kitas kalbėti. Aš geriausiai jaučiuosi, kai man už nugaros stiprus vyras, kuris leidžia man būti moterimi ir džiaugtis, kad esu mylima ir laiminga.
– Gal toks vyras jums yra ir įkvėpimo šaltinis?
– Ne. Aš gimiau su pieštuku rankoje. Iš asmeninio gyvenimo nesklandumų, traumų mane gelbėdavo piešimas.
