Mikrochirurgo Kęstučio Vitkaus ginklai atiteko dukrai Vitai: „Kai tėčio netekome, policija iškart paskambino“

„Aš, Vita Degutienė, tapdama šaule, jūsų akivaizdoje prisiekiu būti ištikima Lietuvos valstybei, negailėdama jėgų ir gyvybės ginti ir saugoti jos nepriklausomybę, teritorinį vientisumą ir konstitucinę santvarką“, – Vasario 16 dieną priesaikos žodžius Gedimino kalno papėdėje ištarė plastinės chirurgijos klinikos „Vitkus Clinic“ vadovė V.Vitkutė-Degutienė (45 m.). Priesaiką tą dieną taip pat kartojo 40 jaunuolių, prisiekusių tapti šauliais.

   „Manau, kad mano šeima iš Lietuvos niekur nesitrauktų, nors turime kur išvykti. Mes liktume čia. Realiai suvokiame, kad tektų ginti šalį“, – sako šaule tapusi Vita Vitkutė-Degutienė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
   „Manau, kad mano šeima iš Lietuvos niekur nesitrauktų, nors turime kur išvykti. Mes liktume čia. Realiai suvokiame, kad tektų ginti šalį“, – sako šaule tapusi Vita Vitkutė-Degutienė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Vita Vitkutė-Degutienė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Vita Vitkutė-Degutienė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Vita Vitkutė-Degutienė su tėčiu Kęstučiu.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Vita Vitkutė-Degutienė su tėčiu Kęstučiu.<br> Asmeninio albumo nuotr.
  „Manau, kad mano šeima iš Lietuvos niekur nesitrauktų, nors turime kur išvykti. Mes liktume čia. Realiai suvokiame, kad tektų ginti šalį“, – sako šaule tapusi Vita Vitkutė-Degutienė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
  „Manau, kad mano šeima iš Lietuvos niekur nesitrauktų, nors turime kur išvykti. Mes liktume čia. Realiai suvokiame, kad tektų ginti šalį“, – sako šaule tapusi Vita Vitkutė-Degutienė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
„Manau, kad mano šeima iš Lietuvos niekur nesitrauktų, nors turime kur išvykti. Mes liktume čia. Realiai suvokiame, kad tektų ginti šalį“, – sako šaule tapusi Vita Vitkutė-Degutienė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
„Manau, kad mano šeima iš Lietuvos niekur nesitrauktų, nors turime kur išvykti. Mes liktume čia. Realiai suvokiame, kad tektų ginti šalį“, – sako šaule tapusi Vita Vitkutė-Degutienė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Vita prisimena, kad tėvai ją nuo vaikystės spaudė lyg kariuomenėje.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Vita prisimena, kad tėvai ją nuo vaikystės spaudė lyg kariuomenėje.<br> Asmeninio albumo nuotr.
„Šiomis dienomis man dar labiau trūksta tėčio. Jo stiprybės, tvirtumo, palaikymo, paskatinimo“, – sako mikrochirurgo Kęstučio Vitkaus dukra Vita.<br> Asmeninio albumo nuotr.
„Šiomis dienomis man dar labiau trūksta tėčio. Jo stiprybės, tvirtumo, palaikymo, paskatinimo“, – sako mikrochirurgo Kęstučio Vitkaus dukra Vita.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Kęstučio Vitkaus senelis Jonas Nenorta su žmona Jadvyga.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Kęstučio Vitkaus senelis Jonas Nenorta su žmona Jadvyga.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Mar 20, 2022, 7:39 PM, atnaujinta Mar 21, 2022, 8:51 AM

Būtent V.Vitkutė-Degutienė buvo išrinkta iš kitų kandidatų skaityti priesaiką. „Tekstą gavau tik iš vakaro. Man buvo tiek jaudulio“, – pradėjome savo neįprastą pokalbį su Vita.

Eilinė V.Vitkutė-Degutienė, išsakiusi priesaiką, priklaupė prie Šaulių sąjungos vėliavos ir ją pabučiavo: „Tėvynės labui!“ „Tėvynės labui!“, pakartojo ir 40 jaunuolių, naujai priimtų į Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS).

***

Šalta 1991 metų žiema. Netrukus po Sausio 13-osios žudynių šaudykloje ant Trijų Kryžių kalno aidėjo šūviai. Mikrochirurgas, profesorius Kęstutis Vitkus, leidęs siaubingas naktis Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kur gelbėjo atvežamus sužeistuosius, mokė į taikinį šaudyti ilgakasę mergaitę. Penkiolikametę savo dukrą Vitą Vitkutę.

„Jis ne kartą mane atsiveždavo į šaudyklą. „Tu būtinai turi mokėti šaudyti“, – vis sakydavo tėtis. Ir pagirdavo, kad aš moku miške susikurti laužą. Išmokau jau tuomet užtaisyti ginklą, pataikyti į taikinį. Aišku, aš, paauglė, nelabai suprasdavau, kam to reikės.

Dabar suprantu. Kai nusprendžiau stoti į Šaulių sąjungą, man nebuvo sunku prisiminti, ką buvau išmokusi. Su vyru Gediminu abu dabar nuvažiuojame į šaudyklą pasitreniruoti“, – sako Vita.

Už lango – pavasarėjantis miškas, saulė žaidžia tirpstančio sniego upeliuose, įsismaginę paukščiai striksi po žalią veją. Sunku kalbėtis apie ginklus.

– Kas atvedė jauną moterį į Šaulių sąjungą, kur grėsmės akivaizdoje, atrodytų, moterims ne vieta?

– Labai džiaugiuosi, kad beveik pusė su manimi prisiekusių šaulių buvo moterys. Kas mane atvedė? Man labai artimos Šaulių sąjungos vertybės, jų pasiilgstu šiuolaikinėje visuomenėje. Pagarba, žodžio laikymasis, pilietiškumas, atsakomybė, sąžiningumas, tautinė kultūra.

Man tai įdiegta nuo vaikystės. Mano prosenelis, mano tėčio senelis Jonas Nenorta, buvo Nepriklausomos Lietuvos karininkas, 1918 metų Lietuvos armijos savanoris. Jis tik per plauką išvengė mirties ir trėmimo į Sibirą. Bet jį nuolat išveždavo į saugumą, kankindavo.

Grįždavo prosenelis namo ir sakydavo šeimai: „Aš jiems sakiau – jūs manęs netujinkite!“ Taip jį sudaužydavo, kad mirė 45 metų, po šeštojo šaukimo į saugumą.

Ant savo dukters, mano močiutės, profesorės Vitalijos Vitkienės rankų. Ji buvo dar II kurso medicinos studentė, ir tai buvo jos pirmasis susitikimas su mirtimi. Po prosenelio mirties promočiutė visada rankinuke nešiodavosi perlamutrinį valterį.

Mano senelis, tėčio tėtis, profesorius Mečislovas Vitkus pokariu buvo partizanas. Jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Vienintelė senelio sesuo Onutė buvo ištekėjusi už Šaulių sąjungos būrio vado. Jį sušaudė. Sušaudė ir visą šeimą, kūnus išmetė į aikštę Šakiuose. Žmonės jiems pastatė paminklą.

– Kai tokia jūsų šeimos istorija, kaip jūs buvote auklėjama namie pati?

– Aš taip pat visą vaikystę buvau mokoma disciplinos, atlikti paskirtas šeimoje man pareigas ir tai įaugo į kraują. Jokio atsikalbinėjimo ir skundų, kad sunku. Kasryt tėtis surašydavo man įpareigojimus ir vakare patikrindavo.

Dar mokinukės mano pareiga buvo skalbti tėčio baltus chalatus. Net kai įsigijome skalbyklę, turėdavau skalbti rankomis, esą mašina sugadins. Taip mane tėvai spaudė! Vos ne kaip kariuomenėje.

– Sakoma, kad istorijos žinojimas mus padaro brandžiais piliečiais. Turbūt jūsų šeimoje daug būdavo kalbama apie Lietuvos istoriją?

– Tėtis nepaprastai domėjosi istorija. Mūsų namų bibliotekoje – vien istorinės knygos. Vasario 16-oji, Kovo 11-oji mūsų namuose būdavo didžiausios šventės.

Mama surengdavo iškilmingus pietus. Sausio 13-oji visada prie laužų. Mano tėtį labai sukrėtė tos nakties įvykiai.

Galėčiau sakyti, kad jie pakeitė ir mūsų šeimos gyvenimą. Tėtis niekada taip ir nepamiršo, kokia trapi gali būti laisvė. Dažnai kalbėdavo ir apie tai, kad gali tekti ją ginti. Tokia nuostata, tokia pareiga mūsų šeimoje net nediskutuojama. Aš augau tokioje aplinkoje, tai buvo mūsų šeimos įprastinis gyvenimas.

Tai nulėmė ir mano sprendimą stoti į Šaulių sąjungą. Tikiu, kad mano tėvai laimina mane iš dangaus.

– Vita, minėjote, kad jūsų šeima visada turėjo ir ginklų. Kur dabar tie ginklai?

– Pas mane. Kai tėčio netekome, policija iškart paskambino ir atvažiavo paimti ginklų. Paklausė – ką jūs darysite su ginklais? Ar padovanosite, ar išsirūpinsite leidimus ir mes jums grąžinsime?

Iškart nusprendžiau, kad norėsiu juos turėti pati. Ir kaip tėčio prisiminimą, ir kad prisiminčiau, ko mane tėtis išmokė.

– Kur profesorius laikė tuos ginklus?

– Namie arba vežiodavosi su savimi. Mums tai nebuvo paslaptis.

– Bet kad jūs galėtumėte atsiimti tėčio ginklus, matyt, buvo daug sąlygų?

– Tikrai daug. Turi gauti iš gydytojų pažymą. O kad ją gautum, turi surinkti ir pateikti daug dokumentų – charakteristiką, psichiatrų, narkologijos dispanserio ir kitas pažymas.

Aišku, ginklus reikia saugoti saugioje vietoje, kurią žino policija, seife, prigręžtame prie sienos, turi būti įjungta signalizacija.

– Nuo ko prasideda kelias į Šaulių sąjungą?

– Nuo krūvos panašių dokumentų. Dar pavasarį prasidėjo mokymai, rikiuotės, pratybos. Nemažai laiko gyvename Fuerteventūroje, tad mokymams tekdavo grįžti namo.

Mus moko, kokie ginklai, kokie tinka šoviniai. Studijuojame įstatyminius aktus, kada galima panaudoti ginklą, o kada ne.

Yra pratybos ir šaudykloje. Prisipažinsiu, šaunant ranka sudrebėdavo. Mokiausi, kaip išardyti, kaip surinkti šautuvą. Tam reikia pasiruošti psichologiškai.

Prisimenu, sausį, vėlų vakarą, stoviu dvi valandas rikiuotėje. Šaltis, pūga. „Pirmyn, atgal, kairėn, dešinėn!“ – vykdai komandas. Aš net purtausi sušalusi. Vadas: „Eiline Degutiene, ar tikrai tęsite mokymus?“ – „Taip, taip“, – atsakiau kalendama dantimis.

Mokymai vyksta iki šiol. Aš dar esu naujokė, nelabai turiu ką papasakoti. Manau, manęs laukia dar daug patirčių.

Šaulių sąjungoje yra įvairių pakraipų. Šiuo metu dar nežinau, kam priklausysiu.

– Vita, taip drąsiai kalbate apie pasiryžimą ginti tėvynę. Bet jei reikėtų panaudoti ginklą, ar galėtumėte šauti į žmogų?

– Jei reikėtų, galėčiau, – tik minutėlę sudvejojusi atsakė moteris. – O ką daryti, kaip kitaip? Jei būtume kalbėjusios prieš keletą mėnesių, mūsų pokalbis būtų buvęs kitoks. Tada aš daugiau mąsčiau apie savanoriavimą. Dabar padėtis pasikeitė.

Manau, kad mano šeima iš Lietuvos niekur nesitrauktų, nors turime kur išvykti. Mes liktume čia. Realiai suvokiame, kad tektų ginti šalį...

– Bet jūs, Vita, esate medikė, medikų šeimos atžala. Dabar baltą chalatą jums gali tekti pakeisti į šaulės uniformą. Gydytojo misija juk humanitarinė, gelbėti kovų aukas. Ar galima suderinti šaudymo pratybas, ginklą ir sužeistųjų gelbėjimą?

– Mano, kaip medikės misija, manau, neatskiriama nuo Tėvynės gynybos. Aš suvokiu, kad realiai geriausiai galėsiu padėti dirbdama mūsų klinikoje kaip medikė. „Vitkus Clinic“ jau turi patvirtinimą, kad tampame rezervine ligonine. Visos gydymo įstaigos yra gavusios įsakymą kaupti rezervą ir ruoštis teikti pagalbą.

Mes turime palatų, reanimaciją, medikų. Jau dabar klinikoje organizavome savo personalo mokymus, į kliniką buvo atėję karo medicinos gydytojai.

Atėjo pas mus ir medicinos seselė Onutė Pagalytė, kuri sausio 13-osios naktį dirbo su tėčiu operacinėje. Ji realiai yra susidūrusi su karo aukomis.

– Ar daug bendraamžių, draugų palaiko jūsų apsisprendimą?

– Aišku, mano vyro, dukrų palaikymas svarbiausias. Dukra Austėja, taip pat medikė, pasirinko būti pirmose kovos su COVID-19 infekcija linijose, jos draugas Vilius – Santaros ligoninės Priėmimo skyriuje. Ten irgi būna lyg kare.

Mano draugai gydytojai, dviratininkai ne tik palaiko, bet ir ruošiasi patys stoti į šaulių gretas.

Šiomis dienomis man dar labiau trūksta tėčio. Jo stiprybės, tvirtumo, palaikymo, paskatinimo. Stengiuosi savo šeimai nors iš dalies jį atstoti. Visada sakau – nereikia pasiduoti emocijoms. Ruoštis blogiausiam, bet tikėtis ir melsti geriausio.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Lietuvos narystės NATO metinės – ar iššūkių daugiau?