Andrius Užkalnis: kodėl rašau knygą apie „Stiklius“?

Turiu prisipažinti, nors nepatiks ir tiems leidėjams, kurie laukia mano knygos apie Ameriką (aš labai seniai ją krapštau, ir tai mano mėgstama tema), nepatiks ir tiems skaitytojams, kurie laukia mano knygos apie Japoniją, ir visiems, kurie jau senokai laukia mano ketvirtosios Evangelijos (apie 2000–2011 metus, antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį), tačiau štai apie „Stiklius“ aš turėjau skubiai sėstis ir rašyti.

 Romualdas Zakarevičius, Anna ir Aleksandras Ciupijai.
 Romualdas Zakarevičius, Anna ir Aleksandras Ciupijai.
  Romualdas Zakarevičius, Anna ir Aleksandras Ciupijai bei kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma.
  Romualdas Zakarevičius, Anna ir Aleksandras Ciupijai bei kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma.
„Stiklių“ restorano komanda.
„Stiklių“ restorano komanda.
„Stiklių“ tavernos komanda.
„Stiklių“ tavernos komanda.
„Stiklių“ direktorė Indrė Ragelevičienė.
„Stiklių“ direktorė Indrė Ragelevičienė.
„Stiklių“ komanda.
„Stiklių“ komanda.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Šiemet „Stikliai“ švenčia 35 metų gimtadienį.
Daugiau nuotraukų (20)

Lrytas.lt

Nov 23, 2022, 1:43 PM

Kodėl? Nes jaučiuosi skolingas, nes noriu, kad parašyčiau tą veikalą kaip dokumentininkas, kuriam jau netrukus sukaks 52 metai (jau tuoj tuoj, lapkričio 26 dieną, noriu, kad visi žinotumėte), ir dar – nes supratau, kas yra svarbiausia. Ta knyga bus apie žmones, jausmus ir mūsų laikus, apie mūsų epochą, kurioje mes gyvenome ir kurioje atsiradome dabar, nes netgi tiems, kas tame restorane, jų kavinėje, jų tavernoje arba kulinarijoje niekada nebuvo, šie nuostabūs žmonės yra vis tiek žyma ir istorijos dalis. Net jei neužėjote, vis tiek tomis gatvėmis vaikščiojote. Net jei nebuvote viduje, vis tiek žinote, kad tos įstaigos Lietuvai reiškia kažką labai svarbaus, nepaisant to, kad jums galbūt atrodo, kad čia ne visai apie jus.

„Į restoranus nevaikštom“, – sakė man prieš daugelį metų geri draugai, tiksliau, mano tėvų draugai, menininkai, kurių pavardžių neminėsiu, nes tai buvo privatus pokalbis. Ir tie žmonės norėjo pabrėžti, kad restoranai yra ne jiems galbūt ne todėl, kad jiems ta vieta būtų neprieinama, bet todėl, kad restoranai, gražūs indai, interjerai ir visa kita graži aplinka jiems atrodė kaip skirta tiems, kas yra lėbautojai ir lengvų pinigų švaistytojai. Rimti žmonės į restoranus nevaikšto. Tai skirta nerimtiems.

Panašiai prieš kokius dvidešimt metų, atskridęs iš savo namų Anglijoje į Vilnių, važiavau iš oro uosto taksi į viešbutį Senamiestyje, ir vairuotojas labai stebėjosi mano tokiu poelgiu: negi neturi kur apsistoti sostinėje? Negi nėra čia artimųjų? Giminių? Sakiau, turiu artimųjų. „Tai turbūt susipykę esate“, – paaiškino man savo spėjimą taksistas. Tada buvau kur kas aršesnis ir puoliau aiškinti, kad su niekuo nesu susipykęs, kad man patinka viešbučiai ir kad yra labai daug džiaugsmo gyventi viešbutyje savo mieste – ta nepriklausomybė, autonomija, individualumas, savo erdvė. Gal ir neturėjau aiškintis vairuotojui, kažkoks nekarališkas reikalas, sakyčiau.

Taip ir dėl restoranų: kai rašau savo kassavaitines restoranų apžvalgas, kurios vadinasi „Laukinės žąsys“ (kadaise rašydavau jas ir į šį žurnalą, paskui – kitur), man žmonės priekaištaudavo: už tiek pinigų šeimą maitinčiau labai ilgai, o tu čia viens du ir pravalgei.

Negalėdavau jiems lengvai ir prieinamai paaiškinti, kad restoranai yra ne tam, kad pavalgytum kuo pigiau, tai yra patirties ir džiaugsmo žaidimas, kad tai – kultūros vieta, nes maistą valgyti išmanų, sudėtingą, pasakojantį istorijas ir stebinantį yra civilizacijos patirtis.

Prisikimšti pilvą bet ko, kad tik duotų kalorijų, neprotinga ir primityvu, tai yra varguolių būdas gyventi, o mes Lietuvoje jau labai seniai esame nebe varguoliai, net jeigu apie save įsivaizduojame, kad mums labai sunku. Yra nelengva. Iš tiesų, kartais labai sunku, ir atsakomybė didelė, ir reikalavimai mūsų gyvenime labai dideli, tačiau tokia yra Vakarų civilizacijos našta: kiekviena civilizacija traukia paskui save vis didesnius reikalavimus, kuriuos norint pasiekti tenka labai gyviai ir labai aukštai šokinėti.

Labai daug norisi pasiekti, norisi elgtis ne kuo paprasčiau, bet kuo sudėtingiau, kuo įmantriau, nes žmogus, kai jis eina aukštyn evoliucijos laiptais, dalykus daro vis labiau komplikuotus, išgalvoja visko, kas nėra būtina, bet pasiekiama. Civilizacija yra kaip šveicariškas laikrodis ant rankos: taip, mums gali pranešti, kelinta dabar valanda, ir labai paprastas įrenginys už kelis eurus ar dolerius, tačiau kažkodėl žmonės ne tik gamina ir konstruoja, bet ir perka labai labai sudėtingą ir precizišką mechaniką, kurioje yra šimtmečių patirtis ir naujausi metodai, kur viskas kainuoja tūkstančius ir pasiekiama ne akimirksniu, bet per dideles pastangas ir negreitai.

Tačiau ta pastanga, sunkumas, užsispyrimas ir yra mūsų Vakarų civilizacijos privalumas.

Tai gerai, bet štai „Stikliai“. Ar įmanoma parašyti knygą apie restoraną? Įmanoma, jei tai knyga ne apie kepsnius ir kruasanus, kuriuos teisingiau reikėtų vadinti sviestiniais rageliais. Taip pat nenorėjau rašyti ir apie tai, kokie garsūs žmonės ten lankėsi, valgė, miegojo ar prausėsi.

Ne todėl, kad tai būtų nesvarbu, tai – svarbu ir įdomu, garsūs pasaulio žmonės visada kelia susidomėjimą. Tačiau „Stiklių“ restoranai, kavinės, jų viešbutis, jų sodyba Dubingiuose, iš kur atvyksta produkcija, – visa tai, kas puoselėta ir išgalvota jau 35 metus, – yra apie žmones. Žmones, kurie gamina, verda, kepa, valo, ir, žinoma, apie tuos žmones, kurie visa tai sukūrė: Romualdas Zakarevičius ir Aleksandras ir Anna Ciupijai, tie trys pagrindiniai personažai, kuriuos skaitytojai dažnai mato nuotraukose, tačiau ne visada suvokia, kodėl jie sugalvojo užkurti visą tą fantastinį projektą, be kurio dabar mes net neįsivaizduotume Vilniaus. Miestas, kuriame gyvenau nemažai metų, nebūtų įmanomas be „Stiklių“.

Buvau dar vaikas, kai mane mano dėdė nusivedė į „Stiklių“ barą (tai buvo vis dar valstybinė įstaiga, ant baro stovėjo senovinis kasos aparatas, ir aš pasukau ne į tą pusę rankenėlę ir sugadinau tą įrenginį), o paskui jau buvo „Stikliai“, ir aš, atėjęs į tada labai naują restoraną, kurio šiaip daugelis žmonių vengdavo (manė, kad ten bus labai brangu), buvau aptarnautas paties R.Zakarevičiaus, kuris manęs nepažino (manęs tada niekas nepažino), bet aš tada susidūriau pirmą sykį su tais, kieno pašėlusios idėjos tapo šia institucija: būtent institucija, simboliu, struktūrine mūsų miesto ir šalies dalimi.

Nuo tų laikų daugelį kartų kalbėjausi su šeimininkais, darbuotojais, šefais, padavėjais, taip pat su tais, kurie atvažiuoja iš Prancūzijos padėti ir įpūsti dar daugiau naujų idėjų, nors, kaip man visada atrodė, patys šeimininkai turi idėjų per akis – su visais kalbėjausi ir apie viską.

Dabar jau sėdau prie ilgesnių ir sudėtingų, gilių interviu apie gyvenimą ir kontekstą: kas tai buvo per laikai, kaip augo mūsų Lietuva, kas buvo mūsų įpročiai ir aistros, detalės ir nepažinti klausimai.

Ir tada supratau, kad ši knyga bus vadovėlis, tam tikras žemėlapis: kaip širdimi kurti verslą, kaip dirbti tik tai, kas patinka ir kas teikia džiaugsmą, kaip elgtis su žmonėmis, kaip rūpintis tuo, kad aplink augtų palaikytojai ir draugai, ir rėmėjai, kaip plėsti šalies skonių įvairovę, kaip pasakoti ir kaip būti atkakliems ir niekada nepasiduoti. Aš mokausi iš „Stiklių“, bet jūs išmoksite iš jų – ir jų praeities, ir patirčių – daugiau, negu kada nors įsivaizdavote.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.