– Jūsų diena neprasideda be...
– ... kavos. Be jos ir liežuvis vangus, ir kūnas nejuda.
– Kas jus labiausiai gąsdina?
– Nieko gyvenime nebijau – nei nepritekliaus, nei pigesnių drabužių ar prastesnio automobilio, nei karo ar ligų. Viskas įveikiama. Mano didžioji baimė – netekti savų. Anksti tai esu patyręs ir tai yra mano demonas ir baimė šiandien.
– Kas jums suteikia sparnus?
– Šeimos laimė. Tada ir pats esu ramus dėl visko.
Pilnatvę man suteikia šeima ir tik jai atsiradus tai supratau.
– Kas labiausiai pykdo?
– Kvaili žmonės ir jų veiksmai. Dar – nepunktualumas.
– Gražiausias išgirstas komplimentas?
– Didžiausi komplimentai man – kai žmonės gražiai kalba apie mūsų vaikus. Kad jie komunikabilūs, protingi, empatišti. Tokie žodžiai ir man uždeda antpečius.
– Trys dalykai, be kurių negalėtumėte gyventi?
– Be mėsos, vaikų ir muzikos. Jau nebegalėčiau.
– Trys geriausiai jus apibūdinantys žodžiai?
– Pasiaukojantis – jaučiu tai savyje, šeimoje. Atviraširdis – kartais nepasveriu, kiek daug papasakoju tiems, kurie to neturėtų girdėti, ir vis tikiu, kad tai bus įvertinta. Trečias – išsiblaškęs, pykstu ant savęs dėl to.
– Geriausios atostogos buvo...
– ... kai kruiziniu laivu su draugų kompanija plaukiojome Viduržemio jūroje. Mums su Erika – dviem Šančių vaikams – tai buvo nuostabu.
– Kur slypi laimė?
– Tai visuma, sunku įvardyti ką nors viena – matyti savo brangius žmones laimingus, tuomet ir pats esi ramus; besišypsančius sveikus vaikus, kurie mokosi ir moko tave; savo brangų žmogų, kuris sunkiu momentu gali būti tavo atrama.
– Pats beprotiškiausias dalykas, kurį esate padaręs dėl meilės?
– Vedęs. Ilgai tam kaupiausi, šešerius metus kartu buvome, nebuvau susikaupęs, negalvojau apie tai. O vieną dieną nupirkau gėlių, susiorganizavau žiedą ir pasipiršau. Man labai pasisekė.
– Gražiausias vaikystės prisiminimas?
– Kalėdos, kai susirinkdavome visa didelė šeima, visi džiaugėmės dėl vienas kito dovanų, buvimo kartu, pilnų namų ir skanių aromatų juose. Atrodo, tai buvo visai neseniai, o prabėgo jau 20 metų... Šiandien iš Vitulskių jau likę vos keletas.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Pirmus pinigus – pamenu, tai buvo 500 litų – gavau mokykloje ant sienos iš gipso padaręs triptiką. Buvo toks projektas, kad moksleiviai vasarą nedykaduoniautų.
– Geriausias vaizdas Lietuvoje?
– Trakuose, kur statomės namus, – ant ežero kranto, aplinkui daug gamtos. Kita vertus, visa Lietuva yra geriausias vaizdas.
– Kas jus gelbėja nuo rutinos?
– Vaikų ligos. Viskas tuomet subyra, bet kokia rutina, tvarka dingsta – prasideda chaosas... Taip pat išblaško filmai.
– Geriausias išgirstas patarimas?
– Kadaise, kai dar intensyviai dalyvavau skautų veikloje, brolis Astijus yra pasakęs: elkis su žmogumi taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi.
– Kada pastarąjį kartą verkėte?
– Neseniai, kai rašėme su vaikais laiškus Kalėdų Seneliui. Jaunėlis pasakė, kad nori mažų riedlenčių, o pabaigoje – kad visa šeima būtų sveika. Tokios akimirkos, kai suvoki, kad vaikas jau supranta tokius dalykus, tikrai sujaudina.
– Ko labiausiai savyje nemėgstate, o ką mėgstate?
– Nemėgstu išsiblaškymo, kai reikia susiimti. Mėgstu savo smulkmeniškumą – iš to juk susideda visuma: tiek tvarkant namus, tiek pakuojant dovanas, tiek statant namą. Smulkmenose matau prasmę.
– Už ką jaučiatės dėkingas?
– Esu dėkingas likimui, kad gyvename ramiai.
– Kokį matote save po dešimties metų?
– Po dešimtmečio man bus 50 metų. Įsivaizduoju save sėdintį ir galvojantį apie po truputį grįžtančias investicijas, apie orią senatvę. Juk kuo anksčiau pasiklosi, tuo lengviau miegosi. Ateis laikas, kai pradėsiu dėstyti, skirsiu tam dėmesio.
