Gimtadienis toks, kokį jį susikurs sukaktuvininkė. Tokią dovaną savo dukroms – Aurorai ir metais vyresnei jos seseriai Vasarai – pasiūlė įmonės „Menai Renginiai“ įkūrėja E.Purauskytė. O pačiai beliko kaip renginių organizatorei sustyguoti, kad mergaitės gautų viską, ką sugalvojo.
Moteris su nuostaba stebėjo, kaip didžioji Vasara, kuri itin nemėgsta šokių, dėl baleto iš proto einančiai sesei penktojo gimtadienio šventei siūlė pasikviesti tikrą baleriną, kuri pamokys šokti ir mergaites, ir jų mamas, ir pati vilkosi „Fėjų spintos“ jai kurtą balerinos suknelę, kad pradžiugintų mažąją.
Šventė viršijo visus lūkesčius – mamos su dukromis šoko kartu su garsia balerina Kristina Tarasevičiūte, bendravo ir kūrė savo prisiminimus. Niekas nepasigedo nei populiarių herojų animatorių, nei žaidimų aikštelės ar kitų vaikų itin mėgstamų pramogų.
„Mes visi esame daugiau ar mažiau iš tos kartos, kur mūsų tėvams svarbiausias uždavinys buvo išgyventi, ant mūsų mamų pečių laikėsi keturi namų kampai, negana to, jos daug ir sunkiai dirbo. Vyrai, jei iš prigimties neišeidavo, nelabai žinojo, kaip elgtis su vaikais, o juo labiau – kaip kurti artimą ir tvirtą tėvų bei vaikų ryšį. Niekas jų to daryti ir neskatino.
Esame ta karta, užaugusi su raktais ant kaklo. Prisimenu save šešiametę, į mokyklą savarankiškai einančią ir iš jos grįžtančią po du kilometrus! Niekaip neįsivaizduoju savo vyresnėlės šiandien taip keliaujančios į pamokas.
Dabar mes puolame į kitus kraštutinumus: esame pilni žinių, literatūros, siekiame gilesnių dalykų, visi žinome, kad reikia kurti ryšį, žaisti su vaikais, tiek stengiamės būti geri tėvai, kad net pavargstame nuo to patys.
Žinojimas, kad vaikui reikia skirti dėmesio, neretai ir man virsta kaltės jausmu, suvokimu, kad turiu ir darbų, ir buitį, dar norėčiau nepamiršti ir pačios savęs, bet svarbu dar ir su vaikais pabūti.
Privalau – nuolat kartojame.
Sustokime, prikaupkime mums pačioms smagių patirčių, kurkime prisiminimus, kurie smagūs ir įdomūs ne tik mūsų vaikams, bet ir mums. Tada mažiau ir pačios pavargsime“, – atviravo Erika.
Iš savo vaikystės E.Purauskytė neatsinešė jokių pamokų, kaip tinkamai bendrauti su vaikais. Susilaukusi pametinukių Erika lankė ne vienus pozityvios tėvystės kursus ir dabar dukrų klausimais konsultuojasi ne tik su vaikų, bet ir su suaugusiųjų psichologais, kad tik dukroms galėtų dovanoti tvirtesnius santykius ir kuo saugesnę vaikystę.
„Man atėjo suvokimas, kad jau visai ne už kalnų tas laikas, kai jos turės savo reikalų, draugių ir mama nebebus visas pasaulis. Dabar jau mėgaujamės vienais iš paskutinių momentų, kai dar lengvai ir su didžiuliu vaiko džiaugsmu kuriame tą ryšį. Kiek dabar pasiklosime, tiek ir turėsime. Dabar – mūsų su vaikais aukso laikas“, – atviravo ji.
Erika kasdien mato, kad dukros auga, keičiasi, bet jų ryšio su mama poreikis vis dar lieka toks pat, kinta tik priemonės. Moteris pradėjo svarstyti, kokia veikla su dukterimis – kiekviena atskirai, kad mergaitės gautų nedalomo dėmesio, – būtų poilsis, malonumas, o ne privaloma veikla ir jai.
Vyresnioji Vasara – piešimo gerbėja, svajoja užaugusi būti dailininkė. Bet nutarusi kartu su ja lankyti dailės terapijos pamokas mamoms ir dukroms tokių pasiūlymų Erika nerado.
Jei Mahometas neina pas kalną, kalnas eina pas Mahometą. E.Purauskytė nebūtų renginių organizatorė, jei nesurengtų ir šios veiklos. Prikalbinusi dar vieną mamą su dukra ji surado mokytoją, kuri tokios terapijos mamoms ir dukroms imtųsi. Šiandien moteris džiaugiasi savo antradieniais su vyresnėle, kai abi be buities ir kitų rūpesčių atsiduoda piešimui, lipdymui ir savo jausmų bei patirčių aptarimui padedant profesionaliai dailės terapeutei.
O mažosios aistra – baletas, šokiai. Po penktojo Auroros gimtadienio Erika pastebėjo, kad šokis ne tik jai ne kančia, su dukrelėmis tai puiki veikla kartu ir kitoms mamoms. Tad norėdama abiem dukroms skirti asmeninio laiko Erika buria mamų ir dukrų bendruomenę, kurios prisijungtų prie tokios veiklos kartu.
„Labai noriu kurti bendrystę su kitomis mamomis, kurios siekia kokybiško laiko su savo dukromis. Be to, jei norinčių daugiau, išeina ir pigiau nei asmeninės pamokos. Mano svajonė – sukurti savotišką mamų ir dukrų klubą, su kurio narėmis porą kartų per mėnesį galėtume rasti įdomios bendros veiklos. Tokios, kokios dar niekas Lietuvoje nesiūlo: mamų ir dukrų baleto pamokos, keramikos studijos, jodinėjimas, bendros kelionės, vaikų ir mamų joga, stalo žaidimų vakarai, gaminimo kursai. Pilna būrelių vaikams, apstu – atskirai suaugusiesiems, bet bendrų – ne. Tad pats laikas tokius sukurti ir drauge mėgautis!“ – šypsojosi pašnekovė.
Ryšį su mergaitėmis Erika stengiasi kurti kasdien, buityje. Tokia patyriminė veikla – puikus jų laikas kartu, kuriuo mėgaujasi ir ji.
„Vaikai jaučia, kada mes su jais būname iš pareigos, nes „reikia“, o kada ir pačios nuoširdžiai mėgaujamės bendra veikla, kada mums įdomu. Tada vaikai jaučiasi mums svarbūs ir kartu pildo meilės rezervuarus.
Užsiimdami bendra veikla ilsimės drauge, nes poilsio reikia ir mums, mamoms, privalome to nepamiršti. Nes jei būsime pervargusios, nebeturėsime išteklių duoti ir taip skriausime ne tik save, bet ir savo vaikus“, – įsitikinusi E.Purauskytė.
Namuose su dukromis ji dažnai gamina, o juk kiekviena mama žino, koks tas gaminimas su vaikais.
Tenka valyti miltų pilną virtuvę ir guostis, kad netrukus vaikai gamins tėvams, nes šie jų to išmokė.
Erika prisiminė, kad pati, būdama dukrų amžiaus, virtuvėje tik skusdavo ir pjaustydavo bulves, morkas ir lupdavo svogūnus. Ji su mama kartu negamindavo, nes mama nemėgo, kai virtuvėje aplink sukiojasi vaikai ir trukdo.
„Vakarais skaitome pasakas. Taip, įjungti filmuką, kai esu labai pavargusi, tikrai kyla pagunda, bet čia pat sau primenu – filmuku ryšio nesukursiu. Skaitome, skiemenuojame, randame raides ir, žiūrėk, jau ir penkiametė, pasižiūrėjusi į priešmokyklinukę sesę, neblogai skaičiuoja ir atpažįsta raides.
Jau mėgaujamės ir stalo žaidimais. Man džiugu, kad yra tokių, kuriuose Vasara – nenugalima, o kur Auroros emocijos laimėjus! Tas džiaugsmas dėl dukrų pergalių, jų švytinčių akių šildo ir mano širdį. Žinoma, tenka šluostyti pralaimėjusios sesės ašaras ir kartu mokyti pasidžiaugti kito sėkme, nepasiduoti, kai svyra rankos, – juk ir tai vertingos gyvenimo pamokos“, – pasakojo Erika.
