Svajonės pildosi, tik vienų anksčiau, o kitų – vėliau. Išsipildė ir sena aktorės Ingos Norkutės (51 m.) svajonė.

„O kodėl ne?“ – klausė Inga, sukūrusi trumpametražį tragikomišką filmą „Nustebink mane“. Ji ne tik šio filmo režisierė, scenarijaus autorė, bet ir pati jame vaidina.

„Man atsivėrė nauji horizontai ir žiauriai smalsu, kas gi bus ateityje“, – džiaugėsi aktorė.

Savo debiutinį filmą „Nustebink mane“ I.Norkutė baigė šią žiemą, o pristatė visai neseniai Šiauliuose. Filme, be I.Norkutės, vaidina aktoriai Andrius Povilauskas ir Karolina Elžbieta Mikolajūnė.

[[ge:lrytas:lrytas:29282143]][[ge:lrytas:lrytas:31099639]]

Kokie gyvenimo vėjai žinomą kino, teatro ir televizijos aktorę, televizijos laidų vedėją nunešė į kino režisūrą?

I.Norkutė neslėpė, kad tam įtakos turėjo ir COVID-19 pandemija, kai buvo sustojęs visas pasaulis. Sėdi, prisimena, namie ir kažką galvoji. Ir sugalvojo! Bet norą režisuoti ji jautė ir anksčiau: Šiaulių dramos teatre, kuriame dirba aktore, režisuodavo renginius, yra pastačiusi tris vaikiškus spektaklius.

– Inga, ar neatrodė, kad kurti filmą, nors ir trumpametražį, – savotiška rizika?

– Man buvo smalsu atsidurti kitoje rampos pusėje – išbandyti save režisieriaus amplua. Internete susiradau scenarijaus rašymo kursus ir mokiausi individualiai.

[[ge:lrytas:lrytas:31375286]]

Kažkiek literatūros perskaitai, kažkokių žinių įgauni, bet patirties – ne. Apie režisūrą vis svajodavau ir svajodavau. O kodėl nepabandžius? Niekas per galvą neduos. Tik bandant ateina patirtis.

Kaip aktorė dar iki šiol mokausi aktorinio meistriškumo, nes su kiekvienu vaidmeniu viską darai nuo nulio. O režisūrą visą laiką buvo smalsu pabandyti.

Įsišnekėjau apie tai, radau žmonių, dirbančių iš idėjos, komandą. Ėmėmės darbo – ir padarėme. Aišku, tai pirmas blynas, bet aš nebijau kritikos. Tegul žiūrovai kritikuoja, diskutuoja. Manau, diskusija būtų įdomi.

Tiesiog dalinuosi patirtimi: galima ne sėdėti ir kalbėti, ko norėtum, o daryti, bandyti. Vien sėdėdamas ir šnekėdamas nieko nepadarysi. Po kiek laiko tas noras gali ir praeiti. Apie kiek daug dalykų mes tik pagalvojame, o jų nepabandome. Kiek daug ko nesu padariusi ir nepabandžiusi!

[[ge:lrytas:lrytas:31375280]]

– Koks jūsų filmo siužetas, apie ką jis?

– Apie nesusikalbėjimą ir atvirumo stoką. Filme – trys aktoriai: vyras ir dvi moterys. Pagrindinis vaidmuo – vyro. Siužetas toks, kad vyras ir žmona nesusikalba. Jiedu nesipyksta, nėra agresijos, bet nesusikalba. Vienas ir kitas nenori grįžti namo, vienas kito namie net nelaukia, bet gyvena kartu.

Vyras prašo, kad žmona jį nustebintų, ir ji stengiasi. Ir jis stengiasi. Bet jiems nepavyksta būti kartu po vienu stogu.

Dar viena moteris – kaimynė, jauna studentė, kuri laiptinėje mokosi vokalo. Ji kaip vizija, kaip mūza. Rytą vakarą – ta pati monotonija, tie patys laiptai. Ir visai nėra ten meilės trikampio. Filmas labai moteriškas.

[[ge:lrytas:lrytas:31375285]]

Vyrą vaidina aktorius A.Povilauskas, studentę – K.E.Mikolajūnė, žmoną – aš. Kodėl? Gelbėjau padėtį. Žmonos vaidmeniui paėmiau ne aktorę, o paprastą moterį, bet jai nepavyko. Tai buvo mano klaida.

Supratau, kad reikia imti profesionalius aktorius. Todėl pati per labai trumpą laiką turėjau suvaidinti žmoną, nes vienintelė geriausiai žinojau situaciją. Ir suvaidinau, nes nebuvo kur dėtis. Buvo žiauriai sunku, nes tai pirmas toks mano darbas. Be to, turėjau ir monitorių stebėti, ir vaidinti.

Aišku, profesionalai pamatys kai kurias „kliurkas“. Bet dirbi ir mokaisi.

– Kodėl filmavote Vilniuje?

– Dėl to, kad visa komanda – vilniečiai. Andrius atvažiuodavo iš Panevėžio, aš – iš Šiaulių. Viską nufilmavome per penkias pamainas. Filmui savo butą užleido prodiuserės draugai. Butas erdvus, puikiai tinkamas filmuoti.

– Kur jums labiau patinka – ar būti prie kino režisieriaus kameros, ar vaidinti teatro scenoje?

– Kaip aktorė aš vis dėlto kaip žuvis vandenyje. O režisūroje – dar žalia. Bet jeigu nieko nedarysiu, tai nieko ir nebus. Ne iš karto režisieriais tampama.

Man tiesiog buvo be galo įdomu ir smalsu būti kitoje rampos pusėje. Buvo įdomu dalyvauti montuojant filmą, kur visai neturėjau patirties. Įgavau vieną procentą žinių. Bet įgavau.

[[ge:lrytas:lrytas:31375283]]

Su A.Povilausku anksčiau esame dirbę kartu, jis mane žino. Komandoje buvo tokie žmonės, kurie mane žino ir palaiko. Su jais buvo paprasta. Ir Karolina Elžbieta puikiai suvaidino, ir išvaizdi, o balsas – kažkas tokio! Puiki aktorė.

– Kaip reagavo kolegos aktoriai iš Šiaulių dramos teatro sužinoję, kad sukate filmą?

– Jiems pasirodė įdomu. Palaiko. Gal kuris nors už nugaros ir šaiposi: „Ai, svaigsta ta Norkutė“, bet man nusispjaut. Darau tai, ką noriu. Norėsiu groti gitara ar fleita – ir grosiu.

Norėsiu iš molio vazonus lipdyti – ir lipdysiu. Ką noriu, tą išbandau. Esu laiminga, kad atsiranda pakeleivingų žmonių, kurie mane palaiko, manimi tiki ir eina kartu. Čia yra nuostabus dalykas.

[[ge:lrytas:lrytas:31375284]]

– Ar filmo siužetui, idėjai neturėjo įtakos jūsų santuokinis gyvenimas su aktoriumi, Šiaulių dramos teatro direktoriumi Aurimu Žviniu? Jūsų santuoka nutrūko prieš kelerius metus, tad gal ir judu nesusikalbėjote?

– Ne, tai filmui įtakos neturėjo. Kadangi vaidinu žmoną, gali kilti tokių klausimų. Bet aš gelbėjau filmą, nes neprofesionaliai aktorei, kaip sakiau, tas vaidmuo nepavyko.

– Bet italų kino meistro Federico Fellini filmuose daugelį vaidmenų atlieka žmonės iš gatvės.

– Sutinku su tuo, bet tai – nepalyginami dalykai. Į vienus filmus gali ateiti žmonės iš gatvės ir jie bus savimi. F.Fellini rinko tipažus. Bet yra tokių filmų, kuriuose turi vaidinti profesionalūs aktoriai.

– Jūsų gyvenimo variklis – turbūt smalsumas, kuris veda pirmyn?

– Taip. O gal atsiras dar kas nors naujo? Kol dar gali, reikia daryti. Nes aktorius sėdi ir laukia vaidmens. Tai geriau per tą laiką ką nors pačiam daryti, o ne laukti, kol kas nors ką nors atneš ant lėkštutės. Taip smalsumą prarandame, pasidaro nuobodu, sėdime ir postringaujame. Arba kitų darbus kritikuojame. Tai eik ir padaryk geriau.

– Ar dar norėtumėte sukurti filmų? Gal turite idėjų, naujų siužetų ateičiai?

– Turiu ir idėjų, ir minčių. Tai nebus mano vienintelis filmas, tikrai ir toliau juos kursiu. Turiu ir žmonių, kurie su manimi dirbs.

[[ge:lrytas:lrytas:31375281]]

Man patinka įvairios gyvenimo situacijos, kurias gali parodyti trumpametražiame filme. Norisi, kad tos situacijos sukeltų šypseną, kad tai būtų atpažįstami dalykai iš gyvenimo. Juk tragikomiška meilės istorija gali įvykti ir tarp gydytojų.

Kadangi dirbu ir Trečiojo amžiaus universitete su senjorais, praėjusiais metais su jais Radviliškyje pastačiau spektaklį apie akimirkų džiaugsmą „Geriau rytoj negu šiandien“, kuriam scenarijų parašiau pati. Jame vaidino 13 senjorų.

Po šio spektaklio mane pakvietė dirbti Šiaulių trečiojo amžiaus universitetas. Ten statysiu spektaklį su 13 (skaičius 13 mane persekioja!) senjorių pagal Juozo Erlicko kūrybą. Taip pat su senjorais bandysiu kurti trumpametražį filmą.

Ingos Norkutės karjeroje – pokyčiai: nėrė į naujus vandenis