Šį kartą dar nežinomais atsakymais pasidalijo aktorius, režisierius, dainininkas Marius Jampolskis (46 m.).
– Jūsų diena neprasideda be...
– Dvigubo espreso.
Susiję straipsniai
– Kas jus labiausiai gąsdina?
– Žmonių įsitikinimas, kad tiesų gali būti daug ir kad kiekvienas turi turėti savąją. Ir kad tai gerai.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Iš visko, kas dirgina mano jutimų sistemą, – iš visko, ką matau, girdžiu, užuodžiu, liečiu, skanauju. Esu treniruotas viską priimti kaip informaciją, skirtą panaudoti. Net jei tuo metu dar nežinau, kaip ją panaudoti. O ir pats įkvėpimas nėra mistinė būsena. Tai yra metodika, mokanti ne vertinti dalykus, o juos stebėti ir jais stebėtis.
– Kas labiausiai pykdo?
– Du dalykai: 1. Kai žmogus neturi ką pasakyti, bet kalba. 2. Kai žmogus turi ką pasakyti, bet tyli.
– Gražiausias išgirstas komplimentas?
– Šešios tylos sekundės salėje pasibaigus monospektakliui.
– Trys dalykai, be kurių negalėtumėte gyventi?
– Anglis, vandenilis, deguonis.
– Trys žodžiai, geriausiai jus apibūdinantys?
– Įdomu, nežinau, bandau.
– Geriausios atostogos buvo...
– Visos, per kurias mano gyvenimo moterys šypsosi.
– Kur slypi laimė?
– Klaidinantis klausimas. Jis tarsi skatina daryti prielaidą, kad laimė yra kažkoks daiktas ar vieta, ar ištisinė būsena. Laimė yra retrospektyvinis terminas, nusakantis pusiausvyrą tarp džiaugsmingų ir liūdnų emocijų tam tikru laiko tarpu.
Tas pats žmogus skirtingomis akimirkomis gali visiškai skirtingai vertinti savo praėjusį gyvenimą. Vieną kartą pavadins jį laimingu, kitą kartą – siaubingu.
Bet jis kalbės apie tą patį gyvenimą. Aš bijau laimės, nes už jos kitame žingsnyje visada slepiasi nelaimė. Rinkčiausi neišgyventi ekstazės, jei tai padėtų išvengti tragedijos.
– Pats beprotiškiausias dalykas, kurį esate padaręs dėl meilės?
– Man rodos, mes visi su protu darome kur kas mažiau veiksmų nei be proto. Meilė čia jokia išimtis. Apskritai daugelį dalykų, kuriuos maniau, kad darau dėl meilės, iš tikrųjų dariau dėl savo egoizmo, todėl nežinau, ką atsakyti į šį klausimą.
– Koks gražiausias vaikystės prisiminimas?
– Močiutės rankos, glostančios mano galvą prieš pat užmiegant.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Koncertai Lietuvos stadionuose vestuvinių ansamblių suvažiavimuose. Tada pirmą kartą uždirbau pinigų. 1988 metai. Man 10 metų.
– Kokia mėgstamiausia jūsų spalva?
– Mėlyna.
– Geriausia vieta Lietuvoje?
– Ten, kur mano namai, mano Renata, Viltė. Nepykite, bet nesakysiu adreso. (Juokiasi.)
– Kas jus gelbėja nuo rutinos?
– Nauja rutina.
– Geriausias išgirstas patarimas?
– Ir tai praeis.
– Kada pastarąjį kartą verkėte?
– Tai gana dažna mano reakcija į grožį, dramą ar ilgesį. Bet tai nėra panacėja. Ašaros dažnai pervertintos. Svarbiau, ką tu darai po to, kad tos ašaros išdžiūtų.
– Ko labiausiai savyje nemėgstate ar mėgstate?
– Mano vertės nenusako mano paties savęs vertinimas. Vertina kiti. Tik taip ir įgyji vertę. Aš nei mėgstu savęs, nei nemėgstu. Gyvenu ir bandau būti geru žmogumi.
Džiaugiuosi, kai pasiseka, kenčiu, kai leidžiu egoizmu save apgauti. Gyvenimas – tai procesas. Jam pasibaigus išvadas galės padaryti kiti žmonės. Bet jie to nedarys, nes atsiras daug svarbesnių dalykų nei kažkokio Jampolskio gyvenimo apibendrinimas.