„Kopijuoja“, „plagijuoja“, „nusižiūrinėja“ – tokiais žodžiais pastaruoju metu svaidomasi vertinant lietuvių kūrėjų darbus. Cha, kažkada, prieš dešimt metų, savo pirmąjį rašinį mados tema irgi skyriau užsienio dizainerių įtakai lietuviams ir jų palyginimui.
Anuomet viskas buvo aišku: lietuviai dizaineriai pasižiūri mados žurnalus ir patikliems klientams už mažesnę kainą pateikia nusižiūrėtą europinės mados versiją, kurios nė su žiburiu anuomet nebūtum radęs Lietuvos parduotuvėse. Dabar Vilniuje galima įsigyti ir „McQueen“, ir „Armani“, ir „Valentino“, o lietuvių dizainerių kainos dažnai nebenusileidžia pasauliniams vardams. Tad kodėl kopijuojama?
Šiandien, po dešimties metų, kur kas atsargiau švaistyčiausi žodžiu „nukopijuotas“. Ir ne todėl, kad bijočiau pasipiktinusių dizainerių skambučių ar grasinimų teismais dėl kaltinimų plagiatu. O tik todėl, kad, geriau pažįstant mados pasaulį ir jo kūrybines peripetijas, tampa aišku, jog kalbėti apie kopijas, originalus, prototipus ir nusižiūrėjimus nedaug tėra prasmės.
Mat per dešimt metų tenka prieiti prie išvados, kad madoje šiandien nebeįmanoma išrasti dviračio. Dizaineriai tik gali sėsti ant mados dviračio ir važiuoti – kiekvienas savo nepakartojamu maršrutu.
* * *
Atrodytų, savaime suprantama, kad lietuvius įkvepia pasaulio mados sostinių grandai ir sukuriama suknelė su taip pat išnirusiais prancūziškais nėriniais, tokia pat asimetriška aksomo petneša, tokia pat drąsia prakirpte kaip ir kokio užsienio dizainerio. Galima manyti, kad mados provincija taip siekia pakartoti sėkmingą mados sostinės formulę.
Tačiau ką manyti, kai Giorgio Armani 2006-aisiais iškilmingai pristato beveik identišką palaidinę su prisirpusiomis raudonomis lūpomis – lygiai tokią, kokią 2004-aisiais matėme ant „Dolce & Gabbana“ podiumo. Maža to, metras G.Armani pristato ne tik palaidinę, bet ir tokį pat komplektą – derina ją su apsmukusiomis kelnėmis ir galvos apdangalu.
Ar tai reiškia, kad elegancijos karaliumi tituluojamas Giorgio Armani pristigo savų idėjų ir susigundė svetimomis, dizainerių Domenico Dolce ir Stefano Gabbanos?
O ką sau galvojo šis italų duetas, kai nutarė pateikti savąją revoliucingos brito Alexanderio McQueeno idėjos – lengvučio kimšto tiulio burbulo (2006 m.) – versiją? Tiesa, 2007-ųjų kolekcijoje „Dolce & Gabbana“ kimšo ją ne audiniu, o stručių plunksnomis.
Rezultatas – įtartinai panašus, tačiau ar užsienio kritikai kalba apie idėjos vagystę ir bado pirštu plagiatorius? Ne, nes skvarbi, išlavėjusi ir niuansams jautri kritikų akis puikiai mato, kas iš ko ką pasiskolino, tačiau kartu ir regi, kad rezultatas – visiškai skirtingas: vienu atveju – istorinis, kitu – futuristinis. Skiriasi dizainerių naudojamos medžiagos, nuotaika, siluetas, estetika, ir bendras įspūdis panašus tik iš pirmo žvilgsnio.
* * *
Todėl „Vogue“ kritikai, pavadinę raudoną „Comme des Garcons“ 2008-ųjų kolekcijos švarką „sąmojinga „Chanel“ interpretacija“, nesulaukia nei „Comme des Garcons“, nei Karlo Lagerfeldo grūmojimų. Nors iš tiesų minėtasis švarkas yra sukomponuotas iš dviejų „Chanel“ švarkų – klasikinio modelio, kurio variacijos kartojasi bene kiekvieną sezoną, ir neįprastai sodraus, auksinėmis juostelėmis puošto raudono, pristatyto 2007-aisiais aukštosios mados kolekcijoje.
Nepaisant „Comme des Garcons“ sudėties formulės „2 „Chanel“ viename“, rezultatas – nepakartojamai „garsoniškas“ ir charakteringas.
Mados idėjų aritmetika gali būti ir priešinga – dalyba.
Štai anuo metu itin novatoriškas 2004-ųjų „Prada“ modelis: standaus brokato tunika su lig tol nematytu originaliu papuošalu, kuriame neskaidraus plastiko gabalai imituoja briaunotus brangakmenius. Prabėgo dveji metai, ir kas galėtų paneigti, kad dėl dizainerio Christopherio Bailey dalybos šis ansamblis virto net dviem „Burberry Prorsum“ modeliais, kurių viename dominuoja standaus brokato tunika, o kitame – antkrūtinis iš plastiko gabalų?
Kas galėtų paneigti, kad tas pats Christopheris Bailey reinterpretavo ne Juozo Statkevičiaus išradimą – beveik jokių kitų dizainerių nenaudojamus (nes reikia itin kruopštaus rankų darbo) iš šilkinių juostelių susuktus dekoratyvinius diskus?
* * *
Kitas kruopštus, charakteringas ir Juozo Statkevičiaus pamėgtas elementas – rauktos gėlės, kurias šis naudoja bene nuo 2001 metų, beveik tuo pat tankėjančiu principu atsidūrė ant britų dizainerės Jenny Packham podiumo – tik ketveriais metais vėliau, 2005-aisiais.
2005-aisiais tą patį gėlių elementą reinterpretavo „Moschino“ mados namai (beje, nuolat ir gausiai naudojantys savo drabužiams firminius „Chanel“ stiliaus elementus). Tik štai gėles panaudojo savaip – ryškiau, žaismingiau, kontrastingiau.
O 2007-aisiais „Dolce & Gabbana“ dainininkę Kylie Minogue papuošė suknele, na, labai įtartinai primenančia Juozo Statkevičiaus 2005 metų kūrinį, kurio savininkė – Reda Karosas. Teko abu drabužius matyti ne vien nuotraukose, bet ir dizainerių salonuose čiupinėti.
Jei viena suknelė nebūtų sidabrinė, o kita – juoda, pamanytum, ta pati. Tos pačios rauktos gėlės, taip pat sudėtos ant perregimo pagrindo ir taip pat panaudoti vadinamieji metalo kaulai.
Ką gi tai galėtų reikšti?
Juk ne taip nuostabu, kai Juozo Statkevičiaus gėlės pražysta Daivos Urbonavičiūtės salono vitrinoje, šalia kito dizainerės pasiskolinto elemento – „juoziškų“ moherio sijonų, tačiau kažkodėl italų nekaltiname, kad „Dolce & Gabbana“ nukopijavo J.Statkevičiaus modelį.
Tad gal derėtų būti nuosekliems ir piktintis italais? Ar naiviai džiaugtis, kad idėjų judėjimas vyksta ne į vienus vartus ir Lietuvoje atsiradę kūriniai gali taip pat ką nors įkvėpti?
* * *
Juolab kad visuotinio interneto laikais pakanka kelių pelės spustelėjimų, ir idėjos nukeliauja tūkstančius kilometrų.
2007-ųjų rugsėjį interneto portalai mirgėjo nuotraukomis iš Juozo Statkevičiaus madų pristatymo Katedros aikštėje, kur dizaineris išleido manekenes neįprastai uždengtais veidais. 2008 vasarį Londone tą patį padarė dizaineris Giles’is Deaconas.
Plagiatas? Ne, idėja ta pati, bet estetinis rezultatas – visiškai kitoks.
2001-aisiais lietuvis Paryžiuje pristatė aukštosios mados apsiaustą su lig tol neregėtu elementu – pagalve! Po ketverių metų jo buvę moksladraugiai iš Arnhemo menų akademijos, duetas „Victor & Rolf“, pristatė neįprastą suknelę... taip pat su pagalve.
Sutapimas? Vargu. Plagiatas – tikrai ne, nes vizualinis efektas – visiškai kitoks.
Tad pataupykime žodžius „kopija“, „nusižiūrėjimas“, „plagiatas“, nes daugeliu atveju dizaineriai primena dailės studentus, pasodintus piešti to paties modelio. Kas kada nors žvilgtelėjo piešėjams pro petį, patvirtins – visi jie tą patį objektą mato skirtingai. Vienam jis – kampuotas, kitam – ištęstas, trečiam – išpūstas, bet turbūt nerastume dviejų vienodų.
Ar tai – idėjų krizė ir originalumo mirtis? Vargu. Veikiau interpretacijos tam tikromis temomis.
Todėl prieš reikalaujant iš mūsiškių ir pasaulio dizainerių dukart per metus išrasti vis po naują mados dviratį, verčiau patys išmokime važiuoti šiuo dviračiu. Pradžioje galbūt iš lėto, mėgaujantis ir pastebint niuansus, skirtumus, dydžius, proporcijas, faktūras ir atspalvius.
Gal tada taps aišku, kad tas pats dviratis gali nuvežti mus įvairiausiomis, nuostabiausiomis ir tokiomis skirtingomis kryptimis.