Niekas nenori gadinti savo istorijos
Daugiau nei šimtmetį egzistuojanti įmonė neleistų sau nekokybiškais gaminiais gadinti tokios ilgos istorijos. 1890 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose olandų imigrantai įkūrė baldus gaminančią įmonę „Baker“. O šiandien jų atstovybių ir salonų yra visuose didžiuosiuose miestuose nuo Europos iki Azijos.
„Baker“ visada ieškojo architektų ir dizainerių, galinčių kurti kokybiškus išskirtinio dizaino baldus. Šiuo metu su „Baker“ kompanija bendradarbiauja Los Andželo dizaino guru vadinamas Tomas Pheasantas, Niujorko – Billas Sofieldas bei visos Amerikos numylėtinė Barbara Barry. Iškiliai šalia jų stovi Paryžiaus dizaineris Jacques’as Garcia. Jau dabar šio architekto, dekoratoriaus, dizainerio ir kolekcininko kūryba vadinama Garcios klasika, o prancūzai didžiuojasi jo kurtais viešbučiais, restoranais ir visuomeniniais pastatais, restauruotomis pilimis.
J.Garcios kurtų baldų bus ir mūsiškiuose interjero rūmuose „Madam W“.
Kas gi vis dėlto yra klasika?
Tačiau dažno pirkėjo, ko gero, nežavi nei garsūs vardai, nei įmonės istorija. Rinkdamasis baldą jis vadovaujasi paprastu principu: patinka ar nepatinka, gražu ar negražu.
Į ką atkreipti dėmesį, pataria vienas „Madam W“ savininkų Rimgaudas Kunstmonas.
– Vykstate į daugybę baldų ir interjero detalių parodų. Baldų mada keičiasi ne taip greitai kaip drabužių, tačiau ji vis tiek egzistuoja. Kokios krypties vėjas yra šiandien?
– Visame pasaulyje baldų dizainas krypsta moderno link ir jam vietą užleidžia epochinė klasika.
– Regis, klasika kaip tik ima viršų, ar taip yra tik Lietuvoje, kur žmonės dar išsiilgę senovės dvelksmo?
– Žodį „klasika“ visi supranta skirtingai. Šiuolaikinio stiliaus baldai taip pat yra klasika – XXI amžiaus klasika. Todėl žodžiu „klasika“ žmonės įvardija tam tikrą epochą ir joje vyravusią dizaino tendenciją, stilių – karalienių Anos, Viktorijos, britiškąjį ar ampyro, klasicizmo, baroko, rokoko, Renesanso.
„Baker“ kompanijos dizaineriai, kurdami šiuolaikiškus baldus, moka žaisti stiliais ir atkartoti epochos elementus. Kažkada buvau susižavėjęs epochiniais baldais, tačiau savo kailiu patyriau, kokie jie nepatogūs ir greit atsibostantys. Jei žmogus rengiasi madingai, tai ir būstą turi įsirengti šiuolaikišku stiliumi. Juk būtų juokinga šiandien gatvėje išvysti žmogų, vilkintį XVIII amžiaus rūbais.
Iš to laikotarpio pakanka tik replikos – tuomet arba šiais laikais sukurto senovinio baldo. Užsienyje replika vadinama gana tiksli epochinio baldo kopija net ir gamybos technologijų požiūru. Tokius baldus Lietuvoje žmonės supranta kaip klasiką. Tačiau žinovai pašaipiai vertina replikų mėgėjus, nes tai bandymas imituoti antikvarinius daiktus.
O „Baker“ baldai yra šiuolaikiško dizaino, dažnai turi tik subtilią užuominą į tam tikrą epochinį stilių, bet jokiu būdu tai nėra „nusirašinėjimas paraidžiui“. Pavyzdžiui, salone turime šiuolaikišką „Baker“ sofą. Plika akimi net nepamatysi, kad ji yra naujai perfrazuoto ampyro stiliaus.
Baldų pramonė – tarsi džiazas: talentingas muzikas gali improvizuoti net popmuziką, ir tai neskambės pigiai. O šiuolaikinė klasika – tai geras džiazas, o ne klasikinė kamerinė muzika.
Ar jums gražus “Lamborghini„ buferis?
– Na, bet beveik tokią pat sofą, kurią paminėjote, galima išvysti bet kuriame prekybos centre, tik ji kainuoja dešimt kartų pigiau.
– Tokių daiktų vertę galima suprasti palyginus automobilius. Iš esmės jie visi – transporto priemonės, gabenančios iš taško A į tašką B. Tik jų kaina kažkodėl skiriasi.
Tai priklauso nuo to, kaip tobulai jis pagamintas, iš kokių medžiagų, kaip ilgai vienas ar kitas laikys. Vardas – taip pat kainos sudedamoji dalis, tačiau nereikia tuo piktintis, nes dažnai vardas yra kokybės garantas.
Mes puikiai žinome, kiek kainuoja šveicariški mechaniniai laikrodžiai ir kiek, pavyzdžiui, elektroninis „Seiko“. Šis netgi eina tiksliau ir kainuoja šimtus kartų pigiau, o mechaninis turi paklaidą. Tačiau visi supranta, kad mechaninis šveicariškas laikrodis – meno kūrinys, sukurtas rankomis. Pasaulyje yra daug daiktų, kurie panašūs, bet jų kaina skiriasi. Meistro ir amatininko darbas iš pirmo žvilgsnio skiriasi nedaug, bet tas „nedaug“ ir sudaro daikto esmę bei vertę.
Kažkada aš taip pat nesupratau „Baker“ baldų grožio. Bet reikia vertinti ne pavienius daiktus, o interjero, kuriame jie yra, idėją. Pavyzdžiui, iš pradžių nesupratau, kodėl žmonės alpsta dėl kito „Baker“ dizainerio – Billo Sofieldo – baldų, ir tik įsigilinęs į visą interjero koncepciją supratau genijaus mintį. Įsivaizduokite: nuo automobilio „Lamborghini“ nuimame buferį ir klausiame žmonių, ar jis gražus. Tas buferis įgauna prasmę tik sumontuotas ant „Lamborghini“.
– Dažnas pirkėjas norėtų baldo, turinčio išliekamąją vertę. Ar šiais laikais tokia mintis yra naivi?
– Ne. Pavyzdžiui, visi „Baker“ baldai turi išliekamąją vertę. Jų baldai rafinuoti, o tai suprasti ne kiekvienam duota. Čia kaip ir pelėsinis sūris: ragaujantis jo pirmą sykį tikrai susirauks, o patikti jis pradės tik įgijus daugiau žinių ir išlavinus skonį.
Iš viso dabar žinau, kad geras daiktas, geras dizainas visuomenės nepriimamas iš karto. Bet žinau ir tai, kad pažįstantiems „Baker“ šis vardas yra tapęs kokybės, prestižo, gero skonio sinonimu.
Parengė Daiva KAIKARYTĖ