Narsi kovotoja jūroje, be baimės skrodžianti bangas greičiau už vėją, šiandien prisipažįsta svajojanti apie ramų šeimos uostą.
„Įsimylėjusi“, – vienu žodžiu savo dabartinę būseną apibūdina 25-erių šviesiaplaukė mėlynakė buriuotoja. Nors Gintarė apie asmeninį gyvenimą nelinkusi atvirauti, prasitarė dabar gyvenanti būsimų vestuvių rūpesčiais. Su dukart olimpiniu ir triskart pasaulio čempionu 35 metų R.Scheidtu tuoksis Kaune.
Paklausta, kokią įsivaizduoja savo vestuvių šventę, G.Volungevičiūtė šypteli: „Paprastą“. Be baltų balandžių, ant galvos byrančių ryžių, fejerverkų, limuzinų?
Gintarė prunkšteli: „Kam to reikia?“ Po trumpos pauzės priduria: „Mes su Robertu esame labai paprasti žmonės. Žiūrėkite, koks mano sužadėtuvių žiedelis – paprastas, sidabrinis“.
Po Skorpiono ženklu gimusi Gintarė prisipažįsta esanti uždaro būdo: „Esu introvertė, man nereikia žmonių, šurmulio“. Gal todėl ji geriausiai jaučiasi vienumoje, išplaukusi į bekraštę jūrą. Gintarė niekada neskuba grįžti į krantą. Siūbuojantis ir bangų užpilamas laivelis buriuotojai atrodo pati saugiausia vieta pasaulyje.
„Jūroje jaučiuosi labai stipri. Vandens stichija mane įkvepia, leidžia patirti begalinį laisvės jausmą. Nors plaukdama negaliu atsipalaiduoti, būna, kad pamirštu viską pasaulyje“, – šypsosi Gintarė.
– Kokie smagiausi prisiminimai jums išlikę iš vaikystės?
– Mano tėvai buvo alpinistai, tekdavo kartu su jais keliauti į kalnus. Kartą kalnuose kilo audra, griaudėjo perkūnija... Prisimenu tai kaip siaubo filmą, tačiau buvo smagu!
Dar prisimenu išvykas prie Molėtų ežerų, kur susirinkdavo daugybė šeimų, kartu stovyklaudavo, pramogaudavo. Tose šventėse vyravo sportinė dvasia – varžybos, apdovanojimai, prizai.
Su tėvais dažną savaitgalį eidavome į Kleboniškio mišką – važinėdavome dviračiais, bėgiodavome, rengdavome įvairias estafetes. Žiemą miške slidinėdavome. Tai – patys geriausiai vaikystės prisiminimai.
– Ar tėvai jus lepino?
– Oi, tikrai ne. Kiti vaikai daugiau visko turėdavo. Mes gyvenome labai paprastai, abu su broliu vilkėjome paprastus rūbus. Tačiau buvome labai laimingi, dvasiniu požiūriu mums nieko netrūko.
Nenustembu išgirdusi, kad Gintarei mėlyna – pati gražiausia spalva. „Todėl, kad tai – jūros spalva“, – paaiškina ir priduria, kad parduotuvėse pirmiausia dairosi melsvų atspalvių drabužių.
Tačiau skriedama per bangas G.Volungevičiūtė mados nesivaiko: „Buriavimo sporte mada neegzistuoja. Kai dažnai mirksti vandenyje, nesvarbu, gražus kostiumas ar ne. Svarbiausia nesušlapti ir nesušalti“.
Paprastai buriuotoja dėvi iš neperšlampamo audinio pasiūtą kostiumą – kelnes ir striukę, avi guminius batus. Kelnės yra siuvamos su specialiais pakietinimais šlaunims, vadinamosios krienkelnės. Ant striukės Gintarė visuomet velkasi gelbėjimo liemenę. Su tokia apranga sportininkei tenka išbūti apie penkias šešias valandas.
– Gintare, o ką galima rasti jūsų spintoje?
– Netvarką! Mano kambaryje nuolat stovi trys lagaminai su rūbais. Nuolat keliauju, tad vos grįžusi iš vienos kelionės netrukus jau pakuoju lagaminus kitai išvykai. Mano spintoje garsių dizainerių etikečių nerasite, daugiausia turiu sportinio stiliaus drabužių.
– O jeigu atidarytume jūsų kosmetinę?
– Joje yra tik pudra ir lūpų vazelinas. Plaukiant jūroje nuo vėjo ir vandens labai kenčia veidas, tad stengiuosi pudra bent šiek tiek apsaugoti odą. O vazelinas labai padeda šerpetojančioms lūpoms. Daugiau nieko neturiu – nei blakstienų tušo, nei lūpų dažų.
– Kas jums yra didžiausias autoritetas gyvenime?
– Mane žavi žmonės, kurie atiduoda save darbui. Visuomet žaviuosi savo mama, kuri gyvena dėl kitų. Ji moka atlikti visus darbus, susitvarko be niekieno pagalbos. Kai tėvai išsiskyrė ir mama liko viena, ji net butą susiremontavo pati! Nežinau, ko ji nemoka. Pamenu, kai maža stebėjau, kaip mama dažo bažnyčios sienas: prisirišusi virvėmis kažkur aukštybėse ji dirbo, o aš laukiau, kada ji nusileis apačion ir nupirks man ledų.
– Ar turite vyro idealą?
– Man vyro idealas yra mano sužadėtinis Robertas. Jis yra atsidavęs didžiausiai savo aistrai – buriavimui.
– Kuo Robertas jus sužavėjo?
– Vyriškumu, nuoširdumu, paprastumu. Robertas yra paprastas paplūdimio vaikinas su marškinėliais, šortais ir šlepetėmis.
– Kinija jums lemtinga – ten ne tik iškovotas medalis, bet ir užsimezgusi pažintis su Robertu.
– Mes plaukiojome baseine, jis priplaukė prie manęs ir užkalbino. Pamaniau: visai nieko!
– Kokį įspūdį jums paliko Roberto gimtinė?
– Brazilijoje buvau porą kartų. San Paulas manęs nesužavėjo. Tačiau gamta ten graži – kalnai, džiunglės, kriokliai. Teko matyti ir garsųjį Rio de Žaneiro karnavalą.
– Robertas norėtų įsikurti Ispanijoje. Ar sutiktumėte išvykti iš Lietuvos?
– Ateityje teks apie tai pagalvoti.
– Kažkada sakėte, jog reikia pajusti, kada laikas atsisveikinti su sportu. Ar sutiktumėte dėl šeimos paaukoti sportinę karjerą?
– Žinoma, sutikčiau. Šeima ir santuoka man yra svarbiau nei sporto pergalės.
– Ar pasvajojate apie vaikus?
– Taip, turiu tokių svajonių. Norėčiau auginti ne vieną atžalą.
– Jeigu auksinė žuvelė išpildytų tris jūsų norus, ko prašytumėte?
– Pastaruoju metu išsipildė tiek daug mano norų, kad nedrįsčiau nieko prašyti – dabar esu pati laimingiausia! Tegu plaukia ta žuvelė pas kitus žmones.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Dažnai skaitau knygas. Mano mėgstamiausia – garsaus alpinisto Vlado Vitkausko „Everestas – mano lemtis“.
– Jūsų namuose iki šiol stovi pianinas, kuriuo skambinote vaikystėje. Ar prisėdate prie jo dabar?
– Kartais kyla noras sugroti kokią nors melodiją. Tačiau mano muzikiniai įgūdžiai jau išblėso. Smagu būtų juos atgaivinti.
Pokalbio pabaigoje G.Volungevičiūtė prisipažino trokštanti pailsėti nuo ją užplūdusio dėmesio. Sakė norinti nuvažiuoti į Neringą, pasivaikščioti kopose, paplaukioti Kuršių mariose. Ir Gintarės mylimasis Robertas, lankydamasis Lietuvoje, liko sužavėtas Kuršių nerijos. Ten brazilas Gintarei nuolat kartojo: „Aš tave myliu“.