Su Liora Grodnikaite susitinkame Londono karališkajame operos teatre „Covent Garden“ turiningu jos gyvenime metu.
Operos dainininkei neseniai pradėjo atstovauti garsi talentų agentūra „IMG Artists“, kuriai priklauso ir tokios pasaulinės žvaigždės kaip Kiri Te Kanawa ar Angela Gheorghiu. Netrukus pasipils repeticijos Vilniuje, rengiant Šarlotės partiją dirigento Gintaro Rinkevičiaus bei režisierės Dalios Ibelhauptaitės statomoje operoje „Verteris“. O po to – intensyvus darbo sezonas Italijoje ir Ispanijoje su garsiuoju dirigentu Ascheriu Fischu, taip pat Anglijoje, Austrijoje, JAV, Olandijoje, Izraelyje.
Ir nors sakoma, kad menininkai – amžini klajokliai, Lioros Grodnikaitės namai nuo šiol bus ne tik Vilniuje, bet ir Londone. Mieste, kuriame solistė susižadėjo ir ketina kurti šeimą.
O apie savo meno namus – Londono karališkąjį operos teatrą „Covent Garden“ – Liora galėtų kalbėti be perstojo. Priešingai nei apie asmeninio gyvenimo fragmentus, kuriuos ypač saugo nuo pašalinių akių. Šios dainininkės balsas – tikra palaima operos mėgėjui, bet, jei atvirai, ji pati – kietas riešutėlis interviu imančiam žurnalistui.
Nei į bendro pobūdžio klausimus apie būsimąjį vyrą ir asmeninį gyvenimą („Atsiprašysiu, bet šia tema nenorėčiau kalbėti“), nei į visiškai nekaltus klausimus apie mėgstamiausią vietą ar kavinę Londone („Visos kavinės ar restoranai blanksta prieš mano mamos virtuvę, jos valgiai man skaniausi pasaulyje. O koks mamos patiekalas mėgstamiausias? Visi“) – beveik neįmanoma gauti konkretesnio atsakymo.
Ji nesureikšmina prestižinės talentų agentūros, su kuria dirba, ir sako, kad dažnai patys įdomiausi meniniai projektai ir vaidmenys būna visai ne žymiausiose scenose. Užtat ji noriai pasakoja apie Karališkąjį operos teatrą, kurio scenoje stovėjo ne kartą. Iš Lioros pasakojimų galima susidaryti vaizdą, jog šio pasaulinio garso operos teatro užkulisiai jauniems solistams noriai, be intrigų atskleidžia meistrystės paslaptis.
Pasak jos, teatro dvasia – ne tik nepaprastai profesionali, bet ir draugiška. Čia ji visada gali sugrįžti ne tik pakviesta atlikti vaidmenų, bet ir repetuoti, tobulintis. „Čia tiesiog norisi dirbti, nereikia jokios papildomos motyvacijos ar postūmio“, – sako ji.
Akivaizdu, kad šia galimybe ji naudojasi.
Lioros Grodnikaitės darbštumas – beveik legendinis. Tai ji, repetuodama „Covent Garden“ Mersedes vaidmenį operai „Karmen“ savo iniciatyva, stebėdama Karmen partijos atlikėją, pasilikdama po repeticijų, išmoko dar ir šią partiją. Kai Latvijos nacionalinė opera jai pasiūlė vaidinti aistringąją čigonę, paaiškėjo, kad Liora šį vaidmenį jau visiškai parengusi.
Kaip ir iš anksčiau, jau yra paruošusi ir koncertuose dainavusi atskiras Šarlotės partijos dalis dabar repetuojamam „Verteriui“. Dar studijuojant dainavimą JAV magistro laipsniui įgyti, baigiamojo darbo tema kaip tik ir buvo Šarlotės vaidmuo.
„Jules’io Massenet muzika – nepaprasto grožio, ji atskleidžia amžinąją temą – meilės trikampį bei konfliktą tarp geismo ir pareigos, todėl vaidinant Šarlotę svarbu nepradėti savęs gailėti nuo pat pirmos natos, nepasiduoti emocijoms, nes kitaip emociškai neišlaikysiu nei aš, nei mano scenos partneris Edgaras Montvidas, nei žiūrovai“, – sako Liora.
Ar Liora Grodnikaitė scenoje niekada nepasiduoda emocijoms ir visada išlieka tokia analitiška? Ji šypteli: „Manau, kad labai dažnai pasiduodu emocijoms. Bet kad joms pasiduočiau, pirmiausia reikia turėti pagrindą. Tas pagrindas man – darbas, technika. Juk, pavyzdžiui, „Verteryje“, nors ir bus subtitrai, emocijas reikės atskleisti taip, kad jas suprastų net ir prancūziškai nekalbantis žiūrovas. Tam reikia ir mimikos, ir gestų, ir eisenos, ir kūno kalbos. Tad scenoje turiu ne pasiduoti emocijoms, o dirbti. Nes kas bus, jei Liora Grodnikaitė ims ir apsiverks? Be to, šis spektaklis itin svarbus, nes visi atlikėjai „Verterį“ Lietuvoje dainuos pirmą kartą, o ir pats kūrinys čia galbūt nebuvo atliktas iki šiol. Todėl svarbu pasirodyti taip, kad publikai ši pažintis su prancūzų muzika netaptų pirma ir paskutinė, – juk net ir gerą kūrinį gali sugadinti prastas atlikimas. Ir atvirkščiai – net ir blogą kūrinį papuošti geras atlikimas. Taip, šiuo atžvilgiu esu analitiška. Tad man nėra tokio dalyko kaip „padirbėti papildomai“ – dirbu ir mokausi vien sau“.
– Ar nuo pat mažų dienų žinojote, jog dainuosite?
– Kiek save pamenu, mėgau mokytis ir niekada negalėjau sėdėti be darbo. Tad šia prasme pasirinkau tinkamai – juk šios profesijos atstovui reikia nepaprastai daug mokytis, jo darbas yra kasdienis iššūkis.
– Kuris iš ligšiolinių vaidmenų tapo didžiausiu iššūkiu?
– Kiekvienas. Atsivertus pirmą kūrinio, kurį ketinu pradėti mokytis, puslapį kaskart apima jausmas, kad esi pirmokas. Tada jį pradedi jaukintis be jokių išankstinių nuostatų.
Liora sako, kad nėra tokių vaidmenų, kurių nesiryžtų ar atsisakytų atlikti, nes toks požiūris trukdo tobulėti. Kas, kad operoje yra tokių personažų ar situacijų, kurių ji niekada gyvenime nėra išgyvenusi, – ant rankų mirštantis mylimasis (tai ji patirs „Verteryje“), žudoma jos herojė – Karmen, Gaetano Donizetti Favoritė, mirštanti iš meilės.
– Šių perdėtų emocijų nesu patyrusi ir negaliu patirti – galiu jas tik įsivaizduoti ir suvaidinti. Juk tam galima pasitelkti net medicininius aprašymus, tarkim, kaip reaguoti susižeidus, kaip griebiamasi gavus kulką. Puiku, kad šiais laikais opera nebėra tokia kaip prieš 50 metų, kai iš operos solisto tebuvo reikalaujama garsiai ir gražiai dainuoti, o vaidyba geriausiu atveju tebūdavo antroje vietoje. Šiandien opera vėl yra reginys, spektaklis, kuriame susilieja įvairūs menai ir atsiranda visai kita energija. Tačiau yra genialių atlikėjų, kurie, ir būdami visiškai statiški, gali balsu išgauti daugiau niuansų nei be perstojo beprasmiškai judantis dainininkas.
– Gal įsijausti į vaidmenį padeda ir teatro kostiumas? Koks iš iki šiol vilkėtų buvo įsimintiniausias, reikšmingiausias?
– Kostiumas man padeda atsikratyti savęs ir tapti personažu. Laukiu „Verterio“ premjeros dar ir todėl, kad iki šiol niekada neteko dirbti su Juozu Statkevičiumi, tad įdomu, kuo jis nustebins kurdamas Šarlotės įvaizdį.
Karališkojo operos teatro spektaklius kuria kas kartą nauja komanda. Tad kostiumų dailininkai čia manęs per pirmąjį susitikimą klausdavo, kokia mano mėgstamiausia spalva, stilius. Visada jiems atsakydavau: neklauskite manęs tokių dalykų, nes kitaip kiekviename spektaklyje būsiu vis ta pati Liora. Visuomet pasitikiu kolegomis ir suteikiu jiems visišką laisvę. Todėl atsiranda tokie kostiumai, kokių niekada nebūčiau sugalvojusi ar pasirinkusi.
O keisčiausias, mėgstamiausias ir įsimintiniausias kostiumas, kurį pamėgau dėl dainuojamo teksto – Lapės iš „Mažojo princo“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Ta Lapė sako vienus iš išmintingiausių, prasmingiausių žodžių Mažajam princui – apie tai, kas yra gyvenimas, draugystė, meilė. Tad Lapės kostiumas man brangus todėl, kad primena tuos žodžius.
Štai kaip: įsimintiniausias kostiumas – lietuviškos scenos Lapės, o ne koks nors įspūdingas Karališkojo operos teatro krinolinas!
Bet britų žiūrovai ir kritikai jau yra pastebėję ir įvertinę Liorą scenoje – įspūdingą jos Florą „Traviatoje“ ar Reino mergelę Floshildę, kurią vienas britų kritikas savo recenzijoje tiesiog įsimylėjo.
– Ar lengva sužavėti reiklią britų publiką?
– Publika skirtingose šalyse labai nesiskiria, tačiau ją nuspėti ne visada įmanoma. Vienintelis būdas ją užkariauti – dainuoti tai, kuo tiki, kas tau artima, ir atiduoti visą save. Kartais tai publiką pavergia labiau nei didžiulės sąmoningos pastangos ją sužavėti.
– O kaip kovojate su jauduliu? Gal turite paslaptį, kaip jį įveikti, ar kokį nors talismaną?
– Pati šį klausimą seniau dažnai užduodavau savo kolegoms, kol įsitikinau, kad vienintelis būdas jam įveikti – nuoširdžiai dirbti prie kūrinio daugybę valandų, perprasti jį taip, kad scenoje neliktų jokio jaudulio – tik didžiausias noras perteikti tai, ką yra sukūręs kompozitorius. Net jei tai yra dviejų minučių kūrinys.
Ji juokauja, kad, kuriant naujus namus ir šeimą Londone, jai teks skraidyti į darbą Vilniuje. Ir atvirkščiai – grįžti į Didžiosios Britanijos sostinę įgyvendinti įvairių profesinių projektų. Ar ji jau prisijaukino šį miestą ir laiko jį savo antraisiais namais?
– Kuo ilgiau čia gyvenu, tuo labiau suprantu, kiek daug Londono dar nepažįstu. Ketveri metai prabėgo nenutolstant nuo teatro – juk gyvenau vos už kelių gatvių nuo Karališkojo operos teatro. Geriausiai per tą laiką pažinau teatrinį gyvenimą. Galbūt dabar, kai gyvensiu šiame mieste, neteatrinį Londoną pažinsiu geriau.
– Ar turite silpnybių?
– Mano silpnybė – mano stiprybė. Esu stiprus žmogus, tad dažnai prisiimu per daug darbų, įsipareigojimų, atsakomybės. Vis todėl, kad nesinori sustoti. Bet nesigailiu, nes tai padaro mano gyvenimą įdomesnį.
– Tad ar būsimasis vyras nepavydi Lioros menui – jos pastangų, jam skiriamo laiko?
– Esame seniai pažįstami, mano profesiniai laimėjimai neatsirado staiga. O ir mano būsimasis vyras taip pat yra nemažai pasiekęs versle, todėl supranta, kad tai – tokia profesija, toks tvarkaraštis, toks atsidavimas darbui. Be to, ilgai buvau taip užsiėmusi, kad labiau domėjausi operinėmis emocijomis nei tikromis. Galbūt kartais dėl jaunystės nežinojau ir skirtumo tarp emocijų scenoje ir emocijų gyvenime. Dabar mano gyvenime teatrinės emocijos – teatre, o tikrosios – gyvenime.
Ir, atrodo, jos griežtai atskirtos nuo pašalinių akių. Tad smalsiems skaitytojams lieka tik sceninės Lioros Grodnikaitės emocijos. Bet nors kartą ją girdėję dainuojant scenoje sutiks, kad jos nenuvilia. Šiais laikais, kai visose srityse apstu vienadienių žvaigždučių, žymių neaišku dėl kokių talentų ar laimėjimų, bet užtat mokančių sumaniai koketuoti su žiniasklaida ir susikurti įvaizdį, Liora Grodnikaitė yra visiška jų priešingybė – vien talentas ir darbas be jokio įvaizdžio. Ir šio jos pasirinkimo negali negerbti.