Kažin, ką veiktų ir ko kitus mokytų pardavimo ir lyderystės treneris D.Čibonis, jei prieš gerą dešimtmetį būtų grįžęs į gimtuosius Šiaulius? Dirbtų anglų kalbos mokytoju, nes tokią specialybę įgijo sostinėje?
Turėtų nedidelį verslą? Galbūt, bet tikriausiai nei žodžiais, nei asmeniniu pavyzdžiu nesugebėtų įkvėpti didelės auditorijos. Tiksliai nežinodamas, kur link eiti, tik vadovaudamasis nuojauta, būdamas 23-ejų Darius nutarė ieškoti kelrodžio – kokio nors autoriteto.
– O be autoritetų gyventi neįmanoma?
– Mane įkvepia sėkmingi pavyzdžiai, todėl nusprendžiau jų ieškoti. Paskutiniais studijų metais ėmiau atkakliai ieškoti darbo sėkmingai dirbančioje tarptautinėje kompanijoje. Kitaip, pabaigus studijas, lieka susikrauti lagaminus ir važiuoti atgal į Šiaulius. Visi iš ryto eidavo į paskaitas, o aš – į biblioteką žiūrinėti darbo skelbimų. Supratau, kad nieko nemoku, todėl nauja darbo vieta yra galimybė išmokti amato.
Man pasisekė – patekau į švedų konsultacinę įmonę, kuri Lietuvoje rengdavo verslo seminarus. Iš pradžių mane mokė pristatyti ir parduoti konsultacines paslaugas, vėliau – mokyti paslaugų pardavėjus, o galiausiai tapau seminarų vedėju, treneriu. Išmokau ne tik amato, bet ir sėkmės principų.
– Negi mes nebegalime apsieiti be įvairių sričių mokytojų?
– Galėjome anksčiau, galime ir dabar. Bet su tokio asmeninio konsultanto pagalba daug greičiau, mažesnėmis energijos sąnaudomis ir be didelių klaidų galima pasiekti tikslą. Padedu aiškiau jį pamatyti, tai yra nedalinu patarimų, nes tikiu, kad žmogus turi pakankamai vidinių išteklių įgyvendinti tai, kas jam svarbu.
– Kartais tereikia užduoti klausimą, kad savyje atrastum atsakymą?
– Taip ir yra. Žmogus mąsto dialogo – klausimų ir atsakymų – principu.
– O pats turite trenerį?
– Neturiu, bet skaitau daug knygų, ypač – sėkmės sulaukusių žmonių biografijų. Nors psichologas žino, kaip išspręsti rūpimą klausimą, eina pas kolegą. Einu ir aš. Nes kai kitas žmogus užduoda tiesius klausimus, nelieka galimybės pačiam su savimi susitarti ir nuklysti į šalį.
– Kas yra sėkmės pagrindas?
– Turėti svajonių, tikslų, dėl kurių kasryt norėtųsi keltis iš lovos. Žmogus tampa apatiškas, jei nieko nebenori, jei eina į darbą tik tam, kad apmokėtų sąskaitas. Suaugę žmonės dažnai pamiršta svajoti. Jei nuolat užsibrėži tikslus ir juos pasieki, jauti, kad tau sekasi.
Save ir kitus dažnai skatinu būti ambicingesnius, bet lietuviai ambicingumą supranta kaip blogį, lipimą per galvas. Tačiau, išnaudodamas kitus, tebūsi mažas karys mažame kare. Vienoje apklausoje multimilijonierių buvo klausiama, kas jiems padėjo tapti tuo, kuo jie yra. Daugiau nei pusė jų atsakė: sąžiningas elgesys su kitais žmonėmis. Išties daug pasiekia tie, kurie moka įkvėpti kitus.
– Kartais žmogų apima apatija, nes viskas subyra, nebelieka jokios motyvacijos. Kas jam gali padėti išlipti iš duobės?
– Man padeda žinojimas, kad duobių ir kliūčių visada bus. Būtų naivu tikėtis, kad jų išvengsi. Gal tada tikslas bevertis, jei į jį einant nėra kliūčių? O jei įkrinti į duobę, keliesi ir eini toliau. Kai man susvyruoja vidinė motyvacija, naujas projektas ar nauja avantiūra mane veda tolyn. Tada neriu į naują veiklos sritį, ir motyvacija sužiba iš naujo.
Niekada nesiverčiau mažmenine prekyba, bet man labai patinka „Harley-Davidson“ motociklai. Patikdavo vien juos apžiūrinėti. Prieš keletą metų tokį įsigijau ir pradėjau važinėti, nors nesu senas baikeris. Iki tol keliaudamas po užsienį naujame mieste pirmiausia susirasdavau ne muziejų, o „Harley-Davidson“ saloną.
– Taip auginote svajonę...
– Ir ji užaugo iki nuosavo verslo. Man patikdavo būti tuose „Harley-Davidson“ salonuose, liesti motociklus, apžiūrėti aksesuarus, nusipirkti kokį niekutį su šiuo prekės ženklu. Didžiausia svajonė buvo įkurti panašų saloną Lietuvoje.
– Norint užauginti svajonę, reikia pirma ją pasėti.
– Dar sovietiniais laikais mano tėvas buvo užsieninių automobilių gerbėjas, visada turėdavo kokį nors importinį automobilį. Aplink juos sukinėdavausi ir aš. Mane labai žavėjo amerikietiškų automobilių dizainas, ypač iš tų laikų, kai svarbiau buvo stilius, o ne ekonomiškumas ar variklio galia.
Studijų metais norėjau motociklo, bet negalėjau sau jo leisti, o ir kur laikyti neturėjau. Visai nesenai atsipeikėjau: jau galiu tai sau leisti. Nieko negalvodamas nusipirkau pirmąjį motociklą, ir tai buvo „Harley-Davidson“. Iš pradžių atsirado vienas, paskui – du. Galų gale supratau, kad jiems skiriu daug laiko. Pamaniau, kad šį laiką galima leisti ir naudingiau, iš to galima sukurti verslą.
– Ir nusprendėte tapti oficialiu „Harley-Davidson“ atstovu Lietuvoje?
– Kiekvienas mūsų laiko turime vienodai – 24 valandas per parą. Yra du būdai jį panaudoti: skirti veiklai, kuri veda prie tikslų, arba švaistyti. Taip nutiko ir su motociklais: panorau produktyviai panaudoti jiems skiriamą laiką. Nors tai yra rytdienos verslas. Lietuvos rinka dar per jauna, kad iš to galima būtų pragyventi. Susitaikau su mintimi, kad kelerius metus teks į jį investuoti, o ne gauti pajamų.
– Kuo „Harley-Davidson“ geresnis už visus kitus pasaulio motociklus, nekalbant apie tai, kad jis yra labai stilingas?
– Tai yra vienintelis amerikiečių motociklų gamintojas, pergyvenęs visas ekonomikos krizes, karus, konkurenciją. 2008-aisiais „Harley-Davidson“ šventė 105 metų jubiliejų. Visi kitų gamintojų motociklai gali būti kokybiški, stilingi, bet tik atkartoti „Harley-Davidson“ įkvėptą dizainą. Tai yra gamintojas, kuriam kiti eina iš paskos“, – sako pašnekovas (į pokalbį jis atėjo vilkėdamas marškinius, ant kurių rankovės užrašyta „Harley-Davidson Nr.1“).
– O kuo šis motociklas sužavėjo jus?
– Kai juo važiuoji, leki apsižergęs legendą. Vairuoji motociklą, kuris išgyveno 105 metus. Daug kas nori jį turėti, bet ne visi gali sau jį leisti. Jei gali nusipirkti naują „Harley-Davidson“, lyg pagiri save. Jauti, kad kažką jau nuveikei ir esi jo vertas. Tai nėra paprasta dviratė transporto priemonė – tai dovana sau. Taip pat, kaip brangus sportinis automobilis.
– Geri dalykai brangiai kainuoja. Kiek kainuoja „harlis“?
– Mažiau nei sportinis automobilis. „Harley-Davidson“ motociklai skirstomi į šeimas. Pagal variklius, paskirtį, skiriasi ir jų kaina. Mažiausiai kainuoja „Sportster“ (nuo 27 tūkstančių litų), o kelioniniai, „Touring“, šeimos modeliai yra daug brangesni. Riboto kiekio „Screaming Eagle“ modeliai kainuoja brangiausiai, apie šimtą tūkstančių litų. Tokių pagaminama apie pustrečio tūkstančio per metus. Nuosavu „Sreaming Eagle Springer“ ir Ameriką pervažiavau.
– „Route 66“ – dar viena legenda, kurią norisi patirti motociklininkui?
– Man šią legendą geriausiai atskleidžia animacinis „Walt Disney“ filmas „Ratai“. Duktė turi šį DVD, kiekvienąkart su ja žiūrėdamas susigraudinu, – sako D.Čibonis, su žmona Rūta auginantis pusseptintų metų Martyną. – „Route 66“ yra pirmasis kelias, sujungęs rytinę JAV pakrantę su vakarine. Jis eina nuo Čikagos iki Los Andželo. Juo amerikiečiai galėjo pasiekti Kaliforniją, svajonių valstiją.
Bet kas įvyko vėliau? 1926 metais pradėtas tiesti „Route 66“ yra labai vingiuotas, todėl, atsiradus greitkeliams, miesteliai palei senąjį kelią ėmė nykti. Tik pokario metais atsirado entuziastų, kurie atgaivino šią legendą. Greitkeliuose atsirado ženklų su nuorodomis į „Route 66“.
Šiandien į Ameriką atvyksta daug keliautojų, kurių tikslas – pervažiuoti senuoju keliu. Pagerbti legendą. Tą kelią pamatyti savo akimis – kiekvieno tikro baikerio svajonė. Mes, trys lietuviai, iš kurių du savęs net baikeriais negali vadinti, jį pervažiavome. Man tai – absoliučiai įspūdingiausia kelionė, kokią iki šiol patyriau.
– Stengiatės patirti vis naujų ir naujų įspūdžių – kada atsibos?
– Tikiu, kad žmogus gimsta su užkoduotu siekiu tobulėti. Kai kurie žmonės mano, kad, bėgant metams, jie savaime tobulėja, tarsi kyla tiese į viršų. Tobulėjame laiptais, o ne tiese. Kai nustojame mokytis, liekame ant tos pačios pakopos arba leidžiamės žemyn.
– Kai nemoki, tai kitus mokai...
– Kai dirbau skandinavų kompanijoje, juokaudavome: „It’s time to find a real job“ (laikas susirasti tikrą darbą). Matyt, tas posakis įsirašė į sąmonę, nes vėliau išėjau vadovauti farmacinei bendrovei. Bet visąlaik jaučiau, kas man teikia tikrą malonumą, – dalintis žiniomis su kitais, įkvėpti juos. Nenoriu manyti, kad kitus konsultuoju tik todėl, kad nieko nemoku daryti.
Nors kodėl blogai yra mokyti? Sakoma, jei nori pasiekti didesnių tikslų, padėk kitiems pasiekti savųjų. Mano seminaruose per daugiau nei dešimt metų dalyvavo apie 7 tūkstančiai žmonių. Kai kuriems galbūt padėjau pasiekti tikslų.
Prieš kelerius metus išleidau knygą „Svajonės link“, kaip su draugais Olegu Kovrikovu ir Silverijumi Baliūnu įveikėme „Route 66“. Mes visi tokie skirtingi ir profesijomis, ir patirtimi, ir pajamomis, bet mums pavyko. Viskas yra įmanoma. Su sąlyga, kad tau svarbu ir kad tu pasiryžęs ką nors daryti. Kasdien turi žengti nors mažą žingsnelį savo tikslo link. Tada pavyks.
– O kodėl žmonės bijo pradėti tai daryti?
– Būna dvi didžiausios klaidos. Vieni sako, kad daug norėti yra negerai, nes tada mažai gausi. O jei dar kitam pasakysi, tai išvis svajonė neišsipildys. Keisti įsitikinimai. Taip žmogus išmoksta nenorėti. Kita klaida – žmogus turi svajonę, bet nieko dėl jos nedaro, taip ir vaikšto amžinai nėščias tuo savo noru.
Jei padedi žmogui pamatyti jo tikslą, paprastai jam lengva įvardyti pirmą žingsnį. Tai yra įrodymas, kad žmogus žino, ką jam reikia daryti. Žinodamas artimiausią veiksmą, judi į priekį. Tada ir prasideda stebuklai. O jei norėsi pamatyti paskutinį žingsnį, daug kas taps neaišku ir nieko nepradėsi daryti.
– Reikia mokytis būti laimingiems. Svajoti irgi?
– Vaikystėje visa tai mokėjome. Vaikų nereikia mokyti svajoti. Vaikas per 5 minutes surašo 15 svajonių. O kuo labiau suaugęs, tuo jų mažiau. O kodėl? Žmogus augdamas sulaukia kritikos, informacijos, kuri skatina abejoti savo svajone, savo jėgomis, tikslų realumu.
Dvejus metus neskaitau laikraščių, nežiūriu televizoriaus – ten vyrauja negatyvi informacija. Iš jų kasdien gauni gerokai iškreiptą realybę. Tiek tariamo blogio, kuris mus supa, neskatina pasitikėti savimi. Išmokau nuo to atsiriboti. Tie, kurie neatsiriboja, bijo svajoti, nes 365 dienas per metus gauna įrodymų, kad geriau to nedaryti.
– O asmeniniame gyvenime ši svajojimo metodika galioja?
– Dėsniai visur yra tie patys. Kol nematai taikinio, negali į jį pataikyti. Bėda tik, kad daugeliui žmonių lengviau kalbėti apie tai, ko nenori, o ne apie tai, ko nori. Tokį mąstymo įprotį reikia keisti. Vienas sėkmės dėsnių – žmogus tampa tuo, apie ką ilgą laiką galvoja. Čia nėra jokios mistikos.
– Filmuose tokie treneriai patenka į situaciją, kai visi jų dėsniai, kurių moko kitus, nebeveikia.
– Yra dėsniai, yra ir išimčių. Bet tokioje keblioje situacijoje atsiduria tas treneris, kuris mano, kad jam jau nebėra ko mokytis.
– Vis dėlto niekur nuo savo pirmosios profesijos taip ir nepabėgote. Vis mokotės pats ir mokote kitus.
– Išties galima sakyti, kad dirbu mokytoju. Įdomus tas gyvenimas. Manai, kad įveikei posūkį, o, pasirodo, nuėjai tiesiai. Man šiame darbe patinka tai, kad galiu įkvėpti kitus žmones, – atsako diplomuotas pedagogas. O gal tiksliau – svajonių mokytojas?