Tai - Žilvinas Grigaitis, 38-erių kompanijos „Infigure" direktorius, vienas stilingiausių Lietuvos vyrų.
Jis niekad nebuvo mano rašinių herojus. Susitikome gatvės kavinėje plykstelėjus žurnalistinio pažinimo ir atsivėrimo kibirkščiai. Nelauktai, neplanuotai, nesurežisuotai ir, tikiuosi, nesumeluotai.
Dveji metai praėjo nuo to šilto pavasario vakaro, kai siauroje Senamiesčio gatvelėje Žilvinas išgirdo už nugaros skubius žingsnius. Jis gręžėsi praleisti skubantįjį, ir tas judesys išgelbėjo jam gyvybę. Profesionalus užpuoliko smūgis, taikytas kastetu į galvą, nuslydo skruostu, sutraiškydamas veido kaulus ir smarkiai pažeisdamas akį.
Šiandien gražiame vyriškio veide neįžiūriu nė randelio, nors iš naujo sulipdyti veidą prireikė net kelių plastikos operacijų. Bet smūgis iš nugaros paliko randų, kurių neištrins nė talentingiausio chirurgo skalpelis.
- Jis pakeitė mano gyvenimą. Privertė perkainoti vertybes. Privertė atsisukti ir pasižiūrėti, ką palikau už nugaros, - ištaria Žilvinas.
Jo rankose vėsta arbatos puodelis.
- Ir ką? Gyvenimo stilių, kurio daug kas pavydėjo? Turtingų žmonių draugijos, vakarėliai pas pasaulio įžymybes, kelionės laivu pramoginiais laineriais, sėkmingas verslas... Juk nepasibarstėte galvos pelenais ir neužsidarėte vienuolyne toli nuo gyvenimo džiaugsmų.
- Vienuolyne Kambodžoje praleidau tris dienas. Viskas, ką jūs paminėjote, yra tik paprasčiausia bendravimo rutina, kai užsiimi tarptautiniu verslu, kai nuo studijų esi įleidęs šaknis tarptautinėje visuomenėje. Nuo vaikystės mane tėvai išmokė plačiai žvelgti į pasaulį, o pasaulis išmokė mane ir bendravimo filosofijos. Mes visi turime problemų, bet kam jomis apsunkinti kitus? Jas turime spręsti patys. Todėl ta mano šypsena ir frazė „Ok, man viskas fain“ yra tik mano asmenybės širma.
- Žilvinai, matau, jūs vėl su šypsena bandote slėptis už tos širmos. Paklausiu atvirai: negi niekada per tuos dvejus metus, kai lipote iš bejėgiškumo duobės, nė karto ir neapsiverkėte?
- Verkiau. Dėl neteisybės. Buvo labai skaudu.
- Profesinėje srityje?
- Taip. Juk mes visi širdyje liekame verkiančiais vaikais. Ir jei nemoki parodyti jausmų, esi kaip miręs. Tik tam reikia žinoti laiką ir vietą.
- Ar jūsų versle, kuriuo jūs, neslėpkime, didžiuodavotės ir didžiuojatės, taip pat netrūksta netikėtų smūgių?
- Taip. Kai gauni smūgių ne iš nugaros, o iš priekio - visada gali jiems pasiruošti. Bet iš priekio dabar smūgiuojama retai...
- Ar teko Ž.Grigaičiui jaunystėje muštis? Jūs mažiausiai man panašus į gatvės padaužą. Na, tokį, kuriuo slapta žavisi visos geros merginos.
- Mušeika nebuvau, bet yra tekę ir kumščiais įrodyti teisybę. Taip vožiau, kad net krumpliai išsinarino. Tad toms merginoms, kaip sakote, turėjo patikti. Jaunystėje esu nemažai sportavęs - lankiau ir plaukimo treniruotes, ir karatė, dziudo, kovos menais. Apsiginti tikrai galiu. Bet sporte ar net gatvės muštynėse stovi su priešininku akis į akį. O kai smūgiuoja iš nugaros... Tada supranti, kad tavo sugebėjimas apsiginti nieko nebereiškia.
Visus smūgius gyvenime ir versle gaunu iš nugaros. Apkalbos, problemos, intrigos... Man visada būdavo tai sunku ištverti. Bet šis užpuolimas man buvo lemtingas kaip žmogui. Aš neklausiau - už ką, ar čia verslas, ar asmeniniai dalykai. Tai buvo taip žema, taip mane sukrėtė, kad nedaug trūko, jog gal būčiau ir neįveikęs bejėgiškumo.
- Ar nebus jums per sunku prisiminti tą vakarą, kai atgręžėte veidą smūgiui, kuris, kaip sakote, paliko randų ne veide, o sieloje?
- Ištiktas šoko ėjau ir ėjau paplūdęs krauju gražiuoju Vilniaus Senamiesčiu, šviesus švarkas virto raudonu. Paradoksas, bet vienintelis pasiūlęs pagalbą buvo užsienietis žurnalistas iš Londono.
Vėliau - ilgos valandos važinėjant iš vienos ligoninės į kitą, laukiant Greitosios pagalbos ligoninės priimamajame. Klausia manęs: „Kam galima paskambinti?“. Nieko neprisimenu. Vėl lemtingas sutapimas. Jaunas gydytojas teiraujasi: „Gal mano dėstytoja Jūratė Grigaitienė - jūsų žmona? Turiu jos telefoną“.
Taip pirmoji prie manęs, vis dar gulinčio ant neštuvų tarp alkoholikų priimamajame, atsidūrė mano buvusi žmona. Ji manęs nepažino. Vėliau prisipažino: „Žilvinai, pažinau tave tik iš gražių batų“. Aš niekada nepamiršiu to lyg iš nebūties atplaukusio jos balso.
- Ar šis susitikimas su buvusia žmona - taip pat vienas jūsų pasikeitimų gyvenime?
- Tikrai taip. Suvoki, kas yra gyvenimo šaknys.
- Jūs turite ir 14 metų dukterį.
- Taip. Mes sunkiai randame bendrą kalbą, ir čia yra mano kaltės. Buvau pasinėręs į verslą, karjerą. O dabar sunku pavyti tą laiką. Šiandien net nežinau, kokią vietą užimu jos gyvenime. Neišsikalbame, ji jaučia nuoskaudų, kad savo laiku nebuvau šalia. Bet aš tikiuosi, kad mūsų didysis pokalbis dar prieš akis. Yra dėl ko man dar pasistengti.
- Bet dabar jums pačiam tenka stengtis išgyventi ir įveikti savyje žmogų, kuris susigūžia, išgirdęs už nugaros skubius žingsnius. Ar aš klystu?
- Taip, jūs teisi. Ir taip bus dar ilgai. Pirmas žmogus, kuris mane aplankė po 9 valandų operacijos, buvo diplomatas, buvęs Vatikano nuncijus Peteris Zurbriggenas. Jis mane palaimino ir pasakė: „Niekas šiame gyvenime neatsitinka be priežasties. Fizinis skausmas praeis, o jei liks randų, nesvarbu. Jei negalėsi žiūrėti į veidrodį, nežiūrėk. Jei nematysi akimi - nematyk. Bet turi savyje išsaugoti žmogų“.
- Jūs tikintis žmogus?
- Taip. Žodžiai paguodžia. Bet mano vidinis pasaulis stabilizavosi ne iš karto. Atsirado visokių baimių. Ir jas įveikti jaučiausi bejėgis.
- Dėl fizinės sveikatos, sudarkyto veido ar nesaugumo?
- Nuostabių chirurgų dėka fiziškai viskas atkurta. Po to mane ėmė kankinti klausimas - kodėl? Bet pasirodė, kad jokie atsakymai nepadės įveikti baimės. Smūgio iš nugaros baimės. Ne fizine prasme. Pagaliau ir baimės tapti aklu. Ši grėsmė yra nuolatinė. Aš jau žinau, kas yra visiška tamsa.
- Žilvinai, jūs kalbate apie savo silpnumą, baimę ir neslepiate užplūstančio bejėgiškumo. Kalbėdamasi su jumis aš net suabejoju - ar mano pašnekovas - tas pats laimės kūdikis Žilvinas Grigaitis?
- Laima, patikėkite, apie tai kalbu pirmą kartą. Juk laimės kūdikiu, tegu ir keikiamu, būti paprasčiau, tiesa? Bet ir šis pokalbis su jumis, ir mano silpnumas yra mano stiprumo išbandymas. Pats susidoroti su savo bejėgiškumu aš neįstengiau. Tai užsitęsė per ilgai.
- Kas jums padėjo?
- Ieškojau išeities, ir man pasisekė patekti į psichologinės savitaigos stovyklą Anglijoje. Čia įveikti savo baimes bando žmonės, patyrę ekstremalių situacijų. Esu pasirašęs konfidencialumo sutartį, todėl daug ko negaliu atskleisti. Pasakysiu tik tiek, kad tų treniruočių esmė - sudaryti žmogui tokias sudėtingas situacijas, tokią šoko būseną, kurią atlaikęs jis gauna išsilaisvinimo iš baimių galimybę.
- Arba - ne?
- Taip, arba ne. Vidinei pusiausvyrai atkurti čia naudojama tam tikra slaptųjų tarnybų agentų rengimo metodika. Ir šioje stovykloje tos vidinės pusiausvyros ieško ne vienas pasaulio galingasis.
- Jūsų tobulai atkurtas gražus veidas slepia ir paslaptį.
- Nenorėčiau apie tai kalbėti, bet, įtariu, jūs žinote. Nekreipčiau dėmesio į randus - sakoma, jie puošia vyrą. Susitaikyčiau ir netekęs kojos ar rankos. Bet atiduočiau viską, kad neprarasčiau regėjimo. Aš jau žinau, ką reiškia absoliuti tamsa.
- Ar po smūgio akis liko sužalota?
- Ji nebuvo sužeista - sutrupinti tik kaulai aplink, juos chirurgai pakeitė implantais. Bet po kelių mėnesių regėjimas ėmė silpti. Todėl buvo suleista vaistų, kurie tam tikrą laiką buvo visai atėmę regėjimą. Ar buvo baisu? Nebaisu. Klaiku! Neseniai Singapūre buvo atlikta kita procedūra, ir dabar yra regos gerėjimo simptomų.
- Skaičiau, kad Singapūre mėgavotės poilsiu ir jūrų gėrybėmis, bet, pasirodo, kelionėje buvo ir ko kito. Kodėl neprasitarėte?
- Negaliu būti visiems atversta knyga. Ir kam, pagaliau, įdomūs mano vidiniai išgyvenimai? Visi mato spalvingus švarkus ir madingus tamsius akinius. Vienintelis klausimas - kurio jie dizainerio?
Viskas man bus gerai. Iš tiesų gerai, o ne „Ok, viskas fain!“. Nors tas užpuolimas prieš dvejus metus stipriai sudrebino mano tikėjimą žmonėmis ir pamatus, kuriuos taip sunkiai lipdžiau. Turėjau daug apmąstymo valandų visiškoje tyloje. Kol atėjo susitaikymas. Susitaikymas su pačiu savimi. Tada kitaip pažvelgi į tą lėkimą, gyvenimo blizgučius, tuščią šlovę...
- O jums jau viso to nebereikia? Ar ne jūs iki šiol ir buvote tokio gyvenimo simboliu?
- Man dabar reikia tiek, kad galėčiau patogiai gyventi. Bet išsidirbinėti? Nėra tokio Žilvino Grigaičio. Pagaliau supratau, kad reikia gerbti, vertinti žmogų, kuris yra šalia tavęs.
- Ar mes jau kalbame apie moteris ir jūsų padarytas klaidas?
- Taip. Tikiu, kad tas žmogus yra ir kad jis bus.
- Žilvinai, ar daug žmonių jus pažįsta tokį?
- Nedaug. Tad susipažinkime - aš tas pats Žilvinas Grigaitis.