Giedrė
Ačiū už klausimą, kurį pateikėte taip, tarsi kojinės, jų spalva (ar kojinių nebuvimas) rodytų moters išprusimo lygį. Geriau pagalvojus – taip ir yra. Juk tikrą damą pažinsi ne iš jos rūbų ar papuošalų brangumo, o iš to, kad rinkdamasi aprangą ji visada atsižvelgia į konkrečią progą, vietą ir laiką.
Aukštuomenės moteris vidurdienį nevilkės vakarinio ansamblio, į savo vaikų sporto rungtynes neis pasipuošusi kokteiline suknele ir „Christian Louboutin“ bateliais (kaip daro mados auka Victoria Beckham), teatre nemūvės džinsų, o prašmatnaus vakarėlio privačioje jachtoje metu denyje neavės „Swarovski“ kristalais puoštų sandalų (dėl paprastos priežasties – jachtų etiketas reikalauja tokiais atvejais būti basai).
Kuo įvairiausi renginiai, progos, aprangos kodai tokioms moterims – ne baugus mados minų laukas, o smagus saviraiškos būdas. Žinoti, kokias kojines kur ir kada mūvėti, o kada būti be jų, joms taip pat natūralu ir paprasta, kaip kvėpuoti.
Prancūzai šį kvėpavimą vadina labai elegantiškai „savoir-vivre“ („mokėjimu gyventi“). Terminų žodynas šią frazę aiškina irgi labai grakščiai – kaip „puikų gebėjimą orientuotis kasdienybėje protingai ja mėgaujantis, kasdienes situacijas išgyventi oriai, su geromis manieromis, elegantiškai“.
Dažniausiai „savoir-vivre“, kaip ir pats gyvenimas, kaip kvėpavimas – įgimtas dalykas. Gal net gaunamas kartu su motinos pienu. Juk ar kils moteriai klausimas dėl kojinių, jei dar nuo vaikystės ji matys, ką mama mūvi eidama į darbą, ką – į teatrą ar koncertą, o kada atsipalaidavusi žengia nuogomis blauzdomis.
Pasąmoninis gero tono pamėgdžiojimas lemia, kad užaugus visa tai taps savaime suprantamais dalykais, dėl kurių nesukama galvos, o jei tektų pakliūti į naują situaciją, deramą atsakymą tiesiog padiktuotų intuicija.
Kelios lietuvių moterų kartos šiuo požiūriu buvo nuskriaustos – juk gyventa laikais, kai kojinės buvo baisus deficitas ir ką nors geresnio negu sovietinis kaproninis siaubas buvo galima gauti tik „po blatu“. Mergaitės, o kartais ir suaugusios moterys, buvo priverstos šaltuoju metų laiku mūvėti tiesiog absurdiško šlykštumo smunkančias, susisukančias medvilnines pėdkelnes.
Tad nieko keista, kad, vos atsiradus pirmiesiems privataus verslo kooperatyvams, daugybė žmonių ėmėsi namudinės pėdkelnių gamybos – jas mezgė, dažė ir pakavo.
Moteriškos kojinės visais laikais buvo svarbus ekonomikos elementas – pradedant barokinėmis su keliaraiščiais, baigiant šilkinėmis su siūle, kurios iškart po karo visoje Europoje tapo geidžiamiausia ir brangiausia kontrabandine preke. O tikrą XX amžiaus mados perversmą sukėlė laikros ir pėdkelnių atsiradimas.
Beje, apie laikrą. Viena Londono dizainerė, prieš keletą metų keliavusi po Baltijos šalis, sugrįžusi pasidalino tuo, kas ją labiausiai šokiravo: masinis gan storų kūno spalvos pėdkelnių su žvilgančia laikra ir mini sijonėlio derinys, kuriuo puošiasi vietinės gražuolės.
Tad kas lemia, kad Lietuvos moterys vis dar „nugrybauja“ rinkdamosi kojines? Galbūt tai, kad kojinės yra tarsi lakmuso popierėlis, rodantis moters vidinę kultūrą. Jas renkantis iš tiesų nėra jokių taisyklių – yra tik situacijos nuovoka. Ir savęs pačios kritiškas vertinimas.
Iš tiesų dieniniams protokoliniams, oficialiems renginiams pageidaujamos plonutės (bet neblizgančios, matinės) natūralios kūno spalvos (bet ne įdegio efekto) kojinės. Tai puikiai demonstruoja Ispanijos princesė Letizia ir Prancūzijos pirmoji ponia Carla Bruni-Sarkozy, visuotinai pripažįstamos protokolinės aprangos virtuozės. Tačiau toji pati C.Bruni-Sarkozy vakarop pasirodė su berankove juoda maža suknele ir juodomis perregimomis pėdkelnėmis.
Tad atsakau į jūsų klausimą: plonas juodas pėdkelnes prie berankovės suknelės mūvėti galima, jei proga – kokteilinis ar vakarinis priėmimas. Jei suknelė pastelinės spalvos ar balta, juodos plonos pėdkelnės atrodys juokingai. Ką daryti? Tik nesakykite, kad neperspėjome: kojinės – sudėtingas dalykas.
Bet štai Jordanijos karalienė Rania, labai mėgstanti šviesių spalvų drabužius, tokioje situacijoje išlaviruoja meistriškai. Prie pieno atspalvių ansamblio vizitui į Madrido Prado muziejų ji pasirenka prabangios tekstūros plonytes pilkšvas pėdkelnes – ir pati atrodo kaip meno kūrinys.
O Ispanijos princesė Letizia vakaro kokteiliui muziejuje kojinių išvis atsisakė. Nes tą vakarą ji buvo aukščiausia pagal rangą, o ir proga buvo meninė, neprotokolinė.
Bet štai priėmime pas Ispanijos karališkąją porą ir Letizia, ir Jordanijos karalienė Rania, ir dar viena karališkosios šeimos narė – visos su pėdkelnėmis, kurių spalvų gama – nuo juodos pusiau matinės, juodos perregimos iki natūralios kūno ir dūmų atspalvio.
Gero tono taisyklė yra ta, kad protokolinio renginio metu kojinės yra būtinos, ypač jei dalyvauja karūnuoti asmenys, prezidentai, aukšto rango dvasininkai. Tačiau prieš keletą metų manekenė Kate Moss, karalienės kvietimu lankydamasi karališkosios arbatėlės Bakingamo rūmuose, vilkėjo dailų suknelės ir kailinės pelerinos ansamblį, bet buvo be kojinių – ir karalienės rūstybės dėl protokolo pažeidimo nesulaukė.
Mat į klausimą „kas aš esu?“ Kate Moss gali atsakyti: viena garsiausių pasaulio supermanekenių, kuriai nesvetimas maišto jausmas ir bohemiškas gyvenimo būdas; esu madas diktuojanti asmenybė, kuri taisykles išmano taip gerai, kad gali sau leisti jas ir truputį sulaužyti, paversdama tai savo stiliumi.
Kita garsi moteris, JAV politikė Hillary Clinton, turi neeilinį šviesų protą, bet labai negražias, greitai tinstančias kojas. Būdama JAV prezidento sutuoktinė ir griežtai paisydama protokolo, ji kankinosi prieš viso pasaulio kamerų objektyvus vilkėdama sijonų kostiumėlius su šviesiomis kojinėmis. Tačiau kai pati balotiravosi prezidento rinkimuose, nebevaržoma pirmosios ledi protokolo reikalavimų mieliau rinkosi kelnių kostiumus, jautėsi kur kas laisviau ir atrodė šimtąkart geriau.
Tad į klausimą, mūvėti šviesias, tamsias, juodas, matines ar perregimas kojines, žengti be jų, gali atsakyti tik pati moteris. Tai – jos stiliaus ir kultūros egzaminas, kurį išlaikyti ji turi pati savarankiškai.