Tai ne tik spektaklis, gražus reginys, tai lyg dar vienas mados istorijos vadovėlio puslapis su visuomenės gyvenimo atspindžiais. Šiandien jo niekas neskaito. Skaitys vėliau. Kaip Christiano Dioro ar Coco Chanel.
Žmonės sako, kad po keturiasdešimties metų jaučia viduje įvykus perversmą. Ar Juozas išgyvena ką nors panašaus?
– Žinai, ką jaučiu? Jaučiu patį geriausią laiką, kai nebesigėdiji kam nors skambinti, rašyti, nes žinai, kad tau niekas dėl to neduos per galvą.
Dar veidas neblogai atrodo, dar gyvas, linksmas ir ką nors gali nuveikti, – džiaugsmingai vardija dizaineris.
– Šįmet vėl nustebinote. Kai prieš metus ant podiumo švytravo jūsų modeliai su Christiano Louboutino raudonpadžiais, atrodė, kad tai jau viršūnė. Bet, pasirodo, ne. Šįsyk kaukšėjo dar viena legenda – „manolai“! Pirmą kartą Lietuvoje. Kaip pavyko užmegzti tokią netikėtą ir naudingą pažintį su batų kūrėju Manolo Blahniku?
– Kai žinute pasidžiaugiau savo bičiuliui Aleksandrui Vasiljevui, kieno batais apausiu savo modelius, senas mados istorijos vilkas ramiai atsakė: „Džiaugiuosi, kad Manolo Blahnikas turi skonį“. Maniau, nukrisiu! – kvatoja Juozas. – Dėl pažinties – jokių paslapčių nėra. Kaip prieš dešimt metų nuvykau į Paryžių ir pristačiau savo kolekciją, taip ir šįsyk viskas vyko paprastai: suradome Londone adresą, parašėme laišką, nusiuntėme vaizdo medžiagą iš praėjusio pristatymo.
Tiesiog pamaniau, kad jau daug moterų Lietuvoje turi raudonpadžius batelius. Kai ko nors daug – tai jau nebemadinga. Yra daugybė garsių batų kūrėjų, bet man buvo įdomu, kad ponas Manolo Blahnikas niekada nedirbo su mažomis šalimis.
Be to, jam mada iš viso nerūpi. Ką čia ir kalbėti – Blahnikas yra vienas iš avalynės karalių. Prie jo prieiti buvo dar baisiau nei prie Christiano Louboutino.
– Galima nusiųsti laišką, vaizdo medžiagą, bet dar reikia sėkmės – kad adresatas teiktųsi peržiūrėti korespondenciją.
– Jei man kas nors ką nors atsiųstų – aš irgi peržiūrėčiau. Nes visada mintyse sukasi viltis, kad gal kas nors bus vertingo. Taip ir M.Blahnikas: pažiūrėjo, ir štai – mano modeliai su „manolais“! Įsivaizduoji! – Juozas džiaugiasi lyg vaikas.
– Iš kur, Juozai, tas džiugesys, niekada jūsų nepaliekantis?
– Nežinau. Labai geri mano santykiai su bendradarbiais. Man visada įdomu eiti į darbą, nes ten verda geras ginčas. Kai kada net laukiu pirmadienio su nekantrumu, nes per savaitgalį būnu prisirašęs idėjų ant nutvertų popiergalių.
Mano puikūs santykiai su tėvais. Džiaugiuosi, kad mama po operacijos atgijo kaip rožė. Žinai, kas keista? Kai suaugi, supranti, kokia laimė turėti tėvus. Kol juos turi – tol vaiku jautiesi. Iš to tas jaunatviškumas. Juk kaip smagu, kai mama skambina ir klausia, ar tu pavalgęs. Gi neklausia, ar tu išgėręs! – vėl kvatoja Juozas.
– Jūs su visais žmonėmis elgiatės maloniai, bet kada su žmogumi jus sieja tikra draugystė, o kada – tik šiltas bendravimas? Kaip suprasti, kad Juozas – jau mano draugas?
– Man gal net ir įdomu, kad žmonės nežino, kada peržengiama ta riba... Visus santykius patikrina gyvenimas ir ekstremalios situacijos.
– Ar mokate atleisti?
– Nelaikau pykčio ilgai. Man karštis greit užverda, bet greit ir atslūgsta. Turiu puikių draugų, su kuriais pažintis prasidėjo būtent nuo baisaus pykčio.
– Bendraudamas su žmonėmis stengiatės būti atsargus?
– Su žmonėmis aš net per daug atviras! Bet nepasikeisiu. Naiviai tikiu, kad žmonės yra draugiški. Nors gerų žodžių gyvenime trūksta. Kita vertus, kai jų daug, jais nesinori tikėti. Kaip pagauti tą tikrumą – nežinau.
– Ar kartais nesijaučiate vienišas?
– Vienas darbas veja kitą, tad tokių minučių net nebūna. Kartais norisi nuvažiuoti kad ir į Druskininkus, bet juk ne pasakų fėja esu, kad vonioje mirkčiau.
Svarbu, ką darai, o ne kaip atrodai. Jei turėčiau grožio kliniką, tuomet stengčiausi atrodyti kaip paveikslėlis.
– Vis dėlto pastangų dedate, kad gerai atrodytumėte?
– Sportuoju.
– Ar yra kas nors tokio, kas jus erzina šiandienėje madoje?
– Ne tik madoje – visose srityse man nepatinka, kad šiandien nėra pagarbos autoritetams.
Pamenu, trečias kursas, darau grimą teatro studentams, ir duris praveria Lidija Kupstaitė. „Lauk iš čia, dvokiančių šunų minia!“ – Juozas teatrališkai atkartoja garsios artistės frazę. – Nors grimo kambariu turėjome dalintis kartu su ja, mes po tų žodžių tiesiog žemėn prasmegom, per skyles lauk išlindom – taip bijojom! Iš pagarbos.
Mums dėstytojai, to laiko kūrėjai buvo tarsi dievai, mokėmės iš jų. Dabar jauni žmonės mano galį apversti pasaulį. Buka jaunystė. Aš taip pat iki 20 metų maniau, kad pakeisiu pasaulį. Maniau, bet gerbiau kitus!
– Sakoma: jei pradedi lyginti savo ir jaunąją kartą, jau esi senas.
– O kad ir senas! Kas tai – blogybė? Tas, kuris gerbia senatvę, turi ateitį.
Pas mus praeitis neišnaudojama – viskas išradinėjama iš naujo.
– Vis dėlto gal galėtumėte ką nors iš savo jaunų kolegų pagirti?
– Nematau lyderių. Ne tik madoje, bet ir kitose sferose. Kas nors šmėkšteli porą sezonų ir vėl dingsta. Vieni manęs nekenčia, kiti myli, bet aš esu!
Girdžiu vien tik nuomones, o ne faktus. Nors naudojamės daugybe gyvenimą lengvinančių daiktų bei technologijų, standartai žemėja. Ne tik Lietuvoje – visur.
– Gera buvo išgarsėti Juozui Statkevičiui, Ramunei Piekautaitei, Sandrai Straukaitei – žmonėms, pradėjusiems kurti madą tuomet, kai jos iš viso nebuvo.
– Mums pasisekė? Kai aš važiavau į Paryžių, dar vizų reikėjo. Mes nekeliavome po užsienį, interneto nebuvo.
Išties dar nė vienas kūrėjas nepristatė savo kolekcijos Paryžiaus mados savaitėje, o J.Statkevičius padarė tai dukart – 2001 bei 2002 metais. Prisimenu tuo metu Juozą supusių kolegų ar pažįstamų „liaupses“.
Bet kas iš jų sutiktų likti alkanas, o pinigus išleistų senovinių nėrinių ritinėliui?
Kas pasiryžtų svetimoje šalyje naktį miegoti užsiklojus polietileno gabalu vietoj antklodės?
Kas parą laiko be atvangos klijuotų pašto ženklus, kad užsidirbtų pinigų?
– Bet gal netrukus išvysime ką nors nuostabaus – dabar jaunimas studijuoja užsienyje – vien kiek jų daug Londono mados koledžuose?
– Čia kaip pasakėčioje apie pelėdą: jei turi akinius, dar nereiškia, kad moki skaityti.
Taip, mokosi ir nuplauks į kokias nors firmas. Taip, šiandien yra garsių mokyklų, pinigų, kompiuterių ir dar daug visokių galimybių.
Bet kol kas tai ne tie įrankiai, kuriais atliekami dideli darbai.
Man juokingas klausimas, kodėl nevažiuoju į užsienį. O kodėl turiu būti emigrantas?
Gyvenu SAVO šalyje. Išvažiuoti galiu – manai, darbo nerasčiau?
Galiu pas Manolo Blahniką batus daryti. Bet ten man smagiau ne mase būti, o kuo nors išskirtiniu. Ne dėl aplinkinių – man pačiam tai svarbu.
Juk paprastai užsieniečiai, išgirdę žodį „Lietuva“, sako: „Ai, žinau – mano tarnaitė iš Lietuvos“. Todėl man svarbiau ne tai, kad mano kolekciją matė Manolo Blahnikas, o tai, jog jis galės pasakyti, kad vienas lietuvis kuria rūbus ir jam reikia Manolo Blahniko batų!
Man tai didelis įvertinimas. Taip ir kovoju su tais vėjo malūnais.
– Tik liūdnai susiklosto tų donkichotų likimas...
– Bet tuos, kurie visada būdavo prieš plauką, mes prisimenam. Turi būti patogus sau ir nepatogus kitiems.
– Puošiate ponias savo mados namuose, kuriate rūbus spektaklių herojams, jūsų pilna ir Europoje, ir už Atlanto. Bet tikriausiai sutinkate žmonių, kuriems išorinis grožis, išvaizda – tuštybė. Ką jiems atsakote?
– Aš – už harmoniją. Jei esi graži vidumi, būk rami – gali pasidažyti. Pilna pasaulinio lygmens žmonių, kurie daug pasiekė savo veikloje ir yra gražūs, dailiai apsirengę. Daug pasiekusiems nesvetima nei pudra, nei gražūs drabužiai, nei plaukų dažai.
Pas mus dar saugomas gražus fasadas, laikomasi senamadiškos tradicijos neišsišokti. Pasaulyje seniai taip nebėra ir net nebemadinga demonstruoti „oi, koks aš esu dvasingas“. Jei toks esi – bus matyti ir pro gražų šaliką, ir per pudros sluoksnį. Bet kur – Paryžiuje, Londone, Vilniuje.
Laimėjimai
* Juozas Statkevičius – ne tik drabužių dizaineris, bet ir teatro kostiumų dailininkas, šukuosenų meistras, grimuotojas, modelis.
* Yra pirmasis lietuvių dizaineris, kurio darbus pristatė tarptautiniai mados žurnalai „Vogue“, „L’Officiel“, „Elle“, „Harper’s Bazaar“.
* Sukūrė savo vardinius kvepalus „Juozas Statkevičius“.
* Išleido dvi knygas – „Grožio kirtis“ ir „Žinau, ko jums reikia“.
* 2003 metais „Vogue“ žurnalo kvietimu Maskvos valstybiniame M.Lomonosovo universitete skaitė paskaitas mados teorijos ir vadybos kurso studentams.
* Sukūrė proginius ansamblius Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus žmonai Almai Adamkienei, Latvijos prezidentei Vairai Vykei-Freibergai, Danijos sosto įpėdinio Frederiko žmonai Mary. Dizainerio rūbais puošiasi mados, kino ir muzikos žvaigždės: Björk, Kyra Sedgwick, Naomi Watts, Nicole Richie, Kirsta Bard, Svetlana Griaznova.
* Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu sukūrė ir pagamino marškinėlius su Vilniaus atvaizdu. Šie marškinėliai papildė Nacionalinio muziejaus ekspoziciją.
* Kostiumus kuria Lietuvos režisierių – E.Nekrošiaus, G.Varno, R.Tumino, A.Cholinos, D.Ibelhauptaitės, O.Koršunovo, J.Lingio, J.Turo, J.Smorigino – dramos, operos bei baleto spektakliams.
* Bendradarbiavo su Versalio, Maskvos, Tel Avivo teatrais.
* Šiuo metu siuvami rūbai režisieriaus G.Varno premjerai „Faustas“ Bratislavoje. Jau pateikti eskizai A.Cholinos baletui „Madam Pompadur“. Eskizai atiduoti Maskvoje režisieriaus O.Gluškovo statomam baletui „Rooms“. Laukia R.Tumino premjera „Mistras“ Vilniaus mažajame teatre.
Apdovanojimai
* 1998 Šv.Kristoforo apdovanojimas už geriausią teatro kostiumą.
* 2001 LVMH koncerno premija už debiutą (Paryžius).
* 2002 LVMH koncerno premija už progresą (Paryžius).
* 2004 Kultūros ministerijos ir atminimo ženklas Auksinis scenos kryžius už geriausius 2003–2004 metų teatro sezono kostiumus.