Tačiau Margarita ir dabar, kaip visus dešimt metų, kiek gyvuoja „Nendrė“, yra ta pati visuomet džiugiai ir itin draugiškai nusiteikusi vilos šeimininkė, savo darbo principais stebinanti ne tik kolegas, bet ir klientus. Pavyzdžiui, ji nė iš vieno poilsiautojo nėra ėmusi paso ar užsirašiusi asmens duomenų. Ji net nežino jų pavardžių - tik vardus. O paskambinusį telefonu dažną atpažįsta iš balso.
Ji ir dabar gali niekam nieko nesakiusi išplaukti į marias pažvejoti, o vakarienei išvirti didžiulį katilą skanios žuvienės. Visiems vilos svečiams!
Margarita džiaugiasi, kad jos kiemo baseine turškiasi būrys vaikų, kad vakarais svečiai brązgina gitarą ar surengia punšo vakarėlį. Nepyksta net tada, kai kas nors įsismaginęs vaidina vėją ir bėgioja po kiemą su plevėsuojančia ilgiausia popierinio rankšluosčio juosta. Įdomiausia, kad toje „Nendrėje“ niekas niekada niekam netrukdo. O beveik visi klientai jau tapo Margaritos draugais ar bent labai gerais pažįstamais.
- Tad kas įvyko, kad pasijutote užaugusi? Pasikeitė net jūsų išvaizda: storulė niekada nebuvote, bet dabar atrodote ypač liauna - lyg nendrė.
- Pamilau save ir mėgaujuosi laisve.
- Kam jums ta laisvė?
- Niekada jos neturėjau. Ištekėjau būdama 19 metų. Į naktinį klubą nuėjau būdama gal 37-erių. Tad štai porą metų ja mėgaujuosi.
- Greičiausiai išsiskyrėte su vyru?..
- Ne, esu ištekėjusi. Ir nesiruošiu skirtis, - šelmiškai atsako Margarita, neketinanti viešai aptarinėti savo santuokinio gyvenimo.
- Vis tiek turėjo įvykti koks nors lūžis?
- Kai spyruoklę spaudi, spaudi, ji vis tiek kada nors išsprūsta. Ko gero, taip nutiko ir man. Dabar aš myliu save, supranti?
- Ne, nesuprantu. Negi anksčiau savęs nemylėjote?
- Ne. Visiškai ne.
- Kuo tai pasireiškė?
- Na, kad ir tuo, kad 27 metus buvau tik savo vyro žmona. Nesėdėjau rankų sudėjusi. Veikla buvo įdomi: kartu su vyru dirbau įmonėje, kuri pirmoji į Lietuvą pradėjo vežti ekstremalaus sporto reikmenis, užauginome pirmąją riedutininkų ir riedlentininkų kartą. Bet buvau savo vyro priklausinys.
Kai prieš dešimtmetį įsigijome vilą Pervalkoje, dirbdavau tik vasarą, o žiemą sėdėdavau namie - auginau vaikus, prižiūrėjau namus. Įsivaizdavau, kad taip ir turi būti, kol kartą suvokiau, kad tai - nenatūralu. Dabar gyvenu visų spalvų gyvenimą, o buvo jų tik kokios trys.
- Neabejoju, kad labai daug moterų gyvena sukandusios dantis tik su tomis trimis spalvomis. Ką jūs, sugebėjusi pakeisti savo vidinę gyvenimo nuostatą, galėtumėte joms patarti?
- Pirmiausia suvokti, kad moteris neturi visam gyvenimui prasmegti buityje, užsidaryti namie su chalatu, gražinti tik gėlynus. Privalai rūpintis savimi - tada būsi reikalinga, nepamainoma ir savo šeimai. Šeima svarbu, gal net svarbiausia gyvenime, bet negalima būti tik idealia mama ar žmona ir pamiršti, kad pirmiausia esi moteris - net jei tau 60 metų.
Moteris privalo išnaudoti savo grožį, protą, patikti sau, draugėms. Nepasiduoti tam, kad po keturiasdešimties tave nurašo. Ateini į kavinę ar klubą, o ten - manekenių paradas, išeisi šokti - tavęs net nesupras. O aš - noriu ir šoku, nebekompleksuoju. Dabar nebekompleksuoju, - pabrėžia moteris.
- Koks buvo pirmas impulsas pradėti naują - Margaritos - gyvenimą?
- Nebuvo to pirmo impulso. Galbūt paprasti maži dalykai susidėjo į viena, pavyzdžiui, užaugo vaikai: Tomui jau 24 metai, Deividui - 18.
Prieš keletą metų draugė netikėtai pasiūlė vykti į Šri Lanką - turėjau apsispręsti per kelias minutes. Iki tol keliaudavau tik su šeima. Išvykau! Lemtingo įspūdžio kelionė nepadarė, bet buvo malonu pajusti, kad esu įdomi ir kitiems. Ne kaip šeimos dalis, ne kaip vyro žmona, o kaip asmenybė.
Gidas pasakoja apie šventyklą, o aš apie ją jau žinau ir jį papildau. Jis pradeda versti iš lotynų kalbos užrašą, o aš jį pabaigiu. Prisiskaičiau daug knygų per žiemas namie sėdėdama, - pasišaipo iš savęs Margarita.
- Dabar su draugėmis turime tradiciją kasmet kur nors išvykti. Be to, pamažu atsirado naujų bičiulių, išlindo senos draugės, kurias buvau primiršusi. Pasirodo, turiu ką papasakoti, esu pageidaujama šventėse, susibūrimuose.
- Ir kas gi čia ypatinga?
- Man - ypatinga, nes mano šeimoje nuostata buvo tokia, kad visa tai nedera ištekėjusiai moteriai. Pavyzdžiui, buvo didžiulis iššūkis, kai prieš devynerius metus sugalvojau išvykti į Ameriką padirbėti per žiemą, kol pajūry nėra ką veikti. Nebegalėjau sėdėti namie, o kas mane priims dirbti tik žiemą?
- Moteris, turinti aukštąjį išsilavinimą, nuosavą namą ir vilą pajūryje, prižiūrėjo senukus?!
- Taip! Ir su vyru teisininku! Niekada gyvenime nejaučiau nepritekliaus, užaugau pasiturinčioje šeimoje. Tad pamenu, kaip kvailai jaučiausi išsipusčiusi su dizainerio kurtu paltu kulniuodama Čikagoje į agentūrą darbo ieškoti, - juokiasi Margarita. - Bet ne taip jau sunkiai dirbau Amerikoje - turėjau mielą senutę, kuriai tik valgyti reikėdavo padaryti, namus aptvarkyti, draugiją palaikyti. Bet morališkai jaučiausi klaikiai. Kai vyras po poros mėnesių atvyko pas mane, jaučiausi laimingesnė nei per savo vestuves.
- Daugybė moterų tik pasvajoti galėtų apie tokį gyvenimą: keli mėnesiai darbo, o paskui - visas laikas tavo. Tad ko jums dar reikėjo?
- Nesu iš tų moterų, kurios laiką leidžia grožio salonuose, dienos smulkmenas aptarinėja su draugėmis prie kavos ir tame mato gyvenimo prasmę. Aš net namų tvarkytojos niekada neturėjau. Kad turėčiau darbo žiemą, buvau išsinuomojusi restoraną „Karalienė Luizė“ Pervalkoje prie mūsų vilos.
Žinojau, kad Neringa žiemą - miręs kraštas, todėl, kad nepatirčiau nuostolių, buvau pasirengusi pati daryti viską - net indus plauti. Bet su keliais žvejų vakarais, keliomis romantiškai nusiteikusiomis porelėmis ir keliais banketais restorano išlaikyti neįmanoma. O ir kiaurus metus gyventi Pervalkoje, 400 kilometrų važinėti namo į Vilnių - menkas malonumas. Teko atsisakyti restorano.
- Na, vadovaudama restoranui neturėjote jokių galimybių sulieknėti. Bet ar dabartinis jūsų lieknumas susijęs su nauja gyvenimo filosofija?
- Gal ir tai prisidėjo. Dar prieš kokius dešimt metų per vieną mėnesį numečiau šešis kilogramus. Ir tas lengvumo pojūtis mane užkabino. Paskui net įgijau kvailą įprotį pirkti vienu dydžiu mažesnius drabužius. Negi laikysi spintoje? Tai irgi buvo akstinas suplonėti. Turiu pripažinti, kad vykstant tam procesui stiprėjo ir meilė sau. Žinoma, valios reikėjo - juk iki šiol kasdien šeimai ruošiu šiltą naminį maistą.
Pamažu atsikračiau kokių 8 kilogramų. Naujo lieknos figūros recepto neišradau - tiesiog tuo turi gyventi kiekvieną dieną.
- Jūsų frazė „mano vaikai nerealūs“ verčia įtarti, kad galite pateisinti bet kokį - net blogą - jų poelgį.
- Neprisimenu nė vieno tikrai blogo jų poelgio. Mane tėvai auklėjo labai griežtai, todėl savo vaikams leidau viską. Gal būtent taip pelniau jų pasitikėjimą, ir mes vieni apie kitus žinome viską. Su vaikais visada bendravau kaip su draugais. Ir išties jie man - patys geriausi draugai.
- Ar draugystės principu vadovaujatės ir darbe?
- Taip. Absoliuti demokratija. Viskas paremta pasitikėjimu. Spėju, kad tai pasiteisino, nes dauguma klientų - vis tie patys. Gal jaučia, kad man kiekvienas yra svarbus. Nieko nedraudžiu ir išvažiuojant nešniukštinėju, ar neišsiveža mano rankšluosčio. Jei ir išsivežė - tai netyčia. Dažniausiai nereikalauju užsisakant kambarį užstato, nesaugau, kad išvažiuos nesusimokėję. Nauji svečiai nustemba, kai pasakau, kad sumokės išvažiuodami.
Štai kartą gal pirmą nakties atvyko latviai, išlėkę iškart po darbų ir tikėjęsi kuriame nors restorane pavakarieniauti. Bet juk Pervalkoje, šiame mašalų, vorų ir kregždžių krašte, po vidurnakčio nieko nebegausi. Ne bėda - paruošiau žmonėms vakarienę iš savo produktų.
- Kam jums išvis dirbti? Ilsėkitės!
- Ne veltui sakoma, kad tereikia susirasti mėgstamą darbą, ir gali ilsėtis visą gyvenimą. Taip turbūt nutiko ir man...