Pakanka prisiminti 2006-ųjų Giorgio Armani ekstravaganciją Londone – 1,5 milijono svarų sterlingų kainavo vien svečiams patiektos vaišės, o kur dar privačiais lėktuvais atskraidintas būrys pasaulinio lygio scenos žvaigždžių – Beyonce ir Bono, Leonardo diCaprio ir Andrea Bocelli, Ashley Judd ir „Razorlight“.
Po metų – istorinis Karlo Lagerfeldo ir „Fendi“ kompanijos pristatymas Kinijoje. Nežinia, kiek milijonų teko pakloti ir kiek kyšių duoti kinų funkcionieriams, bet vienam vakarui „Fendi“ podiumu virto... pati Didžioji kinų siena!
Tais pačiais metais savo kūrybinį 45 metų jubiliejų švenčiantis Valentino į Romą tiesiai iš Paryžiaus aukštosios mados savaitės privačiais lėktuvais atskraidina spiečių savo klientų – Graikijos princesę Marie Chantal, aktores Mirandą Richardson, Anne Hathaway, Joan Collins, Umą Thurman ir Sarah Jessicą Parker. Ten, Romoje, garsiojoje Borghese viloje – pokylis be stabdžių.
Tiesa, ne toks prašmatnus, kaip keliomis dienomis anksčiau Paryžiuje įvykęs „Dior“ mados namų 60-metis. Versalio rūmų parko takeliai buvo nutiesti kilimais, prie fontanų – fakyrai ir trimatės lazerių projekcijos, jūros kolekcinio šampano, antikvariniais baldais apstatytos šilko palapinės ir žvaigždės, žvaigždės, kur pažvelgsi. Žinoma, ir jubiliejinė kolekcija – reto grožio, prabangos, kruopštumo, dydžio.
...Paryžius, 2009 metų liepa. „Dior“ mados namai pristato aukštosios mados kolekciją. Šįkart – nebe Versalio rūmuose, Paryžiaus hipodrome ar kitoje egzotiškoje vietoje, bet... „Dior“ mados namuose Montenio gatvėje. Keli nedideli, elegantiški, pilki kambariai, po kuriuos prieš itin sumažėjusį kviestinių klientų ir spaudos atstovų būrį lėtai vaikšto manekenės.
Įvaizdžiai provokuojantys, buduariniai. Švarkas, o prie jo – apatinės kelnaitės su korsetu ir šilkinėmis kojinėmis. Atlaso sijonas-bomba ir... juodo šilko liemenėlė. Vėl švarkelis, vilkimas be apatinės rūbo dalies ar tik su šilko apatinuku. Vėl sudėtingos struktūros sijonas ir apatinis biustjė. Žiūrovai kuždasi: ansambliai akivaizdžiai „perskelti“ į dvi dalis, „Dior“ akivaizdžiai taupo?
Gal ir taupo, bet net ir krizės sąlygomis teberodo kolekcijas ir nebankrutuoja. Sumažėjo „haute couture“ užsakymų, bet padidėjo lūpdų dažų pardavimas. Mat moterys visuotinio nusiminimo ir taupymo laikais palepina save bent jau raudonais ar vyšniniais lūpų dažais – jie dabar itin madingi. Be to, praėjo laikai, kai buvo galima tenkintis tik lūpų balzamu.
Statistika rodo, kad Didžiojoje Britanijoje milžiniškai išaugo erotiškų apatinių pardavimas. Ir šampano. Ir gurmaniškų produktų. Ir dar profesionalams skirtų virtuvės puodų ir įrankių.
Tad vartojimo tyrėjai daro išvadas: žmonės dabar mieliau laiką ir pinigus leidžia ne restoranuose ir baruose, o namuose, ruošdami rafinuotas vakarienes iš delikatesinių produktų, gerdami vakare šampaną su mylimaisiais ir pasinerdami į intymius žaidimus. Kitaip tariant, naktinį klubą pakeitė buduaras.
Ekonominio pakilimo metais vartojimas ir Didžiojoje Britanijoje, ir Lietuvoje kartais stulbino.
Stulbino bankininkai, savo metinių premijų proga purškiantys milžiniškus kolekcinio šampano butelius Londono klubuose.
Stulbino išlaidaujančios britų sekretorės, klimpstančios į kredito kortelių skolas tam, kad nusipirktų madingiausią sezono rankinę.
Stulbino lietuvių verslininkai, važinėjantys išperkamosios nuomos būdu pirktais, ne pagal pajamas prabangiais automobiliais.
Stulbino vidutiniokės namų šeimininkės, klampinančios save ir savo vyrus į neprotingų paskolų liūną vien tam, kad pasistatytų televizijos serialuose matytą svajonių namą su 70 kvadratinių metrų svetaine.
Stulbino ir jaunos pardavėjos, imančios vartojamąją paskolą tam, kad nusipirktų dizainerio suknelę.
Šiandien, subliūškus ekonomikai, subliūško ir prabangus gyvenimas skolon. Apie prabangą šiandien sunku (ir net įžeidžiama) kalbėti ir tiems, kurie dėl krizės neteko darbo ar liko smarkiai apkarpytais atlyginimais. Tiems, kuriems galvoje – ne liuksas ir prabangūs gyvenimo malonumai, o vien tai, kaip prasimaitinti ir išlikti.
„Ekonominio pakilimo metais žinomi lietuviai daugiausia investavo į matomiausius dalykus, – sako mūsų visuomenę gerai pažįstanti ir tarp žurnaluose mirgančių veidų nuolat besisukanti pažįstama. – Tai buvo drabužiai ir prabangūs automobiliai. Atvykti į renginį brangiu nauju automobiliu ir efektingai iš jo išlipti nuo galvos iki kojų pasipuošus atpažįstamais dizainerių drabužiais – taip buvo suvokiama prabanga. Juk Lietuvoje net didelio deimanto nenusipirksi, o savo namų, kolekcijų ar interjerų visiems nuolat nedemonstruosi, tad likdavo puikuotis išoriniais statuso ženklais. Svarbiausia, kad jie būtų matomi“.
Būta ir tokių lietuvių, kurie prabangą suvokė kaip keliones po garsiausius ir brangiausius pasaulio kurortus – Bjaricą, Sankt Moricą, Sen Tropezą, nakvynes garsiausiuose viešbučiuose ir mėgavimąsi geriausiuose restoranuose. Tačiau jų būta vos kelių.
Kita pažįstama kalba apie gana pasiturintį jaunų karjeros profesionalų ir verslininkų sluoksnį, galbūt ne taip matomą viešumoje, tačiau vadintą „aukštesne vidutine klase“: „Madingi rūbai ir provokuojantys automobiliai jų laikomi truputį blogu tonu. Moterys yra linkusios rengtis pas pažįstamus lietuvių dizainerius, ieškodamos gal ir ne aukščiausios kokybės ar pribloškiamos elegancijos, bet ko nors originalaus ir jaukaus su „draugų“ nuolaidomis.
Visa kita daugiausia buvo investuojama į būstą ir naujausią techniką – kompiuterius, garso aparatūrą, plazminius televizorius. Prabanga – tai savas namas su didelėmis erdvėmis, įrengtas su architekto pagalba, ir kelionės. Bet ne į penkių žvaigždučių Europos kurortus, o kur nors toliau ir egzotiškiau – į Japoniją, Kiniją, Indiją, Pietų Ameriką.
Šioje aplinkoje didelė vartojimo varomoji jėga buvo ir konkurencija, ypač tarp moterų. Jei pažįstamo svetainė – 70 kvadratinių metrų, man reikia 100 kvadratinių metrų. Jei draugė atostogauti vyko į Indoneziją, man reikia kur nors „kiečiau“ – į Japoniją ar sunkiai prieinamą Butaną. Dabar norą „perspjauti“ vieniems kitus truputį tramdo krizė. Ypač tiems, kurie turi pasiėmę paskolas banke“.
Tačiau ar prabangos prekių ir paslaugų pasauliui gresia mirtis? Ar tikrai žmonės nustojo pirkti? Ar tikrai dabar vietoj kašmyro palto renkamasi jei ir ne atgailautojo ašutinė, tai bent jau praktiška ilgaamžė neperšlampama striukė?
Londone dizainerių salonų konsultantės tvirtina, kad ne: „Praėjus pirmam šokui, vėl sulaukiame klienčių, kurios per vieną apsipirkimą palieka apie 10–15 tūkstančių svarų. Labiausiai krizė atsiliepė jauniems prekės ženklams, pretenduojantiems į aukščiausią prabangos lygį. Arba ne itin kokybiškiems prekės ženklams su išpūsta reklama ir išpūstomis kainomis. Žodžiu, vienadieniams mados favoritams“.
„Balenciaga“, „Lanvin“, „Chanel“, „Alexander McQueen“, „Yves Saint Laurent“, „Balmain“ – šių puošeivų pamėgtų mados namų sezono svarbiausių akcentų kaip ir anksčiau sunku įsigyti Londono parduotuvėse. Jums pasiūlys įsirašyti į „laukimo sąrašą“.
Sezono karšta naujiena – kelius dengiantys ilgaauliai batai – krizės taip pat nebijo. Juos dizaineriai šiandien siūlo įsigyti už 1–1,5 tūkstančio svarų sterlingų, o prieš kelerius metus tokia „kosminė“ kaina buvo klijuojama tik ant vienetinių, pagal užsakymą gamintų ar aligatorių odos batų.
Vilniuje nepalankus ekonominis klimatas privertė sumažinti dar rinkoje nesutvirtėjusių „Vilniaus vartų“ prekybos plotą, kur buvo prekiauta itin garsiais mados vardais. Tačiau Andrius Jankauskas iš „Dviejų brolių“ bendrovės įžvelgia, kad mados namus šiandien galima skirstyti į dvi grupes. Apie „vienadienius favoritus“ jis nė nekalba, tačiau žymieji vardai dabar gyvena dvejopai. Vieni stengiasi kaip nors išsilaikyti „neidami į minusą“, o kiti netgi plečiasi ir krizės sąlygomis.
„Verslo grupių, kurioms priklauso net po kelis ar keliolika prabangių vardų, atstovai Maskvoje, Milane, Paryžiuje teigia, kad net ir šiandien yra vardų, kurie duoda didžiulio pelno. Ir visi vardija tą patį šešetuką – „Gucci“, „Dolce & Gabbana“, „Prada“, „Dior“, „Louis Vuitton“ ir „Chanel“. Mes atstovaujame keturiems iš jų, – sako A.Jankauskas. – Stebėtina, bet šiomis sąlygomis jų apyvarta yra išaugusi. Rugsėjį pastebėjome 7 procentų pardavimo augimą, o spalį – 9 procentų. Bet yra ženklų, kurių pardavimas šiemet smuktelėjo 35–50 procentų. Aiškinčiau tai tuo, kad paprasčiausiai yra pelningi ir ne tokie pelningi prekės ženklai.
Tad mes, priešingai nei galima būtų tikėtis, planuojame plėtrą – rengiamės atidaryti dar vieną saloną Klaipėdoje, o kitąmet – italų architektų suprojektuotą parduotuvę Vilniuje prie Katedros aikštės“.
Tačiau kas šiais laikas gali pirkti (ar veikiau – įpirkti) dizainerių drabužius? Ir kaip atrodo statistinis krizės laikų prabangos pirkėjas?
„Anksčiau, tarkime, prieš penkerius metus apie 70 procentų mūsų pirkėjų sudarė svečiai iš užsienio, daugiausia rusai. Tik apie 30 procentų buvo lietuviai. Dabar jų – dauguma, net apie 60 procentų, – sako A.Jankauskas. – Padaugėjo ir pirkėjų iš Vakarų Europos. Tiesa, pastarieji, priešingai nei rusai, neatvažiuoja į Lietuvą specialiai apsipirkti. Veikiau, lankydamiesi Vilniuje savo reikalais, kartu ir apsiperka.
Net ir sunkmečiu yra žmonių, kurie vietoj trijų pigesnių daiktų verčiau nusiperka vieną gerą ir taip sutaupo!“
Bet ką gi perka recesijos metu? Drabužius ar aksesuarus? Kasdienius daiktus ar proginius, išeiginius? Ir kas perka – vyrai ar moterys?
„Dėvimus, patogius, kokybiškus daiktus. Pirkėjų proporcija – vyrų ir moterų – šiuo metu yra apylygė. Pastaruoju metu itin padidėjo batų pardavimas. Nors nesame vien avalynės atstovai, savo salonuose kasdien parduodame net 15 porų batų. Tai kokybiška, patogi, kasdien avima dizainerių avalynė. Tikrai galime patvirtinti krizės tendenciją: renkamasi funkcionalius, patogius, nevienkartinius prabangius daiktus. O stebėdamas savo pirkėjus galiu teigti, kad krizės metu ne visiems yra blogai – kai kuriems net geriau“, – sako Andrius Jankauskas.
Ne taip optimistiškai situaciją vertina restoranų savininkas Arūnas Oželis, kurio vardas jau yra tapęs „prašmatnaus pietavimo“ sinonimu Vilniuje. Nors jis teigia, kad garsiųjų pasaulio gurmanų restoranų, tokių kaip Ispanijos „El Bulli“ ar molekulinės virtuvės pirmeivio „The Fat Duck“ Didžiosios Britanijos Berkšyro grafystėje krizė beveik nepaveikė. Nes pasaulyje kaip buvo, taip ir liko turtingų žmonių, be to, tokie restoranai gyvena ir iš savo vardo reklaminio skolinimo, specialių viršininkų pasirodymų ar užsakymų turtingųjų pokyliams.
Tačiau krizė palietė vidutiniokus. „Nors pas mus vidurinė klasė nėra iki galo susiformavusi, turėdamas tris skirtingo lygio restoranus – „Domm“, „La Provence“ ir „Žemaičius“ – galiu teigti, kad būtent „Žemaičiuose“, pamėgtuose vidutiniokų, dabar labiausiai sumažėjo lankytojų, – sako A.Oželis. – Tas žmogus, kurį iš tiesų palietė krizė – darbo netektis, sumažintas atlyginimas – dabar kitur leidžia pinigus ir į restoraną nebeina. Prasidėjo valgymas namuose. Tai rodo ir pagausėję restorano paslaugų užsisakymai į namus. Taip klientas, tarkime, sutaupo vynui. Gal tai vyksta ir dėl to, kad žmonės yra prisistatę daug gražių namų, bet juose dar neatsibuvę, tad nori ten kviestis, priimti svečius.
O „La Provence“ restorane ir kainos liko tokios pat, ir klientų stygius nejuntamas. Na, gal vyną šiuo metu užsisako pigesnį, nes anksčiau nevengdavo pasipuikuoti brangesniu pasirinkimu. Šiuo metu rengiame naują meniu, galbūt šiek tiek sumažinsiantį patiekalų savikainas, tačiau jokių akcijų „du už vieno kainą“ tikrai dar neplanuojame“.
O kaip prašmatnusis Vilniaus rotušėje įsikūręs „Domm“ restoranas, kuriantis moderniausius molekulinės virtuvės patiekalus?
„Domm“ įsteigtas labai nepalankiu momentu, kaip tik įsiplieskus krizei, – pripažįsta Arūnas Oželis. – Nors kainos šiame restorane dabar tokios pat kaip ir „La Provence“, žmonių sąmonėje su „Domm“ jau įsitvirtinusi prabanga. O šiuo metu niekas nenori išsišokti ir eiti į prabangiausius restoranus jau vien dėl to, kad nebūtų kalbų. O ir pats restoranas skirtas labiau šventei, nekasdieniam įvykiui. Tai – kaip premjerinis spektaklis“.
Kokios gurmaniškos tendencijos ryškėja tokiame fone? Jos ne tokios jau blogos ir netgi prasmingos.
„Atsigręžiama į vietos natūralų produktą, nacionalines virtuves, – pasakoja Arūnas Oželis. – Pavyzdys galėtų būti garsusis danų restoranas „Noma“ Kopenhagoje, tarptautiniuose reitinguose šiuo metu užimantis trečiąją vietą. Jis atsisakė visos klasikinės prabangos – žąsų kepenėlių pašteto, juodųjų ikrų, trumų, omarų, atsigręžė į paprastą vietos produktą ir sėkmingai įrodė, kad ir iš jo galima padaryti labai prabangių ir nuostabių patiekalų. Tuo pačiu keliu eina ir garsus, trimis Michelino žvaigždutėmis apdovanotas Briugės restoranas „De Karmeliet“, rodantis didžiulę pagarbą vietos belgiškiems produktams.
Tad naujausioji tendencija – ne molekuliniai eksperimentai, o vietos produktai su aiškia kilme – kur išauginta, kur pagauta, kur papjauta“.
Tad kokios ateities prognozės?
„Nesu astrologas, – juokiasi Arūnas Oželis, – bet manau, kad taip ir būsime – nei skęsime, nei plauksime. Sudėtinga situacija ir dėl to, kad krizė atsiliepė korporatyviniams restoranų užsakymams – įmonės, organizacijos anksčiau švenčių proga mėgdavo savo darbuotojus pavaišinti restoranuose, o dabar to atsisako aiškindamos, kad krizė – ne laikas švęsti. Bet iš esmės ši visa krizė tėra grįžimas į tikrovę, kai atsikratoma tuščio puikavimosi, o kokybiškas produktas ir paslaugos kaip buvo vartojami, taip ir tebevartojami“.
Kad vertės net ir krizės sūkuryje nepraranda nesenstantys, netrumpalaikiai, patikrinti dalykai, patvirtina ir kita pašnekovė – antikvarinio salono „Fabra Ars“ savininkė Tamara Binevič. Pasak jos, kai smunka finansai ir gresia, kad pinigai praras vertę, antikvariniams dirbiniams ir juvelyrikai ateina aukso metas.
Tai – pasaulinė tendencija. Net ir „Sotheby’s“ aukciono pastarųjų metų rezultatai liudija: nors krizė ir sumenkino šiuolaikinio meno pardavimą, senųjų meistrų ir antikvarinių dirbinių pardavimas rekordiškai išaugo.
O Lietuvoje jau esame atlaikę dvi krizes. Pirmąją – rublinę, kai žmonės masiškai pirko auksą, deimantus, ir antrąją – „vagnorėlius“, su kuriais nebuvo ką daryti, tad suklestėjo antikvarinių vertybių, paveikslų pardavimas. Būtent per antrąją krizę į privačias kolekcijas buvo supirkta dauguma vertingos lietuvių XX amžiaus tapybos, litvakų, Vilniaus lenkų menininkų darbų.
Tai suprantama: tapyba, skulptūra, brangenybės nesikeičia, neišeina iš mados, nenuvertėja. Pinigai, mašinos, namai sensta, nuvertėja, o meno vertybės sendamos brangsta. Be to, be finansinės vertės, jos turi dar istorinę, estetinę. Tad nuosmukis jų vertybes veikia atvirkščiai – kuo didesnė krizė, tuo didesnė antikvariato paklausa. O kolekcionavimas turi dar ir pridėtinę vertę: sukaupę vertingą kolekciją jau garantuotai patenkate į istoriją kaip kolekcininkas.
„Net jei ir neseniai praturtėjote, neturite ambicijų sukurti savo vardinės kolekcijos, o antikvarinius dirbinius kaupiate tiesiog norėdami pagražinti interjerą – tai irgi investicija, nes interjero dirbiniai taip pat gali būti labai vertingi, – teigia Tamara Binevič. – Taip pat puiki investicija yra antikvarinė juvelyrika, papuošalai.
Žmonės pradėjo keliauti ir pamatė, kad europiniame kontekste net ir pasipuošęs naujausio sezono drabužiais nepadarysi įspūdžio. Antikvariniai brangakmeniai – tarsi vizitinė kortelė, jei nori, kad su tavimi kalbėtų kaip su lygiu. Todėl netgi iki krizės antikvariniai papuošalai kasmet pabrangdavo 5 procentais.
Mano klientai jau atsikando brangenybių, kurias gali matyti kiekviename blizgiame žurnale ir kurias perkant mokama už firmos vardą bei reklamos kampaniją. Esu įsitikinusi, kad senovinio darbo brangenybių neatstos jokios šiuolaikinės“.
Ar Lietuvos pirkėjas jau pakankamai išprusęs, kad nekreiptų dėmesio į paistalus apie senovinių, „kažkam priklausiusių“ brangenybių blogą energetiką? O gal vis dar tebetiki, kad deimantas būtinai turi būti naujas ir niekieno prieš tai nenešiotas?
„Tas klausimas nuolatos neišvengiamai kyla, – šypsosi Tamara Binevič. – Bet tai priklauso nuo žmogaus išsilavinimo, nuo šeimos, kurioje jis gimė, nuo jo kultūrinės aplinkos. Išsilavinusiems, tikrąją prabangą vertinantiems žmonėms tokios kalbos – tiesiog nesąmonė“.
Tad neatrodo, kad prabangos prekių rinka ir vartojimas taip sau imtų ir kapituliuotų. Tiesa, ji gali keistis.
Neatrodo, kad artimiausiu metu didelės paklausos sulauktų briliantais puošti šunelių antkakliai, vienadienės mados beprotybės ir arbatos drebučių užkandėlės su lakštingalų liežuvėlių įdaru.
Bet gal ir ačiū Dievui?