Toks stereotipas kažkodėl gyvuoja Europoje.
Tačiau, kaip rodo istorija, britams meilės įkarščio niekada netrūko. Kartais jų aistros drebindavo valstybės ir sosto pamatus, prišaukdavo ekskomunikacijas ir keisdavo religijas, sukeldavo karus ir įkurdavo ordinus.
Henrikas VIII dėl mylimos moters pakeitė tikėjimą. Eduardas VIII atsisakė sosto, kad galėtų vesti išsiskyrusią damą. Velso princas Charlesas, iškeitęs simpatiškąją širdžių princesę Dianą į žirgų mylėtoją Camillą, aistringai kuždėjo jai į telefono ragelį, kaip norėtų tapti jos tamponu...
Tai – tik keli pavyzdžiai, šaunantys į galvą susimąsčius apie meilę ir Didžiosios Britanijos istoriją. Bet jų – kur kas daugiau ir netgi dar pikantiškesnių. Juolab kad savo aistromis britų istorijos tėkmę keitė ne tik vyrai, bet ir moterys.
Vienas žiauriausių ir įspūdingiausių aistros nusikaltimų veda į viduramžius, į XIV amžiaus pradžią. Jo užuomazga – meilės trikampis, kuriame – du vyrai ir moteris. Ji – Prancūzijos karaliaus duktė Izabelė, amžininkų vadinta Prancūzijos vilke. Bet ši nuožmi pravardė jai prilipo tik vėliau.
Santuokos su Anglijos karaliumi Eduardu II pradžioje jai vienu balsu buvo giedami tik „gražiausios Prancūzijos moters“ (o gal net ir visos Europos!) ditirambai. Ir tai – ne vien dvaro metraštininkų pataikavimas. Aukšto tais laikais ūgio mėlynakė blondinė, taisyklingų bruožų, paveldėtų iš savo tėvo, Prancūzijos karaliaus Pilypo IV Gražiojo, kuriam ši pravardė taip pat atiteko ne be pagrindo.
Gražuolės prancūzų princesės sutuoktinis Anglijos karalius Eduardas II taip pat buvo „kataloginis“. Aukštas, atletiškas blondinas. Deja, mylėjęs ne gražiąją žmoną, kuria žavėjosi visa Anglija ir Prancūzija, o... tos pačios lyties atstovus.
Žmonos miegamajame karalius lankydavosi tik tada, kai to reikalavo dinastinė pareiga – susilaukti vaikų (o jų pora susilaukė net keturių).
Visą kitą laiką – vieša paslaptis – užpildė jo romanas su iš Gaskonės kilusiu riteriu Piersu de Gavestonu, vėliau – su anglu aristokratu Hugh le Despenseriu. Kartais – meilūs, begėdiški apsikabinimai su kareiviais ir sargybiniais.
Tačiau būtent Hugh le Despenseris peržengė bet kokias ribas maudydamasis karaliaus malonėje ir pradėjo smagintis viešai žemindamas karalienę, net nerodydamas sosto įpėdinio motinai deramos pagarbos.
Supykusi Izabelė pradėjo po truputį finansuoti šalies maištininkus. Vienam pinigais padėjo surengti pabėgimą iš Tauerio, o pačiai pasitaikė patogi proga diplomatiniais tikslais nuvykti į Prancūziją – taikyti savo vyro su broliu, Prancūzijos karaliumi.
Gimtinėje įsiplieskė ne tik romanas su žaviuoju pabėgėliu maištininku, laimingai vedusiu dvylikos vaikų tėvu grafu Rogeriu Mortimeriu, bet ir valstybės perversmas.
Subūrusi nemenką armiją ir nedidelį laivyną, meilužių pora grįžo į Angliją, kur homoseksualųjį karalių nuvertė nuo sosto ir ištrėmė į Kenilverto pilį. Ten jo laukė kaltinimai netinkamai valdžius valstybę, reikalavimas atsisakyti sosto sūnaus naudai ir liūdnas galas.
Legenda byloja, kad karalienės parankiniai kalėjimo sargams surašė miglotą nurodymą „Eduardum occidere nolite timere bonum est“, kuris, atsižvelgiant į kablelio vietą sakinyje, reiškė: arba „Gerai padarytumėte, bijodami Eduardą žudyti“, arba „Nebijodami Eduardo žudyti, gerai padarytumėte“.
Trūkstamą kablelį kalėjimo prižiūrėtojai padėjo savo nuožiūra 1327 metais ir tamsų vakarą užpuolė karališkąjį kalinį, jį prismaugė ir pribaigė itin žiauriu būdu – pro į išangę įstatytą ragą įkišo iki raudonumo įkaitintą žarsteklį ir tokiu neva pėdsakų nepaliekančiu būdu pervėrė nelaimingojo karaliaus vidurius.
Hugh le Despenseris jau anksčiau buvo viešai ir žiauriai nukankintas.
Tačiau kerštingieji meilužiai Izabelė ir Mortimeris gyvenimą baigė taip pat dramatiškai. Kurį laiką jie valdė šalį vietoj nepilnamečio Eduardo III, tačiau, vos sulaukęs pilnametystės ir perėmęs valdžią į savo rankas, didikų pakurstytas jis taip pat žiauriai susidorojo su motinos meilužiu.
Rogeris Mortimeris be teismo buvo viešai nukankintas ir sulaukė žeminančios, didikui visiškai nederančios egzekucijos – buvo pakartas, visiškai nekreipiant dėmesio, kad jo karališkoji meilužė tuo metu nešiojo po širdimi jo kūdikį ir savo sūnaus maldavo pasigailėti.
Kad motinos meilužį žiauriai nubaudusiam Eduardui III nebuvo svetimas romantinis polėkis, liudija ir garbingiausias, pats aukščiausias Didžiosios Britanijos ordinas. Garsusis Keliaraiščio ordinas, kurį skiria monarchas už tikrai ypatingus nuopelnus (vadinamųjų ordino riterių kompanionų vienu metu gali būti tik 24, o jei apdovanojami užsieniečiai, jie turi turėti karališkojo kraujo), taip pat susijęs su meilės istorija.
Užaugęs Eduardas III, priešingai nei jo tėvai, sukūrė itin darnią, mylinčią ir daugiavaikę šeimą su kilminga olande Pilypa, su kuria politiniais tikslais buvo sužadėtas dar tremties ir neramumų metais. Tačiau jam tai netrukdė turėti ir daug meilužių.
Vienai jų, Solsberio kunigaikštienei Kotrynai, šokant su karaliumi pokylio metu (manoma, kad tai įvyko 1344 metais), atsipalaidavo keliaraištis ir pikantiškai nusmuko kojinė. Šitokio įžūlumo ir nešvankumo sutrikdyti ir tai įvertinę kaip begėdišką karaliaus gundymą dvariškiai pradėjo piktai kuždėtis.
„Honi soit qui maly pense („Gėda tam, kas blogai pagalvojo“)“, – ištarė įsimylėjęs karalius ir, pakėlęs keliaraištį, užsisegė sau ant kojos.
Ši frazė tapo „blogai negalvojančių“ riterių ordino moto, o šiandien su pasididžiavimu 1348 metais oficialiai įkurtą Keliaraiščio ordiną, be ordino viršiausiosios, monarchės ir Velso princo, nešioja baronienė Margareth Thatcher, buvęs premjeras Johnas Majoras, Danijos ir Nyderlandų karalienės, Švedijos, Ispanijos ir Norvegijos karaliai, Japonijos imperatorius Akihito ir Liuksemburgo kunigaikštis.
Anglikonų bažnyčios įkūrimas taip pat susijęs su meilės istorija – gražiai prasidėjusia, bet blogai pasibaigusia.
Aistringasis Henrikas VIII taip įsimylėjo gražuolę Anne Boleyn, kad sumanė ją vesti ir panaikinti savo santuoką su ispane Kotryna Aragoniete. Beje, monarchas su Anne seserimi Mary buvo susilaukęs dviejų vaikų.
Priešingai nei vyresnėlė, kuri atsidurti monarcho guolyje laikė garbe ir nuolankiai priimdavo iš jo šykščias malones, jaunylė Anne ilgai priešinosi karaliaus merginimui. Galbūt todėl, kad buvo žvitraus proto ir jos netenkino tapti karaliaus meiluže bei pavainikių motina, o gal todėl, kad užaugusi ir subrendusi ištvirkavimu garsėjančiame Prancūzijos karaliaus dvare ji mokėjo kurstyti ir išlaikyti karaliaus aistrą, jam neatiduodama nekaltybės ir saugodama ją tarsi kozirį rankovėje.
Kad ir kaip būtų, metraštininkų liudijimu, jos metodas suveikė: galutinio meilės įrodymo iškankintas ir nesulaukdamas popiežiaus leidimo panaikinti galiojančią santuoką, karalius nebeištvėrė ir ją vedė, po to, vietinio vyskupo padedamas, išsiskyrė su savo tikrąja žmona Kotryna Aragoniete, o dar vėliau sulaukė popiežiaus ekskomunikos už tokius pokštus.
Tada neliko nieko kita, tik paskelbti, kad Anglijos bažnyčia atsiskiria nuo Romos ir popiežiaus valdžios, todėl šis Henrikui VIII negalįs nurodinėti.
Vis dėlto šios drąsios machinacijos porai laimės neatnešė. Pirmiausia Anne Boleyn nuvylė karalių pagimdydama mergaitę, o ne lauktą įpėdinį. Ir nors sakoma, kad Henrikas VIII mažąją Elizabeth mylėjo, pakako dar trijų Anne persileidimų, kad jis pradėtų rėžti sparną apie gražuolę Jane Seymour.
Kadangi triukas su neklusnumu popiežiui, nelegaliu santuokos anuliavimu ir atsiskyrimu nuo Romos bažnyčios jau buvo išnaudotas, nuožmiajam karaliui teliko vienas būdas atsikratyti nereikalinga tapusios žmonos – sufabrikuoti jai kaltinimus tėvynės išdavyste, raganyste, kraujomaiša ir visokiomis kitomis įmanomomis nuodėmėmis.
Tad vargšė Anne Boleyn buvo nukirsdinta, o prieš mirtį ir po jos tapo visiška „juodojo viešumo“ auka. Pikti, valdžiai pataikaujantys amžininkai net rašė, kad graži, kitados karaliui protą aptemdžiusi moteris neva buvo „su defektais“ – skirtingų spalvų akimis (neabejotinas raganystės požymis), su karpa ant smakro (irgi raganos atributas), raiša (manyta, kad šėtono pakalikai šlubuoja) ir... ant vienos rankos turėjo šešis pirštus.
Bet nei amžininkų portretai, nei vėlesni istorikų tyrimai šių versijų nepatvirtina. Tad galima manyti, kad liūdnas motinos galas tapo ne tik politiniu, bet ir asmeniniu pretekstu mažajai Elizabeth, tapusiai viena galingiausių Didžiosios Britanijos monarchių Elžbietai I, kaip patyrusiai propagandininkei pasiskelbti, kad ji išsaugojo skaistybę ir niekada netekės, nes „tuokiasi ne su vyru, o su Anglija“.
Tad sostas po karalienės mirties atiteko jos priešininkės, Škotijos valdovės Marijos Stiuart sūnui Jokūbui I, garsėjusiam savo favoritais. Vienas jų – Aleksandre’o Dumas aprašytas žavusis George’as Villiersas, Bakingamo kunigaikštis.
Jei tikėsime „Trimis muškietininkais“, jis tiesiog drebino Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos diplomatinius santykius, o jo sentimentalus romanas su Prancūzijos karaliene Ona Austrijiete (prisimenate d’Artanjano gabentų papuošalų istoriją?) neva turėjo lemiamos reikšmės hugenotų ir katalikų karams šiaurinėje Prancūzijos pakrantėje.
Tačiau atrodo, kad ši versija – tik romanisto prasimanymas, nes istoriniai šaltiniai ir faktai perša įkyrią mintį, kad žavusis Bakingamo kunigaikštis iš tiesų buvo homoseksualus karaliaus favoritas.
Trikdo tik tai, kad Jokūbas I pats kartą viešai pasmerkė „Sodomos nuodėmę“, bet lygiai taip pat ne vienas amžininkas liudija, kad mėgo viešai apkabinti ir aistringai bučiuoti stotingąjį Bakingamo kunigaikštį, apipylė jį gausiomis malonėmis ir titulais, privačiuose laiškuose į jį kreipėsi „mano mylimas bičiuli, mano žmona“, o kai kuriuose karaliaus dvaruose Jokūbo I ir Bakingamo miegamuosius jungė slapti koridoriai.
Spėjamos meilės tarp dviejų moterų pėdsakas liko ir britų architektūros istorijoje. Tai garsieji barokiniai Blenheimo rūmai, pastatyti garsiojo Winstono Churchillio protėvio Johno, Molboro kunigaikščio.
Oficiali rūmų atsiradimo priežastis – kunigaikščio ir britų kariuomenės pergalė 1704 metais Bavarijoje prie Blenheimo kare su ispanais ir prancūzais. Neoficiali – kunigaikščio žmona Sarah Jennings.
Ji buvo karalienės Onos (1665–1714) numylėtinė, tad pergalingas karvedys buvo apdovanotas itin dosniai – jam ne tik skirti titulai, žemių, bet ir didžiulis finansavimas, kad pora galėtų pasistatyti kunigaikščio vertus rūmus. Jie tebestūkso ir šiandien, apie karinę pergalę primena patrankų sviediniai, kurie puošia pastato bokštus, kiemą ir nuostabaus parko prieigas. Būtent juose apsigyveno Molboro kunigaikštienė, praradusi karalienės malonę. Nes itin artimas 1673 metais susipažinusių moterų ryšys vėliau virto netgi tikra neapykanta.
Nors abi moterys buvo ištekėjusios (Ona nuo savo vyro buvo pastojusi 18 kartų, bet tik penki vaikai išgyveno, o Sarah gana darniai gyveno su savo kunigaikščiu), jos buvo tokios artimos, kad karalienė dažnai keldavo tikras pavydo scenas ir reikalaudavo, jog kunigaikštienė praleistų daugiau laiko su ja, o ne su savo sutuoktiniu.
Istorikai šiandien Sarah ir karalienės Onos laiškus bei santykius aiškina „pagal savo sugedimo laipsnį“. Vieni eilutėse apie švelnų šilkinį glėbį, mylimą iškirptę, karštus bučinius, amžiną meilę įžvelgia fizinio intymumo pėdsakų, kiti šias švelnybes priskiria barokinei retorikai.
Vis dėlto skaitant išlikusią abiejų moterų korespondenciją stebina jos labai juslinis, kūniškas pobūdis. Sarah buvo suteiktas aukštas „karališkosios ledi ekonomės“ titulas, tad, net ir pradėjus pyktis su valdove, jai tekdavo dalyvauti jos kėlimosi ceremonijose ir būti artimiausiųjų rate.
Laiškuose vyrui aprašomas pasibjaurėjimas senstančia, nutukusia, podagros kamuojama karaliene yra kupinas įtartinos neapykantos, kurią gali sukelti tik kažkada mylėtas, bet dabar nebekenčiamas kūnas. Intrigos, manipuliavimas ir nauja favoritė ledi Abigail Masham vėliau Molboro kunigaikštienę Sarah nustūmė į karališkos nemalonės paraštes.
Kažkada familiariai, tikrai tarsi įnoringa meilužė diktavusi savo sąlygas valdovei, į gyvenimo pabaigą ji maldaute maldavo, kad buvusi bičiulė priimtų ją ar bent atsakytų į laiškus. Griežtas karalienės „ne“ net ir tais atvejais, kai jai pačiai turėjo būti naudinga dėl įvairių priežasčių pasimatyti, verčia manyti, kad abi moteris siejusios emocijos buvo tokios stiprios, kad pranokdavo sveiką protą.
Architektūros paminklai iliustruoja ir kitos, ramios ir šeimyniškos, karališkos meilės pėdsakus. Be „Viktorijos ir Alberto“ pavadinimo, atitekusio 1855 metais Londone įkurtam Taikomosios dailės muziejui, šalia – Alberto memorialas, užsakytas gedinčios karalienės Viktorijos, 1861 metais nuo šiltinės mirusiam jos sutuoktiniui princui Albertui įamžinti.
Priešais – koncertų salė „Royal Albert Hall“, kurioje pasirodyti – didžiulis prestižas kiekvienam atlikėjui (iš lietuvių atlikėjų čia yra koncertavę Violeta Urmana ir Edgaras Montvidas). Iš pradžių sumanyti kaip Mokslo ir menų rūmai, vėliau jie buvo pervadinti gedinčios karalienės mirusio vyro garbei.
Nieko nuostabaus: susipažinusi su juo vos septyniolikos, pamilo jį iš pirmo žvilgsnio, o sulaukusi dvidešimt vienerių, ėmė ir pati jam pasipiršo (turbūt to reikalavo aukštesnis karališkasis rangas, o ne kokia nors asmeninė emancipacija). Pora kartu pragyveno 21 metus ir – išimtis tarp karalių – patyrė tikrai laimingą santuoką. Tokią laimingą, kad po vyro mirties iki gyvenimo pabaigos karalienė dėvėjo gedulo rūbus ir tapo tikra atsiskyrėle.
Jos palikuonis Eduardas VIII (1894–1972) išgarsėjo ne šlovingu valdymu, o tuo, kad dėl meilės atsisakė sosto. Ironiška, bet už karūnos praradimą jis turėjo padėkoti savo tolimam pirmtakui, jau minėtam nuožmiajam Henrikui VIII, įkūrusiam Anglikonų bažnyčią. Pagal šio monarcho potvarkį britų konstitucijoje įsigalėjo nuostata, kad karalius yra ir Anglikonų bažnyčios vyriausiasis („Supreme Governor“).
Tad nors pagal civilinius įstatymus Eduardas VIII būtų galėjęs kuo laisviausiai vesti savo aistros objektą – amerikietę Wallis Simpson – kaip bažnyčios vyriausiasis jis jokiu būdu negalėjo to padaryti su dukart išsiskyrusia moterimi, kurios abu pirmieji vyrai dar tebebuvo gyvi.
Pensilvanijoje gimusi Bessie Wallis Warfield nuo mažų dienų buvo ambicinga. Pirmūnė, klasės seniūnė, protinguolė ir stropuolė, visada nepriekaištingai pasipuošusi ir nepriekaištingų manierų ji buvo pratusi pasiekti viską, ko nori. Tiesa, su vyrais jai nesisekė.
Pirmasis, kilmingas karo lakūnas grafas Spenceris buvo alkoholikas, nevengdavęs neblaivus sėsti prie vairalazdės (sakoma, kad būtent todėl Wallis visą gyvenimą paniškai bijojo skristi lėktuvu). Vis dar gyvendama ir daug keliaudama su savo lakūnu, Kinijoje ji sugebėjo užmegzti romaną su grafu italu Galeazzo Ciano (vėliau tapusiu Benito Mussolini žentu ir užsienio reikalų ministru). Kalbama, kad nuo jo pastojo ir dėl nevykusio aborto liko nevaisinga.
Tad pirmoji jos santuoka baigėsi skyrybomis, o antroji – su laivybos kompanijos direktoriumi Ernestu Simpsonu – ją nubloškė į Angliją. Ten pasiturinti, ištaigingai gyvenanti verslininkų pora per bendrus pažįstamus pradėjo bendrauti su tuomečiu Velso princu Eduardu. Princo meiluže ambicingoji Wallis tapo 1933 metais.
Sosto įpėdinis, esant gyvam tėvui, savo romaną uoliai slėpė, nors tarnų paskleistos apkalbos burbuliavo po visą Londoną, o Eduardas tapo vis labiau priklausomas nuo ponios Simpson. Kalbėta, kad jos „dominuojanti natūra“ tiesiog užvaldė sosto įpėdinį, kuris prisirišo prie jos kaip šunytis.
Mirus karaliui pirmoji Velso princo, kaip naujo Didžiosios Britanijos valdovo, diena prasidėjo skandalu: oficialų naujo valdymo paskelbimą jis stebėjo balkone su... savo vis dar už kito ištekėjusia meiluže. Netrukus Wallis išsiskyrė, tačiau skandalas kilo toks, kad moteriai teko nuo žiniasklaidos slėptis Prancūzijoje, o naujai iškeptam karaliui atsisakyti sosto, kad galėtų „vesti moterį, kurią myli“. Pora likusį gyvenimą praleido anapus Lamanšo kaip Vindzoro kunigaikštis ir kunigaikštienė, leisdami dienas savo malonumui ir būdami egzotišku tuometės Europos aukštuomenės priedu.
Sostą užėmė Eduardo VIII jaunesnysis brolis Jurgis VI, dabartinės monarchės Elizabeth II tėvas, turėjęs Jorko kunigaikščio titulą. Nedrąsus, mikčiojantis jaunesnysis brolis meilės reikaluose taip pat pasielgė drąsiai – vedė nekilmingą.
Ledi Elizabeth Bowes-Lyon (mums pažįstama kaip žavioji Karalienė Motina) buvo kilusi iš giminės, siekiančios Škotijos karalius, bet formaliai, pagal britų rangus, buvo eilinė, be didelių titulų ir karališkojo kraujo. Tad aukštuomenė ne juokais kraipė galvą dėl tokio Jorko kunigaikščio pasirinkimo.
Bet eilinė tapo karaliene, mylinčia, kantria žmona, net padėjusia vyrui atsikratyti mikčiojimo, o karališkoji šeima gyveno kaip reta darniai.
Vaikai – jau kita istorija. Tvirtos vertybės buvo įskiepytos būsimajai karalienei Elizabeth II, tačiau kita duktė, princesė Margaret, pagarsėjo nevaldomu būdu, nesuskaičiuojamais romanais ir netgi audringais vakarėliais su narkotikais ir „Rolling Stones“ grupės nariais.
Anūkas, dabartinis Velso princas Charlesas, irgi įeis į audringų britų karališkųjų aistrų istoriją tuo, kad dailiąją žmoną, princesę Dianą, iškeitė į visą gyvenimą mylėtą, ne tokią žavią, bet jam kur kas mielesnę Camillą Parker-Bowles. Bet tai – jau kita istorija apie meilės trikampį, menamą sąmokslą, pikantiškus pokalbius telefonu, bagažinėse slepiamus meilužius ir arabų milijonierius. Vis dėlto įrodanti, kad šaltieji britai – ne tokie jau ir šalti...