Beveik iki pat dešimtmečio pabaigos buvo madingas dirbtinis, soliariumais ar kremais išgautas įdegis. Nemadingi, tačiau plačiai masių naudoti akrilo nagai. Priklijuojamos ar priauginamos blakstienos. Pridėtinės plaukų sruogos ar bent jau spalvą keičiantys plaukų dažai.
Estetinė odontologija su populiariuoju dantų balinimu. O kur dar kosmetologija ir grožio chirurgija su jaunystę grąžinančiais kremais, raukšles užšaldančiomis botokso injekcijomis, odą jauninančių ir skaistinančių vitaminų švirkštimu, krūtų didinimo ir riebalų nusiurbimo operacijomis.
Galime kirsti lažybų, kad vieną ar kelis dalykus iš šio sąrašo esate išbandžiusios. Nemeluokite – bent jau dantų balinimą, odos rudinimą ar plaukų spalvos pakeitimą. Jei ne, tai nežinia, kokioje planetoje pastarąjį dešimtmetį praleidote.
O gal tiesiog gyvenote Lietuvoje? Juk čia pastarąjį dešimtmetį atsirado visiškai naujas reiškinys – moterys, pabrėžtinai neskiriančios dėmesio savo išvaizdai. Ne, jos ne kokios nors vargo prispaustos asocialės ar vyrų nekenčiančios lesbietės (nors su pastarosiomis kartais ir supainiojamos).
Jos – dažniausiai išsilavinusios, jaunos profesionalės ar intelektualės, niekinamai žiūrinčios į „tuščią gražinimąsi“ ir visą likusią moteriją, kuri nors šiek tiek dėmesio skiria tam, kaip atrodo, laikančios „fyfomis“.
Todėl jos renkasi beveik vyriškus ar „unisex“ stiliaus drabužius, aukštakulniais jų neapausi net įrėmęs pistoletą į smilkinį, plaukus jos kerpa trumpai, vyriškai arba it vienuolės ar konclagerio kalinės nusiskuta beveik plikai. Suprask – tai dvasingumo ir intelektualumo ženklas, duoklė „skandinaviškam“, „kosmopolitiškam“ stiliui.
Tik štai kas: atsidūrusios plačiajame pasaulyje jos dažniausiai sulaukia... moterų dėmesio. Mat tiksliai atitinka Europoje vyraujantį vaizdinį vyriškos lesbietės stereotipą – „unisex“ stilius, beformiai batai, kuprinė vietoj rankinės, negrakščios manieros, berniukiška šukuosena. Netgi toks plaukų kirpimas šnekamąja anglų kalba vadinamas „lezzie cut“ – „lesbės kirpimas“.
Tad atvykusi pasisvečiuoti į Londoną laimingai ištekėjusi trijų vaikų mama ir „lezzie cut“ savininkė nustebusi skundžiasi, kad madingame bare iš moterų sulaukė flirto ir net atvirai intymių pasiūlymų.
Priešingas – sekso prekės – įvaizdis irgi yra atstumiantis. Kaukšinčios smailiais aukštakulniais devintą valandą ryto su visu „koviniu“ makiažu, įsispraudusios į aptemptus, dviem dydžiais per mažus drabužius, peroksidinės soliariuminės rudmėsės tarsi indėnės išeina į Lietuvos miestų gatves medžioti vyrų.
Aukštesnė, rafinuotesnė jų kategorija, besitaikanti išimtinai tik į turtingus ir įtakingus vyrus, tapo irgi masiniu reiškiniu. Būtent šios „barakudos“, jei pasiklausytume praėjusio dešimtmečio Lietuvos moterų pokalbių, yra kaltos dėl nuviliotų vyrų, nuskriaustų žmonų, išardytų šeimų, pusnašlaičiais likusių vaikų.
Dažnai pamirštant vieną geležinę taisyklę: norint sušokti neištikimybės tango, reikia dviejų šokėjų. Pamirštant, kad vyriškis – tai ne veršis ar koks kvailas triušis, lekiantis iš santuokos narvo vos pamojus jam morka.
Tad kodėl Lietuvos vyrai praėjusį dešimtmetį masiškai išgyveno vidutinio amžiaus krizę? Įpusėję gyvenimą uoliai griovė pirmąsias šeimas ir kūrė naujas su jaunomis, kai kurie – net po kelis kartus. Vidutinio amžiaus krizės virusu persirgo stebėtinai didelis procentas vyrijos. Net ir prakaitu pradvokę nusmurgėliai prie alaus bokalo porina, kad meilužės šiais laikais neturi tik visiškas „gaidys“.
Didžiulė, nutylima, maskuojama ir pudruojama problema išliko prievarta šeimoje – ypač paūmėjanti mirus meilei, vykstant skyryboms. Kartais net ir „prestižinis“, visuomenėje gerbiamas žmogus už uždarų namų durų kelia ranką prieš moterį.
Egzotiška retenybe tapo stabili, darni santuoka, kurioje abu partneriai save sėkmingai išreiškia. Kur vyras – ne po padu, moteris – nesubobėjusi, o šaldytuvai, skalbyklės, baldų komplektai, paskolos ir išperkamosios nuomos, kasdienė buitelė ir prisvilusi košelė dar neužgožė priežasties, dėl kurios šie du žmonės atsidūrė po vienu stogu. Priežasties, vardu meilė.
Net dešimtmečio serialas „Seksas ir miestas“ savo pavadinime magiškai išvengia žodžio „meilė“, nors iš tikrųjų tai – šmaikšti šešerius metus trukusi televizijos saga apie šiuolaikines „keturias muškietininkes“, ieškančias meilės ir gyvenimo pilnatvės.
Joje, neskaitant „popsinės“ formos, iš tiesų yra visa dešimtmečio dvasia: besaikis vartojimas, mada, hedonizmas, kokteiliai, sekso ir meilės atskirtis, draugystė kaip meilės pakaitalas, pastangos suderinti šeimą ir karjerą.
Ir užčiuopta dar kažkas labai gelminio – šiuolaikinio žmogaus vienatvė, nenoras subręsti, dešimtmečius trunkantis savęs apgaudinėjimas, kad tau „vis dar dvidešimt penkeri“, jaunystės kultas, kuris tėra negebėjimas su pasimėgavimu patirti skirtingus gyvenimo tarpsnius ir jų žavesį, ir beviltiškai greitai pro pirštus byrančios laiko smiltys. Taip greitai, kad vieną gražią dieną atsibudusi supranti: traukinys jau nuvažiavo.
Spinta pilna nebemadingų batų, visą gyvenimą medžiotas Ponas Nuostabusis iš tiesų yra įsipareigojimų bijantis infantilus menkysta, ir nors pagaliau subrendai vaikams, motinystės laikas beviltiškai praleistas, nes kūnas brendo greičiau nei sąmonė.
Nes visą gyvenimą vaikeisi to, ką tau bruko reklama, visuomenės nuomonė, moteriški žurnalai ir savipagalbos knygos – kaip turi atrodyti, kokios karjeros siekti, kaip mylėti, koks turi būti tavo išrinktasis. Ir nuoširdžiai pati sau neatsakei į klausimą: ar iš tikrųjų man viso to reikia?
Įdomiausia, kad aktorės, vaidinančios keturias „Sekso ir miesto“ herojes, savo tikruose gyvenimuose beveik atkartoja serialo dilemas.
Kristin Davis (Šarlotė) yra prisiekusi vienišė ir buvusi alkoholikė. Sarah Jessica Parker (Kerė), ištekėjusi už kolegos aktoriaus, susilaukė sūnelio, o kai santuoka pradėjo klibėti dėl menamos vyro neištikimybės, ją klijuoti teko vėlyva motinyste – tik jau ne savo išnešiota, o surogatinės, dirbtinai apvaisintos motinos pagimdytais dvynukais.
Mirandos, raudonplaukės aktorės Cynthios Nixon, likimas susiklostė dar įdomiau: po 13 metų trukusios santuokos ji metė vyrą ir su dviem vaikais išėjo... pas vyriškai atrodančią lesbietę, kurią vadina tikrąja savo gyvenimo meile. O sarkastiškoji Samanta, Kim Cattral, regis, seriale suvaidino pačią save: išsiskyrusi, išleidusi keletą knygų apie seksą, ji gyvena be šeimos, džiaugiasi savo nepriklausomybe ir niekas nežino, ar ji lieja vienatvės ašaras už uždarų durų.
Tad pasakojimas apie keturias emancipuotas niujorkietes taip užčiuopė laiko dvasią ir moterų problemas, kad tapo populiarus nuo Pietų Amerikos iki Uralo. Užgavo ir daugelio Lietuvos moterų širdies stygas. Ypač tų gražių, protingų, išsilavinusių, realizuojančių save darbe ir... vienišų.
Vienišų todėl, kad pernelyg save gerbia, yra užaugusios normaliose šeimose su gražiu tėvų santykių pavyzdžiu, todėl niekaip negalinčių nuleisti kartelės ir gyventi su kokiu Vingių Jonu – vien tam, kad nebūtų vieniša.
Ir jei praėjusį dešimtmetį Lietuvos moterys pusbalsiu ar net garsiai murmėjo, kad Lietuvos vyrai apsileidę, nieko verti, nejautrūs, šykščiai reiškiantys emocijas, vien beprasmiu niurzgesiu to laikyti negalime. Juolab kad tai iliustruoja kita ryški, didelį nerimą kelianti praėjusio dešimtmečio tendencija – masinė, beviltiška lietuvių moterų „meilės emigracija“ į užsienį.
Ieškoti laimės, ieškoti sau skirtojo, desperatiškai tikint, kad už lietuvį geriau bet kas – saldžialiežuvis, bet despotiškas musulmonas, ramus, bet nykiai užsidepresavęs skandinavas, patikimas, bet paranojiškai taisyklių paisantis vokietis ar seksualus, bet iki gyvenimo pabaigos mamos sijono įsikibęs italas.
Bet kas, tik ne vietinis Vingių Jonas, plempiantis alų ant sofos priešais televizorių su „kaše“, iš moters vien reikalaujantis (grožio, profesinių laimėjimų, sutvarkytų namų), bet nieko jai nenorintis duoti, ir galiausiai iš pernelyg gero gyvenimo dar ir susirandantis meilužę.
Kai kurios iš tų meilės emigrančių grįžta – nusvilusios, sudaužytais likimais, besibylinėjančios dėl vaikų su vyrais užsieniečiais. Kitos norėtų grįžti, bet nebegali – despotų vyrų pakanka ir svetur. Ir tik mažam procentui laimingųjų pasiseka rasti tikrą laimę užsienyje.
Yra tokių, kurios dėl savo charakterio ypatybių laimės neras niekur ir niekada. Bet yra ir tokių, kurioms nauja aplinka svetur tampa postūmiu atverti akis ir pasikeisti.
O vyrams tokios lietuvės – išdavikės, pasiruošusios praskėsti kojas prieš bet kurį užsienietį, kad ir baisų kaip velnias, svarbu – užsienietį. Per daug vargo su tokiomis tautietėmis – reikia praustis, stengtis padėti, įtikti, dovanoti gėlių ir padėti buityje. Todėl stebėtinai didelė mūsų vyrijos dalis praėjusį dešimtmetį fantazavo ir svajojo apie slaves.
Ruses iš provincijos, sukalbamas kaimynes baltaruses ir ypač ukrainietes. Nes „chochluškės“ karštos lovoje, nereiklios, neknisa proto ir apskritai idealios moterys. Moldavės – dar geriau. Irgi karštos, o daugelis gyvena taip skurdžiai, kad pasiruošusios atsiduoti už sriubos lėkštę ar maisto produktus į jos tuščią šaldytuvą (tai tikra vieno lietuvio papasakota istorija).
Kam stengtis, jei magiškas mylimojo iš Europos Sąjungos pasas atperka visus jo trūkumus? O gal moldavai ir ukrainiečiai apie lietuviams „parsiduodančias“ tautietes mano panašiai kaip lietuviai apie saviškes?
Tad, kad ir kaip būtų gaila, praėjęs dešimtmetis daugeliui tapo primestų idealų, svetimų suformuotų principų, bjauraus pragmatizmo, priešiškumo, nesusikalbėjimo, vienatvės ir atšiaurumo dešimtmečiu. Vaizdas niūrus? Bet tai tik santrauka to, apie ką daugiausia ir karščiausiai kalbėta viešai (ir neviešai) praėjusį dešimtmetį.
O gal tai puiki proga pasimokyti iš buvusių klaidų. Suprasti, kad taip toli nenueisim. Ir pradėti kitą dešimtmetį naujai, tarsi ant švaraus popieriaus lapo.