„Tokių jau parduota daugiau nei dešimt tūkstančių“, – rodydama „Chanel“ stiliumi sudygsniuotą modelį sako šviesiaplaukė.
Parduotuvėse ši rankinė kainuoja ne daugiau nei 25 JAV dolerius (apie 60 litų), bet A.Petraitytė ir nesitaiko į aukštąją madą. „Visi dizaineriai nori kurti vienetinius darbus, būti garsūs ir neprieinami, bet kas pagalvos apie tą merginą, kuri negali sau leisti įsigyti brangios rankinės?“ – šypsosi kaunietė, prasimušusi didžiuliame rankinių, skirtų masinei gamybai, modeliavimo pasaulyje.
Dvylikos aukštų pastate šalia aukščiausio Niujorko dangoraižio „Empire State Building“ – vien rankinukų ir bižuterijos dizainerių studijos ir peržiūrų kambariai („showroom“).
Išėjus iš lifto ketvirtajame aukšte pasitinka kompanijos „Guess“ iškaba. Paėjus toliau koridoriumi, dirba „Calvin Klein“ dizaineriai.
Tarp dviejų garsių gamintojų įsprausta ir nedidelė studija „Accessoir“.
„Gavome neblogą aukštą“, – nusijuokia A.Petraitytė, sukūrusi savo prekės ženklą.
Dažnai pirkėjos jo net nežino. Dar mažiau girdima dizainerės pavardė. Bet ji žinoma tiems, kurie užsako rankines keliems dideliems JAV jaunimo aprangos parduotuvių tinklams.
Kai kurie gamintojai, pavyzdžiui, „Zara“, „Gap“ ar „Esprit“, turi savo dizainerių komandas, kurios kuria aprangą, bet kitos kompanijos modelių ieško visur.
„Mandee“, „Rainbow“, „Deb Shops“, „Forever 21“ parduotuvių užsakovai atrado kelią į lietuvės studiją Niujorke.
„Aš iš pat pradžių žinojau, kad nenoriu kurti vienetinių daiktų. Na, ir kas, jei turėsi penkis rankinukus, į kuriuos visi žiūrės ir sakys: „Oho, kaip gražu“, bet nusipirkti negalės“, – sakė Aurija.
Mėlynos akys tiesiog spinduliuoja, kai ji pasakoja, kaip dar mokydamasi mokykloje Kaune svajojo kurti batus ir rankines.
Nesvarbu, kad tėvų – medikės ir inžinieriaus – namuose nebuvo kalbama apie madą, kol Aurija įstojo į Dizaino fakultetą Kauno technologijos universitete, o po kelerių metų pateko į Mados technologijos institutą (Fashion Institute of Technology) Niujorke.
Kad išgyventų šiame mieste, liekna ilgakojė dirbo padavėja, vestuvinių drabužių dizainerio padėjėja ir fotomodeliu.
Baigusi mokslus ji gavo darbą vienoje rankinių modeliavimo studijoje tame pačiame pastate, kuriame po trejų metų įkūrė savo kompaniją kartu su draugu iš Graikijos Alexu Glibbery.
„Nesitikėjome, kad taip greitai išaugsime. Savo studiją ir peržiūrų kambarį atidarėme lapkričio pirmąją, o jau lapkričio septintąją gavome pirmąjį užsakymą. Kaip tik per mano gimtadienį!“ – pasakojo A.Petraitytė.
Tokių studijų Niujorke – daugybė, todėl įsitvirtinti nėra paprasta. Lietuvei padėjo tai, kad siekdama sukaupti patirties buvusioje darbovietėje ji veržėsi į susitikimus su klientais, mokėsi šio verslo taisyklių, o ne vien sėdėjo dizainerių kambarėlyje.
„Po kurio laiko mano vadovai pradėjo kažką įtarinėti. Kai persikraustėme į naują studiją, mane perkėlė į dešimtą aukštą, nors visi modelių pristatymai vykdavo aštuntajame, – šyptelėjo A.Petraitytė. – Kai iš tos bendrovės išėjau, per tris mėnesius įrengiau savo pristatymų kambarį, paskambinau buvusiems klientams ir pasakiau: „Ar pasiilgote manęs? Užeikite.“
Daugybė moterų jaučia silpnybę rankinėms. Ši aistra sunkiai paaiškinama, bet galbūt turi kažką bendro su tuo, kad, kitaip nei rūbų, rankinių dydžio nereikia keisti priaugus kelis kilogramus. Jos dera su įvairia apranga ir pabrėžia stilių.
A.Petraitytė greitai perprato, kokias rankines reikia kurti nebrangioms, bet madingoms parduotuvėms.
Šviesi lietuvės studija mirga nuo užtrauktukų, grandinėlių, kutų, kailiukų, metalinių spraudžių ir kniedžių.
„Kiekviena parduotuvė turi savo pirkėją. Pavyzdžiui, „Rainbow“ daugiausia apsiperka afroamerikietės ir ispanakalbės miestų gyventojos. O kas joms patinka? Viskas, kas blizga.
Turtinga ir madinga moteris ant rankinės norėtų matyti vieną grandinėlę, o „Rainbow“ klientė – penkias ar šešias, ir dar ant blizgančios medžiagos, – aiškino Aurija, rodydama klasikinės formos rankinę iš krokodilų odos imitacijos su keliais užtrauktukais ir grandinėlėmis. – Šią rankinę galėtų nupirkti bet kuri parduotuvė.
Bet kiekviena – truputį kitokią. Viena norės mažiau detalių, kita – dar daugiau, o trečia paprašys pasiūti iš kitokios medžiagos.“
Aurija nėra mados diktatorė. Ji net nesikrato mados sekėjos etiketės.
Tiesą sakant, A.Petraitytė pripažįsta, kad duris į žinomas parduotuves atrakino tik suvokusi, kad reikia nebijoti atsilikti nuo mados.
Kai ji užsakovams Niujorke pristatė savo pirmąją kolekciją, susidomėjimo sulaukė tik vienas modelis. Ne todėl, kad kiti būtų prasti. Tiesiog jie buvo per daug madingi.
„Mano pirmoji kolekcija buvo pati nesėkmingiausia, nes sukūriau viską, kas tuo metu buvo prieinama mada besidominčiai klientei.
Kadangi einu į visas mados savaites, perku mados prognozių žurnalus, mano kolekcija rėmėsi visomis naujienomis. Kartą atėjo viena užsakovė ir pasakė: „Aurija, nežinau, ką tu čia darai. Atrodo, rankinės brangios, bet mano klientės tokių nepirks.“
Sudėjome viską į dėžes ir išvežėme į sandėlį, – pasakojo A.Petraitytė. – Bet aš pasilikau kelias rankines. Kai po kiek laiko ta pati užsakovė pamatė vieną kabančią ant mano kėdės, staiga sušuko: „Kokia graži!“ Tik tada supratau, kad man reikia atsilikti nuo mados.“
Užtrunka ne vieną mėnesį, kol tai, kas parduodama garsiausių dizainerių salonuose, pasiekia masių akis.
Tik kai madingos detalės ima šmėžuoti žurnalų apie garsenybes puslapiuose, filmuose ir televizijoje, panašių daiktų užsimano ir paprastos merginos.
„Anksčiau užsakovai atsilikdavo nuo mados metus, bet dabar matau, kad žmonės pripranta prie naujovių jau per pusmetį, – sakė A.Petraitytė. – Pavyzdžiui, dabar labai perka ne sidabro spalvos, o geltono metalo užtrauktukus ir grandinėles, nors geltonas metalas madoje vyravo daugiau nei prieš metus. Tas pats ir dėl metalinių spraudžių. Iš mados jos jau išeina, bet mano klientės jas labai mėgsta.“
Ant sienos virš darbo stalo kabančioje lentoje prismaigstyta idėjų: rudeniško Niujorko spalvos, iškarpos iš žurnalų ir priminimas sau „Kvėpuok“.
Kiekvieną savaitę A.Petraitytė sukuria apie dešimt skirtingų rankinių modelių. Nesvarbu, kad jau vidurnaktis. Ji sėdi prie kompiuterio ir dėlioja detales. Baigus kurti laukia ilgas pavyzdžio gamybos užsakymo procesas.
Viskas gaminama Kinijos gamyklose. Apskritai tik 5 proc. visų Jungtinėse Valstijose parduodamų drabužių pagaminti šioje šalyje, nors dar 1950 –1960 metais 95 proc. produkcijos atsirasdavo būtent Niujorko Drabužių rajone.
„Nenoriu, kad viskas būtų šleiva kreiva, todėl turiu komandą Kinijoje, kuri prižiūri gamybą. Kartais man atsiunčia nuotraukų. Jose matau, kaip žmonės siuva mano rankines.
Kartais savo užsakovų paklausiu, ar galiu įklijuoti etiketę, kad rankinė rankomis pagaminta Kinijoje. Jie tik juokiasi“, – šyptelėjo A.Petraitytė.
Kai užeini į „Mandee“ parduotuvę Niujorko 14-ojoje gatvėje, tarp daugybės rankinių gali iš karto atskirti A.Petraitytės darbus, nes ji juos ženklina specialia etikete ir pamušalu.
„Šiaip tokios kompanijos kaip mano gamina rankines be pavadinimų, o savo ženklą įklijuoja parduotuvės. Bet aš pradėjau kurti savo vardą“, – sakė lietuvė.
Ji sukūrė prekės ženklą „Figaro by Accessoir“. Tiesa, ne kiekviena parduotuvė sutinka jį uždėti.
Tačiau net be A.Petraitytės etiketės rankinės išsiskiria, nes visose įsiūtas vienodas pamušalas – rožinis su žvaigždutėmis.
„Dažniausiai pamušalas būna suderintas su rankinės spalva, bet pastebėjau, kad panelės mėgsta atsidaryti rankinuką ir aikčioti, kaip gražu jo viduje.
Aš savo užsakovams neaiškinu, kad šis pamušalas – tarsi mano parašas. Bet, pavyzdžiui, interneto parduotuvėje „Deb Shops“ net reklamuojamas mano sukurtų rankinių vidus“, – pasakojo A.Petraitytė.
Kai Niujorke vyksta mados savaitės, į kurias patenka tik išrinktieji, Lietuvos dizainerė rengia alternatyvius mados šou naktiniuose klubuose. Čia pristatomos A.Petraitytės rankinės. Į pristatymus kviečiamos visos merginos, besidominčios mada.
„Mados savaitėse visi pamiršta paprastą merginą, stovinčią prie durų ir žiūrinčią, kaip į vidų eina elito atstovai. Aš leidžiu tai merginai pasijusti išskirtine“, – sakė dizainerė.
Kai kartą Niujorko gatvėje ji pamatė savo kurtą rankinę ant praeivės peties, nesusilaikė neužkalbinusi. Amerikoje įprasta pagirti nepažįstamus, jei patinka jų apranga ar batai.
„Man labai patinka tavo rankinė. Kur ją pirkai?“ – paklausė A.Petraitytė.
Amerikietė kiek sutrikusi atsakė, kad pirko „Saks Fifth Avenue“ – vienoje brangiausių Niujorko parduotuvių, kurioje parduodami tik garsių dizainerių drabužiai ir papuošalai.
„Bet gal jų ten jau nėra, nes pirkau prieš pusę metų“, – paaiškino praeivė.
„Nešiodama mano kurtą rankinę mergina jautėsi esanti madinga. Man malonu, kad ji įsivaizduoja, jog nešioja brangų daiktą, – pasakodama nusijuokė A.Petraitytė. – Nors iš tiesų dauguma mano pirkėjų net nežino, kur yra tas „Saks Fifth Avenue“.“