Jeigu kelsi mažą tikslą, mažai ir pasieksi. Taip visada manė Rokas, todėl Vilniuje baigęs vidurinę mokyklą išvyko į Londoną studijuoti fotografijos meno.
„Norėjau studijuoti ten, kur geriausia. Turėjau rinktis Londoną arba Niujorką. Džiaugiuosi, kad išvažiavau į Londoną, nes visos fotografijos tendencijos atsiranda būtent čia.
Kituose miestuose – Niujorke ar Milane negalėčiau sau leisti eksperimentuoti. Ten – komercinė rinka, tokie pat ir klientai. O Londone galiu kurti savo stilių”, – aiškino Rokas.
Ambicingas jaunuolis skaičiuoja dar tik dvidešimt trečius savo gyvenimo metus, tačiau jau turi kuo pasigirti. Pernai baigęs Londono Midlsekso universitetą, įsidarbino Londono „Elite” modelių agentūroje.
Kartais R.Darulis talkina ir kitoms modelių agentūroms, dirba asistentu fotostudijoje. Pastarąjį kartą jis talkino fotografuoti mėgstančiam dainininkui Bryanui Adamsui. Kartu jie fotografavo „Hario Poterio“ ir serialo „Liežuvautoja“ („Gossip Girl“) aktorę Clémence Poésy.
Prieš porą metų R.Darulis laimėjo žurnalo „Pravda” geriausio menininko naujoko titulą. Jo sukurta festivalio „Kino pavasaris” reklama festivalyje „Adrenalinas” laimėjo sidabro medalį lauko ir spaudos reklamos kategorijose.
Roko fotografija puikuojasi ir „Švyturio Ekstros” alaus reklamoje.
Rokas spėjo surengti ir savo fotografijų parodą, dalyvavo ne vienoje bendroje parodoje Londone ir Lietuvoje. Nuo lapkričio mėnesio Londono nacionalinėje portretų galerijoje kabos vienas jo darbas iš serijos „Nesvarbu, su kuo miegi“. Šis darbas atrinktas iš 5984 fotografijų ir pretenduoja gauti Tayloro Wessingo geriausio fotografijos portreto prizą.
– Jums – vos per dvidešimt, o karjera – lyg sviestu patepta.
– Aš labai daug dirbu. Turiu tikslą ir jo siekiu. Noriu patekti į geriausių pasaulio mados fotografų penkioliktuką.
– Ar ne per didelės ambicijos?
– Visada vadovaujuosi tokiu principu: jei ko nors nori, norėk geriausio.
Žinau, kiek reikės paaukoti ir kiek reikės dirbti, kad to pasiekčiau. Daugelis žmonių negalėtų paaukoti asmeninio gyvenimo, ramybės, finansinio saugumo. Turiu viso to atsisakyti, jei šioje industrijoje noriu bent kiek pasiekti.
Aš jau dabar daug ko atsisakau: retai vaikštau į vakarėlius, man neegzistuoja darbo valandos ir darbo dienos.
Labai sunku išsilaikyti finansiškai. Jeigu moka už fotografijas – tai jau didelis laimėjimas.
Londone – tūkstančiai fotografų ir tūkstančiai laisvai samdomų jų asistentų. Čia iš viso pasaulio suvažiuoja ir norintieji, ir galintieji gerai fotografuoti.
Visas miestas tarsi tuo kvėpuoja. Nufotografavai gerai, bet pamatai, kad kažkas tai padarė dar geriau. Tai verčia stengtis.
Mados fotografijoje yra du kraštutinumai: iš pradžių tau per mažai moka, o jei daug pasieki, pervertina ir moka per daug.
Bet, norint peržengti fotografų olimpo slenkstį, reikia labai daug dirbti. Aš kol kas esu tarp tų, kuriems moka per mažai.
Man užtenka pinigų susimokėti už buto nuomą ir nusipirkti maisto. Bet dabar jau gyvenu iš fotografijos!
Geriau tikėtis ir negalėčiau. Kiekvieną dieną – nauji žmonės, fotografuoju gražiausias moteris pasaulyje. Ko dar norėti?
O kažkada, kad pragyvenčiau, reikėjo ir lėkštes nešioti.
– Tačiau darbas nėra vienintelis komponentas sėkmės formulėje. Juk svarbu tinkamu laiku atsidurti tinkamoje vietoje. Galų gale daug lemia pažintys ir kiti dalykai.
– Taip, tai ilgas kelias. Galbūt karjeros viršūnę pasieksiu tik būdamas šešiasdešimties. Aš ir nesitikiu pernakt tapti geriausias. Mano išsvajotame geriausių fotografų penkioliktuke tėra vos keletas keturiasdešimtmečių, kiti – vyresni.
– Koks žmogus iš dabartinio penkioliktuko jus žavi labiausiai?
– Pirmojoje vietoje esantis Steevenas Meiselis. Jis itališkojo „Vogue” viršelius fotografuoja jau 20 metų.
– Ar reikia domėtis mada, kad būtum mados fotografas?
– Reikia suprasti madą, nusimanyti apie drabužius ir mokėti juos fotografuoti. Žinoti, kaip drabužis juda. Aš dar tiek neišmanau apie madą. Mokausi dirbti su drabužiais, nors kol kas daugiau dirbu su modeliais.
– Kodėl nesiekiate karjeros Lietuvoje?
– Lietuvoje fotografu gali tapti per dvejus metus – padirbsi asistentu ir greitai pažinsi šią industriją. Nueisi į vieną vakarėlį ir susipažinsi su dauguma reikiamų žmonių. Londone šį etapą eini kone visą gyvenimą.
Tačiau nenoriu grįžti į Lietuvą. Čia nėra kur judėti. Noriu išplaukti į pasaulinius vandenis, o iš Lietuvos niekur neišplauksi. Čia nėra su kuo kariauti.
– Jums reikia karo?
– Visada buvau ambicingas – kuo daugiau darai, tuo daugiau patiki, kad gali dar daugiau.
Kai prieš metus pradėjau dirbti modelių agentūroje „Elite”, supratau, kad esu stiprus atlaikyti smūgius ir konkurenciją.
Atėjau į šią agentūrą su savo darbais. Buvau ką tik baigęs universitetą. Gavau gerą gūsį gaivaus oro.
Universitete dėstytojai apie studentų darbus kalba atsargiai, nenorėdami įžeisti. O čia – tiesiai šviesiai. Pasakė, kas labai blogai, kas gerai. Iškart tapo aišku, kur link judėti. Turi būti stiprus ir po tokios tiesos nebėgti verkti.
Tačiau tam, kad pasisektų, reikia ne tik gerai fotografuoti, bet ir turėti verslumo, charizmos. Gali nuostabiai fotografuoti, bet laikyti nuotraukas spintelėje.
Jeigu jų niekas nepamato, visiškai nesvarbu, ar tu gerai fotografuoji. Aš spintoje savo fotografijų nelaikau. Kartais net brutaliai demonstruoju jas viešumoje.
Pavyzdžiui, pernai prieš parodą vaikščiojau gatve su savo nuotraukos skrajutėmis ir dalinau jas nepažįstamiems žmonėms, kviesdamas į parodą.
Dauguma jų buvo nustebę. Tačiau aš žinojau, kad kuo daugiau žmonių pamatys parodą, tuo man bus geriau.
– Koks jūsų svajonių darbas?
– Kurti itališkosios „Vogue” versijos viršelius man būtų garbė.
– O planą B turite? Na, jei nepasisektų fotografijoje.
– Ne. Stengsiuosi tol, kol pasiseks. Žmonės labai dažnai blaškosi arba per mažai stengiasi. Jei nesiseka, jie nieko nekeičia.
– Tačiau gali pasikeisti jūsų pomėgis, nuomonė, siekiai.
– Kartais apie tai pagalvoju. Pagalvoju apie dieną, kai nebenorėsiu fotografuoti. Tačiau
mažai tikėtina, kad ta diena išauš.
– Kaip apibūdintumėte savo fotografijų stilių?
– Mano nuotraukose svarbiausia – žmogus, jo portretas. Net kai fotografuoju madą, akcentuoju modelį, o ne drabužius.
Nefotografuoju gamtos, peizažų, daiktų ar reportažų. Man nepatinka pagautos akimirkos. Man patinka sukurtos nuotraukos.
Žmonės niekada nėra nuotraukose tokie, kokie yra kasdien. Ypač portretinėse nuotraukose. Fotografas gali pateikti žmogų tokį, kokį nori – jautrų, užsisklendusį, išsigandusį. Fotografija – viena akimirka.
Esu padaręs tris portretų serijas: „Ūsuočių klubas”, „Rūkantys vyrai”, „Nesvarbu, su kuo miegi”.
Nuotrauka yra bendras modelio ir fotografo darbas. Charakterio nenufotografuosi, tačiau tą patį žmogų gali pateikti labai skirtingai. Pavyzdžiui, mano rūkantys vyrai – liūdni, pažeidžiami. Visai kitokie nei vyrai cigarečių reklamoje.
– Ar neketinate kelti sparnų iš Londono?
– Manau, liksiu ten, kol pradėsiu keliauti dėl darbo.