Gegužės pradžioje lyg tyčia pasipila kvietimai keliauti. Airijos lietuviai kviečia mane surengti kūrybos vakarą Dubline. Atskrieja kvietimas vykti į Briuselį.
Labiausiai skauda širdį atsakant kelioms Lietuvos miestelių bibliotekoms. Su jomis užsimezgė draugystė elektroniniu paštu, kai varganą Metų knygos premiją nutariau atiduoti tiems, kuriems reikia dar labiau – per Velykas nupirkau keliasdešimt knygų provincijos bibliotekoms.
Ten vaikai beria centus į taupyklę, kad galėtų nusipirkti „Harį Poterį”, o kultūra „besirūpinanti” mūsų valstybė miestelio bibliotekai metams skiria 35 litus naujoms knygoms įsigyti.
Tačiau kai kurios bibliotekininkės nepasiduoda – kaip kadaise knygnešiai brovėsi pro pasienių brūzgynus, taip šiandien jos braunasi pro priešišką valdžios politiką.
Atvykti susitikti su skaitytojais kviečia kultūrine veikla garsėjanti Miežiškių bibliotekininkė. Jos laišką pasiveja dar keli panašūs kvietimai.
Tačiau visų tenka atsiprašyti „iki rudens”. Tada, tikiuosi, vėl galėsiu keliauti.
Iš tiesų, aštuntą laukimosi mėnesį labai susitraukia dalykų, kuriuos galiu veikti, sąrašas.
Vis dar padarau vieną kitą interviu, tarp jų – su fotografu Davidu LaChapelle, kurį vėl smagu kalbinti po aštuonerių metų ir stebėti, kaip pakito jo kūryba, kaip jį per tą laiką pakeitė plastinė chirurgija. Dabar jis vis labiau panašėja į savo nuotraukų herojus.
Laisvalaikio užsiėmimai riboti. Keliauti negaliu. Sportuoti – jau beveik irgi ne. Užsirašyti atpalaiduojamajam masažui – taip pat nebe. Oro linijų bendrovės nebeskraidina, masažuotoja bijo, kad nepagimdyčiau jai ant stalo. Nuobodu, nors kauk.
Laimei, pažįstamas siūlo atidaryti sezoną – paplaukioti jo maža jachta po Temzę. Mėgaujamės paupio gyvenimo vaizdais – aristokratų vilomis, bohemiškomis baržomis ir ant polių pastatytais namais. Draugija – neprietaringa ir su geru humoro jausmu.
Davidas, dviejų vaikų tėvas, spėlioja, ar pagimdžiusi aš „sumamėsiu”, ir pasakoja apie bendradarbę, kuriai motinystė „smegenis pavertė šlapiomis sauskelnėmis”. Jiems vykstant į komandiruotę ši oro uoste pamatė kūdikį (svetimą) ir pradėjo kūkčioti „kūdikiai tokie mieli”.
Davidas dalija smagius praktinius patarimus apie vaikų auklėjimą, o paskui klausia: „Ar galiu paliesti tavo pilvą?”
„Susimokėk penkiasdešimt svarų ir – prašom”, – atšaunu kikendama.
* * *
Ligoninės parengiamuosiuose gimdymo kursuose jau buvo liepta einant į miestą neštis rankinėje knygelę su nėštumo eigos įrašais. Namie jau sukrautas krepšys su būtiniausiais daiktais, kurį telieka čiupti vykstant į ligoninę gimdyti.
Dar liepta valgyti daug ekologiškų ananasų ir indiško troškinio (angl. „curry”) – laimei, gyvenu netoli vieno geriausių Londone indų restoranų, tad jame išragauju visą valgiaraštį.
Režisierė Dalia Ibelhauptaitė mums kaskart susitikus bijo, kad tik nepradėčiau gimdyti. Smagu ją erzinti – pavyzdžiui, vaikštant po Saatchi galerijos parodą „Newspeak” pakanka užvertus akis juokais suvaitoti, ir Dalios žvilgsnyje iš karto – panika.
Į pažįstamų klausimus, kada gimdysiu, atsakau „bet kuriuo momentu” ir gėriuosi jų veido išraiška. Jaučiuosi tarsi tiksinti bomba, kuri nežinia kada sprogs!
* * *
Sumažinusi darbų, slampinėju po parduotuves. Gal vandenys nubėgs kokioje „Selfridge’s” ar „Harvey Nichols” parduotuvėje ir ši iškilmingai įteiks nuolaidų kortelę visam gyvenimui, kaip kad nutiko režisieriaus Pedro Almodovaro filmo „Virpantys kūnai” pagrindiniam herojui, gimusiam tramvajuje ir įgijusiam teisę iki gyvenimo pabaigos nemokamai naudotis viešuoju transportu.
Parduotuvių lentynose pastebiu įdomų dalyką: visi vaikų drabužėliai skirstomi į dvi grupes. Pirmieji – ryškūs, visų vaivorykštės spalvų, linksmi, su lėlyčių, kiškučių aplikacijomis ir kvailais užrašais „Little Princess”, „Teddy Bear” ar „Sweet Baby”, mergaitėms būtinai rausvi, berniukams – žydri.
Antrieji – saikingų rusvų, pilkšvų spalvų, balti ir juodi, be jokių užrašų. Ir kainuoja jie bene dešimt kartų brangiau už spalvotus, nes orientuoti į prakutusius, skonį turinčius tėvelius.
Nes jei mama vilki „Chloe” ar „Balenciaga”, negi rengs savo vaiką kokia rožine kvailybe?
* * *
Gegužės pabaigoje mano nervai neišlaiko. Gaunu kvietimą į Alexandro McQueeno pavyzdžių išpardavimą rytų centriniame Londone – visai priešingoje miesto pusėje nei gyvenu.
Juk A.McQueenas, velionis genijus, daugiau nieko nebesukurs, o čia tokia proga nugriebti jo kūrinių su didele nuolaida. Kaipgi atsispirsi tokiai pagundai? Juolab kad išpardavimas vyks visai netoli nuo D.Ibelhauptaitės namų.
Čiumpu telefoną: ar ji nieko prieš, jei jos namuose paliksiu savo rankinę su medicinos įrašais, be kurių dabar negaliu kelti kojos iš namų, nes su rankinėmis į tokius išpardavimus neįleidžia?
Dalia iki šiol, prisiminusi šią mūsų avantiūrą, juokiasi iki ašarų.
„Visos normalios moterys lauktų namie, kol reikės vykti į ligoninę, o tu – į kitą miesto galą. Jaudinausi, kad tavo gimdymas neprasidėtų per tą išpardavimą. Jau buvau pasirengusi bėgti krosą iki namų! O kaip matavaisi tas McQueeno sukneles su kaukolėmis ir mes bandėme įsivaizduoti, ar tiks, kai būsi be pilvo”, – vis kvatoja Dalia prisiminusi.
Tą patį vakarą sudalyvauju ir operos solisto Edgaro Montvido gimtadienyje. Stilingame jo „lofte”, o vėliau restorane jis juokavo: jam dovana vien jau tai, kad pasiryžau dalyvauti.
„Reikėjo matyti, kaip ji dūmė metro eskalatoriumi aukštyn”, – priduria mano vyras.
* * *
Smaginuosi Londono metro atlikdama sociologinį stebėjimą, kas užleidžia nėščiajai vietą. Kiekviename vagone yra specialios vietos senukams, mamoms su vaikais ir nėščiosioms.
Mieliausiai vietas užleidžia tvirti vyrai arba moterys, turinčios vaikų. Tuo tarpu tuktelėjusias paaugles su „iPod” ant ausų iš nėščiosioms skirtų vietų galima būtų iškrapštyti nebent su kuoka – jos būna nutaisiusios tokią nieko nematančiųjų, nuo pasaulio atsiskyrusiųjų išraišką, kad galėtų pavydėti net budistų vienuoliai.
Kaip rodo statistika, būtent britų paauglės pirmauja pagal neplanuotus nėštumus, tad tų metro sėdynių gali ir joms prireikti.
Tad kai mano nuotaika būna kaip velnių priėdusios, mielai tas įžūliai išsidrėbusias brites patraukiu per dantį.
„Meilute, tu kelintą mėnesį laukiesi? Ar jau žinai, kas bus – berniukas ar mergaitė?” – sakau primygtinai spoksodama į jų nuo besaikio traškučių ir kitokio greitojo mėšlo rijimo lašiniais apaugusius liulančius pilvukus, uždribusius ant kelnių juosmens.
Net ir po to ne kiekviena užleidžia vietą – paprastai suskumba koks nors kitas keleivis, tačiau visas vagonas lūžta iš juoko.
Tęsinys – kitame numeryje.